Jono Mačiukevičiaus eilėraščiai

Kas mes šiame pasaulyje be vienas kito,—
tiktai du žmonės, žmonės vargani,
kurie ramiai atsikelia kiekvieną rytą
ir šildosi gyvenimą namų ugny.
Kuriems ir malkos žalios, ir pasiutę dūmai
į gerklę lenda, lenda į akis.
Kurie taip kantriai laukia atidumo,
bet kas tą gerą žodį pasakys…
Kuriems lig vakaro tai šis, tai tas pabosta,
tai šis, tai tas vis dūžta amžinai.
Kurie prieš miegą abejingai kosti
ir vaistinėlę varsto gan dažnai.
Kuriems, be abejo, išauš ne vienas rytas,
bet bus iš paskutinių, o ne iš pirmų.
Kas mes šiame pasaulyje be vienas kito,—
tiktai du žmonės, žmonės be sparnų.

*
Poezijoj tiek daug gyvena nevilties,
kuri nedaug skaitytojui žadės
ir vis dėlto tarsi keista gėlė žydės
vidur bemiegės Ir Juodos nakties.

Poezijoj tiek daug gyvena nevilties —
tarp žodžių, rimų, tarp eilučių,—
kuri lyg rudeninis vėjas pučia
link gyvo jausmo, link skaudžios minties.

Poezijoj tiek daug gyvena nevilties,
netgi daugiau nei žmoguje Jos būna.
O vis dėlto, pavargę nuo skubumo,
Joje mes ieškome tikros rimties.

Poezijoj tiek daug gyvena nevilties,—
Ji šaukia, rėkia, nežada nutilti.
Bet vis dėlto palieka žmogui viltį
netgi tamsioj akimirkoj mirties.

*
Švelnioji mano, bundanti gėlė,
kartu su tavimi ir manyje atbunda
maži nykštukai, mokantys mylėt
kiekvieną meilei atsiųstą sekundę.
Švelnioji mano, kai tava ranka
paglosto jau raukšlėtą mano kaktą,
paklausiu aš visų žynių: už ką
man davėt laimę tą, kurios galiu netekti?

Dviese po medžiu
Tu girdi, ir aš girdžiu:
groja. Taip, kažkas, atrodo, groja.
Ta melodija, atrodo, ne herojinė,
tuo labiau — ji sklinda ne iš rojaus,
nors ir sėdime po viešpaties medžiu.

Koks tas medis? Klevas O gal uosis?
Ir ką reiškia ta melodija sena?
Tiek jau to. Svarbu dabar — žinosim:
vienas — aš, ir tu — viena.