Zoologijos sode nudvėsė dramblys

Tokį sakinį sukurtų paprastas ir, jei taip galima pasakyti, nuobodus žmogus… Optimistas greičiausiai pažymėtų, kad dabar dramblys, apie kurį čia gana maloniai kalbame, sėdi danguje, linksmas ir patenkintas valgo obuolius, ir ten jam sekasi kur kas geriau nei tame ankštame aptvare, kuriame kamavosi gyvas…
Pesimistas būtinai parašytų apie vargšo gyvulio kančias, priešmirtinę agoniją ir zoologijos darbuotojų liūdesį. Greičiausiai apklaustų iš siaubo prie tuščio narvo sustingusius vaikučius ir kartu su jais išspaustų keletą ašarų. Žinutę lydėtų daugybė nuotraukų iš dramblio laidotuvių.
Žmogus su fantazija lygintų nepalyginamus dalykus: dramblių gyvenimą Afrikoje, kur jie laimingi laksto po pievas ir ganosi draugiškomis bandomis, su nykia straubliuočio egzistencija už grotų.
Žurnalistas greičiausiai knistųsi giliau: išsiaiškintų, kokiomis sąlygomis augo dramblys, kuo buvo šertas, kokia zoologijos sodo finansinė padėtis, ir kas iš tiesų kaltas, kad jis nudvėsė? Ką reikia daryti, kad nenudvėstų likusieji 3 drambliai? Vienas jau lyg ir kosti. Be to – kur dedami nudvėsę? Gal kokia ponia iš jo odos jau seniai pasisiuvo striukę bei kelnes ir dabar puikuojasi madingiausiųjų miesto ponių dešimtuke? Yra daug būdų pasakyti tą patį dalyką…
Žodžio gali milžiniška. Tą reikia žinoti, pranešant tėvams apie blogus pažymius, pykstantis su draugais, paliekant mylimąjį, laikant egzaminą, pasakant labanakt tiems, su kuriais ką tik susipykai.
Susitaikymo žodis padaro stebuklus…