Juozo Nekrošiaus eilėraščiai

*
Šuliny, šuliny…
Tavo vandenį šventąjį gėriau…
Mano duona tavim užmaišyta.
Mano kraujas tavim juk atmieštas.
Mano veidas tavim juk mazgotas.
Mano ašaros — tavo juk sesės.
Mano prakaitas — tavo juk brolis…
Šuliny, šuliny…
Iš tavęs, su tavim ir tavy!

*
Tarp obuolių,
Kurie iš lėto puvo
Ir kvepėjo.
Tarp medžių,
Pasodintų dar vaikystėj,
Po rudenio dangum,
Kuriuo jau skrido gervės,
Sėdėjo stalius,
Senas kaimo stalius.
Sėdėjo ir galvojo:
— Ne, negali būti,
Kad aš išnyksiu,
Kad mane išveš
Į piliakalnį
Keliu,
Kuriuo aš vaikščiojau.
Jei taip ir atsitiks,
Kvepės po galva skiedros
Ir mano sumeistruoti ratai
Man,
Tik man girgždės…

*
Kodėl laukinės kriaušės buvo saldžios?
Kodėl laukiniai obuoliukai buvo gardūs?
Kodėl sula tada saldesnė buvo?
Kodėl skanesnės buvo daržo ropės?
Kodėl močiutės pasakų herojai
Daug raiškesni nei mūsų multifilmai?
Kodėl?
Ak, nesakyk.
Jog tai vaikystės burtai!
Juk buvo, buvo!
Kam ne kam,
O man geriau žinoti!

*
Ką bijom išsiaiškint?
Melą?
Tiesą?
Kodėl,
Kodėl mažiau išdrįstam klausti?
Klek lieka klausimų,
Kuriuos lyg daigą
Sumindžioja
Grubus tingumo batas!?.
Ten kapinės —
Žiūrėk, žiūrėk — ne kryžiai!
Ten klausimų nuogi klaustukai styro!

*
Suskalčiavom
Hirosimos ir Nagasakio aukas.
Sako,
Ant sienos išlikęs šešėlis žmogaus,
Kuris išgaravo
Lyg šventoji dvasia.
O kas atsitiko su paukščiais?
Kiek jų žuvo?
Kaip jie,
Išlikę gyvi
Ir atskridę į pragaro žemę.
Turėjo stebėtis,
Neradę
Grūdelių,
Vabaliukų,
Žiogų ir muselių!
Kodėl paukščiai
Neiškilto niekam akių?
O gal jie
Niekada
Nesirgo,
Neserga
Ir nesirgs
Leukemija?