Algimantas Baltakis Ar daug žmogui reikia?
Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.
Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.
Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.
Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai – tik todėl, kad nejaustum žiemos.
Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.
Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.
Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai – paukščiai lekios.
Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių –
Vienintelio kelio. Nereikia kelių…
Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia – nors vieno – bičiulio brangaus.
Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku…
Ir maža, ir daug… Atsakyti sunku…
Man YPAČ patinka šis eilėraštis. Optimistiškai nuteikia.
Labai mylintis ir gražus eilėraštis. Jis labai svajingas.
Labai gražus eilėraštis ir gana paprastas. Gražiai rimuotas, todėl linksma skaityti netgi vaikui.
Dievinu Algimanto Baltakio eiles,ačiū.
Šiaip nesu didelis poezijos mėgėjas, tačiau šis, gražus kūrinys sukelia norą domėtis ja. Ačiū
fainas labai !!!
labai fainas !!!
Nėra žodžių jam nusakyti…:)
gražus eilėraštis 😉
Va čia tai Eilėėėėraštis!Iš didžiosios raidės.
Mano pavardė Baltakis
Tokiame trumpame eilėraštyje sutalpinta visa gyvenimo esmė. Genialu.
„Gyvenimas – tarsi milžiniškas balionas,
Kuriame telpa sunkus ar lengvas krovinys-
Jame pripildytas minčių srautas
Ir didžiulės naštos turinys…”
Galiu tęsti, tačiau ne man skirtas šis puslapis…!
AČIŪ GERBIAMAM POETUI ALGIMANTUI BALTAKIUI UŽ TOKIAS PRASMINGAS EILES!
Manau verta prisijungti ir prie OG MANDINO PADĖKOS NEŽINOMAM AUTORIUI:
,,Jei tik kas nors nesiseka taip, kaip buvau suplanavęs, arba jei dienos ima slinkti neteisinga kryptimi, arba aš susierzinu dėl kitų ar pradedu šiek tiek gailėtis savęs, išsitraukiu tą eilėraštį, perskaitau ir tada vėl sėkmingai gyvenu, ilgiau stabtelėdamas tik tam, kad pasakyčiau ačiū…“ – Og Mandino
Viešpatie, atleisk man, kai aš verkšlenu
Šiandien prie autobuso pamačiau
mielą mergaitę auksiniais plaukais
Ir pavydėjau jai …
ji man atrodė tokia linksma …
ir panorau būti toks pat gražus.
Kai mergaitė staiga pakilo,
aš pamačiau, kaip ji
nušlubčiojo šaligatviu;
ji turėjo vieną koją ir ramentą.
Bet jai praeinant … šypsena.
O Dieve, atleisk man,
kai aš verkšlenu,
aš turiu dvi kojas.
Ir pasaulis mano.
Sustojau nusipirkt saldainių.
Vaikinas, juos pardavinėjęs,
buvo tikrai žavingas.
Aš šnektelėjau truputį su juo.
Ir kai aš pasisukau eiti,
jis tarė man:
– Dėkoju jums. Jūs buvote toks
malonus.
Taip gera pasišnekėti su žmogumi
kaip jūs.
Paskui pridūrė:
– Jūs matot, esu aš aklas.
– O Dieve, atleisk man,
kai aš verkšlenu.
Turiu dvi akis. Pasaulis yra mano.
Vėliau, eidamas gatve, išvydau
berniuką mėlynom akim.
Stovėjo jis ir žiūrėjo
į žaidžiančius vaikus.
Jis nežinojo, ką daryti.
Aš stabtelėjau ir tariau:
– Kodėl gi tu neprisijungi prie kitų,
mielasis?
O jis žiūrėjo nieko nesakydamas,
ir tik tada supratau,
kad jis nieko negirdi.
O Dieve, atleisk man,
kai aš verkšlenu.
Turiu dvi ausis. Pasaulis yra mano.
Su kojomis, kurios nuneš mane,
kur reikia, su akimis, matančiomis
sulėlydžio spindesį,
su ausimis, girdinčiomis, ką turiu žinoti…
O Dieve, atleisk man, kai aš verkšlenu.
Aš iš tiesų palaimintas esu.
Pasaulis yra mano.
Nežinomas autorius
Šis eilėraštis nėra nei optimistiškai nei gerai nuteikiantis. Bet jis verčia susimąstyti, ant kiek žmogaus svajonės yra beribės. Atrodo kad turim viską, bet tuo pačiu metu atrodo jog trūksta kažko.
Atmenu,kad šį eilėraštį dar 1967 m., mokykloje raiškiojo skaitymo konkurse skaičiau. Dar ir dabar jį atmintinai moku, nors praėjo begalė metų. Tai tarsi gyvenimo kredo.