Dievo keliai

Miške ant kalvos stovėjo trys medžiai. Jie šnekėjo apie savo viltis ir svajones. Pirmasis tarė: „kada nors aš būsiu skrynia, pilna aukso ir sidabro, pilna didžiausių brangenybių ir visi matys mano didybę. Antrasis taip pat prabilo: „Kada nors aš būsiu galingas laivas, per vandenis plukdysiu karalius ir karalienes. Visi jausis saugūs manyje.“ Trečiasis pažvelgė į juos ir tarė:“ Aš noriu augti ir tapti didžiausiu medžiu visoje girioje. Būti išskirtinis ir kad visi mane matydami galvotų, kad galiu pasiekt dangų. Noriu būt kuo arčiau Dievo.“

Praėjo keli metai. Medžiai, mąstydami apie svajones, augo ir šakojosi. Vieną dieną atėjo grupė medkirčių. Priėję prie pirmo medžio, jie tarė: „Šitas medis labai dailus. Reikės jį nugabent dailidei.“ Jie kirto medį, o medis jautėsi laimingas, žinodamas kad jo svajonė išsipildys. Priėję prie antrojo medžio, vyrai nusistebėjo jo tvirtumu. Nutarė jį atiduot į laivų statyklą. Ir medis džiaugėsi žinodamas, kad bus galingas laivas. Trečiasis medis buvo išsigandęs. Jis žinojo, kad jei jį nukirs, jis niekada neįgyvendins savo svajonės. Vienas medkirčių tarė: „Iš šio medžio mes nieko nedarysime. Taigi aš jį tiesiog pasiimsiu“. Ir trečiasis medis buvo nukirstas.

Kai pirmasis medis nukeliavo pas dailidę, iš jo buvo padarytos ėdžios gyvuliams. Į jas pridėjo šiaudų. Tai nebuvo svajonė, kurios jis siekė. Antrasis medis virto žvejų laiveliu. Jis nesaugojo nuo bangų karalių. Juo plaukiojo tik paprasti žvejai. O trečiasis buvo sukapotas didžiuliais gabalais ir paliktas tamsoje.

Bėgo metai ir medžiai pamiršo savo svajones. Vieną dieną moteris ir vyras įėjo į tvartelį, kur stovėjo ėdžios. Moteris pagimdė kūdikėlį ir paguldė į ėdžias, padarytas iš pirmojo medžio. Medis jautė šio įvykio svarbą ir jautėsi laimingas, žinodamas, kad jame laikomas didžiausias pasaulio turtas.

Praėjo nemažai laiko. Grupė žvejų plaukė valtele, padaryta iš antrojo medžio. Pakilo audra ir medis pajuto, kad jis nėra pakankamai stiprus, kad išsaugotų žvejus. Staiga vienas jų atsistojo ir nuramino savo žodžiais įsisiautėjusią jūrą. Medis pajuto, kad gabena didžiausią karalių pasaulyje.

Pagaliau kažkas prisiminė ir trečiąjį medį. Jis buvo išneštas iš tamsos ir nešamas per miestą. Žmonės išjuokė jį nešusį žmogų. Žmogus buvo prikaltas prie kryžiaus kalno viršūnėje ir paliktas mirčiai. Medis suprato, kad niekas kitas nebuvo taip arti Dievo kaip dabar yra jis. Ir pasijuto labai svarbus, žinodamas, kad būtent ant jo buvo nukryžiuotas Dievo sūnus.

Šios istorijos esmė tokia, kad visi mes turime siekius. Nors ir kaip labai pro šalį plauktų gyvenimas ir siekimai atrodytų neįmanomi, reikia nepamiršti, kad Dievas turi mums didingus planus. Jei tik juo tikėsime.

Kiekvienas medis gavo ko norėjo, tik kitokiu keliu. Dievo kelių mes nežinome. Jo keliai nėra mūsų keliai, bet Jo keliai visada geriausi.