Kūčių eilėraščiai

Nuotrauka: Teresa Alexander-Arab.

O KAIP balta dabar jinai, tėvynė,
Po sniego apklotu užmigusi plati,
Lyg apsigobus žėrinčiais žvaigždynais
Nežemiška, šventa ir nuostabi naktis…

Kai kur išbėgus stypteli eglutė
Iki mėnulio veido šypsančio nakčia:
Sniegų lig žemės nulenktos šakutės.
Dangun viena viršūnė šauna vilyčia…

Gumšuoja miškas. Kur ne kur trobelė
Atakusi nykiai Švitinančiais langais.
Šerkšnoj liepsnoja deimantų ugnelės,

Tarytum plazdančios aut stalo žvakės
Ar lyg vaikų maldoj nušvitę akys.
Sustojusių Kūčių džiaugsmingai įžangai.

Paryžius, 1945.12.18

Auginas Balys
Kalėdų malda (ištrauka)

KAI sėsi tu
Prie švento Kūčių stalo –
Tegrįžta atminimuose –
Jaunystė ir linksmi veidai
Tų išsibarsčiusių draugų
Kurių galva nubalo,
Ir tų, kurie sutirpo
Laiko rūkuose,
Kaip smilkstančios dainos
Aidai
Anų gražių, nušvitusių svajonių,
Šviesių mūs idealų
Ir kelionių –

KAI sėsi tu
Prie švento Kūčių stalo –
Težydi širdyje viltis,
Kurių atsinešei čionai –
Tebūna ji želmuo,
Kurs pusnyse
Dar nesušalo –
Nes ir pūgoj
Pavasariu tu gyvenai,
Minčių sparnais
Lankydamas Kalėdų rytą
Vaikystės slenkstį
Užpustytą –

1983.12.11

Auginas Balys
Kūčių naktį

ŽVAIGŽDŽIŲ šviesia valtim
Atplaukia naktis,
Šerkšnu ima balti
Menulio sagtis –

Alsuoja ramybe,
Ir tu ją girdi,
O žvaigždes sužibę
Nušvinta širdy –
Kaip dieviškai sninga!
Aplinkui tylu,
Ir žemį užminga
Giesmėj angelu

1989.12.13

Jurgis Baltrušaitis
Amžių žvaigždynas

Kalėdų žilą naktį aš žiūriu –
Daug beglobės žemės žiburių,
Daug žvaigždžių, žvaigždynų aš matau,
Jų stebuklus, žemės kurmi, – tau!

Kur tik žvelgsi, žėri atdarai
Aukso bokštai, arkos, aukurai –
Ar nemoki melstis, negali,
Mano žemės prote, nebyly?

Vien žvaigždžių nakties tyla pilna!
Va, ant žemės veržiasi viena!
Va, kita! Greičiau, praverk duris –
Bus, kaip ji, ir tavo žiburys…

Vladas Braziūnas
Kalėdų atvirutė su elniu ir gulbe

taip sninga, taip šąla – šviečia
balta neskalbta
apriečia
kalną pilies
augantį balsą sapno žvėries –
jo pėdos – Vilkpėdėj
nužilusį baltą jo kailį Pamėnkalnis vilki
prožektoriai keterą pusto
šarvas sužvanga tuščias
kryžiuočio vėlės

atsibuski šią naktį, vilkis
tikėk ir kalbėki į didžiąją zylę
Bernardinų sodo drevėj
senamiesčio gatveles
kaip spragančias žvakeles
į vienintelę magiją –
vaikų akyse:

iš Šventaragio slėnio
devyniaragis elnias
iškėlė mano Vilnių
ant septynių kalvų

1983.XI.26 – 1997.XII. 18

Algirdas Dačkevičius

Saulės gimimo dieną
palangėse ėriukais bliauna vaikai,
o tvarteliuose dar tylu.
Palengva vaikštinėja po ėdžias ;
vasaros pievų kvapai,
plūsteli į medinius lovius
niekad neužšąlantis šaltinis.
Visi tarsi susitarę
gyvena tuo pačiu ritmu
ir nė kiek neskubina
Saulės gimimo dienos.
Ji vakarop šnarančiu šiaudu atguls
po balta staltiese
su dvylika valgių:
ir vienintele žvakele.

Pranciška Regina Liubertaitė

Susėsime prie Kūčių stalo.
Plevens vėl žvakė…
Mirusiems lėkštelės…
Maldas kalbės mama –
Rauda užstrigs kaip kąsnis.
Paskui valgius palaimins
(Dvylika – toks paprotys).
Sulaužys paplotėlį,
Išdalys: linkėsim laimės,
Sveikatos ir stiprybės
Svajonių išsipildymo,
Gyvenimo šviesesnio…
Sėdėsime prie Kūčių stalo
Tartum kažką išdavę.
Nesupratę ar pasmerkę…
Kas metai vienas nesugrįš…

2003

Henrikas Nagys
Kūčių naktis

Paliko mane ir nutilusią stotį visi traukiniai.
Žėri raudonos žarijos tarp žvilgančių bėgių…
Miško užuovėjoj miega mano namai.
Vakaras kvepia eglių sakais ir sniegu.

Ūžiantį vėjo žibintą, neša tėvas tylus.
Mūsų šešėliai prišąla – prie medžių kamienų
Spingsi ugnis toli už šarmotų stiklų.
Dunda gruodo širdis; po žingsniu kiekvienu.

Žiūri tėviškės žvaigždės į veidus mums.
Klausosi kiemo topoliai mūsų alsavimo.
Mirga virš į gimtojo stogo sietynas; ramus
ir beria baltą, sidabrą į rūkstančius kaminus.

Ąžuolo durys praviros laukia. Tenai
plūsta švelni Šviesa iš ugniakuro. Šypsosi motina.
Miško užuovėjoj bunda mano ir mūsų namai.
Kvepia vidunaktis juodalksnio dūmais ir žemės duona.

Pilna piesta aguonių pieno.
O valgių valgių – Dievo duota…
Atnešk, seneli kuokštą šieno,
Užtiesim staltiese raštuota.
Kisielius išvirė – atšalo.
O rėtis kupinas prėskučių.
Visi šį vakarą prie stalo
Susėsim ramus švęsti Kūčių.
Pažvelgs iš balto paplotėlio
Dievulis geras, kūtėj gimęs,
Prie jo – nekalto mažutėlio –
šypsosis angelas parimęs.
Ir užvaldys kiekvieno sielą
Kilni tikėjimo palaima.
Šventa naktis tą jausmą mielą
Nešios po visą mūsų kaimą.