Kalėdų stebuklas

Kūčios visada buvo mano mėgstamiausia metų diena. 1969 m. gruodžio 24 d. savo pirmajame bute gyvenau viena. Likus kelioms valandoms iki visos šeimos susibūrimo pas mamą, nusprendžiau dar kiek palakstyti po parduotuves.
Seniausios ir geriausios miesto universalinės parduotuvės trečiajame aukšte lauktuvių nupirkau didžiulį krepšį įvairiausių rūšių sūrio, rūkytų austrių, butelį vyno ir taurių rinkinį. Liftui sustojus antrajame aukšte išlipo visi keleiviai, išskyrus mane ir pagyvenusią porelę, ir įlipo dailus aukštas vyriškis karinio jūrų laivyno uniforma. Vos liftas pajudėjo žemyn, kažkas staiga garsiai dunkstelėjo. Liftas truktelėjo ir sustojo. Mes įstrigome – per pačias Kūčias!
Laime, lifte įrengtas telefonas, tad senyvas ponas paskambino į avarinę tarnybą, kurios darbuotojas patikino, jog liftas netrukus pajudės. Praėjus pusvalandžiui, per kurį visi spėjome apie šį bei tą pasikalbėti, paskambinome dar kartą. Šį kartą mums pranešė, kad liftui trūksta kažkokios detalės, todėl turėsime ilgokai palaukti, kol viską sutaisys.
Tada paeiliui visi – pagyvenusi porelė, ponas ir ponia Filipsai, Džonas, dailusis vyrukas karinio
jurų laivyno uniforma, ir aš – susėdome ant lifto grindų ir ėmėme dalintis prisiminimais apie Kalėdas. Praėjo valanda, dvi, o mes taip buvome įsitraukę į pokalbį, kad visai pamiršome, jog esame įkalinti. Dalydamiesi mano sūrius ir vyną, vieni kitiems atskleidėme kai kurias savo praeities detales. Tuo metu to nesupratau, bet tai, ką veikėme, buvo ne kas kita, kaip gražaus kalėdinio prisiminimo kūrimas.
Liftas pajudėjo tik po penkių valandų. Kai atsidarė durys, pasirodė susirūpinęs aukšto valdytojas. Pamatęs, kad esame geros nuotaikos, atlėgo ir kiekvienam padovanojo po krepšį įvairių rūšių sūrių. Atsisveikindami mes, keturi likimo draugai, pasikeitėme adresais ir pasižadėjome kasmet siųsti vieni kitiems kalėdinius atvirukus.
Nors ir vėlokai, bet prie šeimos šventinio stalo vis dėlto atsidūriau. Užuot sapnavusi ledinukus, tąnakt sapnuose regėjau dailų vyriškį, dėvintį karinio jūrų laivyno uniformą.
Kalėdų vakarą, apsikrovusi dovanomis, grįžau į savo butą. Ten manęs laukė vienintelė raudona rožė ir po durimis pakištas vokas. Viduje radau žinutę: „Tas krepšys su sūriu man iš tikrųjų padėjo. Džonas.“ Žinutės apačioje buvo jo telefono numeris…
Mudu su Džonu susituokėme per kitas Kūčias Havajų paplūdimyje leidžiantis saulei. Tai nutiko prieš daugelį metų, o mes su ponu ir ponia Filipsais vis dar siunčiame vieni kitiems kalėdinius atvirukus, o kiekvienų Kūčių vakarą gardžiuojamės sūriu ir vynu. O aš kiekvieną Kūčių rytą atsibundu apimta tos magiškos dienos jaudulio.
Autorė: K. M. Dženkins