Egzaminų atgarsiai. Tekstai iš 2003 metų valstybinio lietuvių kalbos egzamino

Aidas Marčėnas. „Su almančiu pasauliu“

Interpretacija

Kas gyvenime – svarbiausia? Į šį klausimą Aidas Marčėnas atsakė taip: „Poezija – vienintelis tikras ir svarbus dalykas…”. Marčėnas parašė daugybę eilėraščių, per kuriuos išreiškė save (eilėraščių rinkiniai – „Dulkės”, „Šulinys”, „Angelas” ir t. t. ). Aidas Marčėnas (g. 1960 m) – rašytojas modernistas. Jo kūriniai – skirti intelektualiam skaitytojui, kuris suvokia žodžio prasmę ir reikšmę, dabartiniame pasaulyje (XXI am.pr.). Vienas iš daugelio A.Marčėno kūrinių yra eilėraštis, kurio pavadinimas – „Su almančiu pasauliu”. Šis lyrinis kūrinys yra parašytas ir išleistas Vilniuje 1999m.. Kūrinyje, kaip ir būdinga moderniosios lieteratūros atstovams – plautus kontekstas (biblijinis, mitologinis, kultūrinis), pagrindinė eilėraščio tema – žodžio tapimas kūnu. Aidas Marčėnas daug dėmesio skiria žodžiui: kiekvienas žodis turi savo vietą.

Eilėraščio pavadinimas yra sudarytas iš triejų žodžių „Su almančiu pasauliu”. Šie trys žodžiai yra įžanga į visą eilėraštį. Pavadinimas nusako su kuo lyrinis „aš” kalbasi tai yra „Su almančiu pasauliu”. Savaime kyla klausimas, kodėl kalbamasi su pasauliu? Ką pasaulis simbolizuoja? Ar pasaulis atsako į visus šiuos klausimus atsakymai – nagrinėjami eilėraštyje. Kūrinys – neilgas – keturių posmelių – eilėraštis. Eilėraštis parašytas silabotonine eilėdara, jame nėra skyrybos ženklų. Kiekvienas posmelis yra sudarytas iš keturių eilučių. Kūrinio laikas nėra nusakomas jis – tik nujaučiamas. Nėra įvardijama vyksmo vieta, galime tik spėti, kad dinamika vyksta ant žemės.

Kūrinyje – naudojamos meninės priemonės, kurios suteikia paslaptingumą ir nežinomybės jausmą. Metafora – „tavo balsą atkartoja paukščiai” , ši kalbos priemonė nusako, koks yra pasaulio balsas. Balsas – negirdimas, bet jaučiamas. Pirmo posmelio trečioje eilutėje, eilėraščio kalbantysisnusako, koks galingas yra žodis („… tampa neprėpiamu žodžiu”). Žodis „vienu metu ir giluma ir aukštis”.

Antrame posmelyje randamas mitologinis kontektas tai yra aviliai (nuo senų senovės bitės, gyvenusios aviliuose, simbolizavo gėrį ir turtą ). Aviliai dūzgia tai reiškia, jog juose vyksta darbas. O lapai ir šešėliai tyliai šlama skleisdami ramų nežinomybės jausmą. Paskutinėje posmelio eilutėje žmogus (arba „mes”) yra sulyginamas su avinėliais (biblijinis kontekstas). Avinėliai simbolizuoja: gerį, nekaltumą ir auką.

Trečio posmelio pirmoji eilutė pakartoja pavadinimą „su almančiu pasauliu…” Kitose eilutėse tęsiama mintis, kad lyrinis „aš” ir pasaulis nėra nemirtingi. Eilėraščio kalbantysis susimąsto apie egzistenciją: „mes daug greičiau nei jis pavirsim dulkėm „. Šioje eilutėje žodis „mes” reiškia ne tik kalbantįjį, bet ir visą pasaulį (žmoniją). Kalbantysis siekia parodyti: laikinumą ir nežinomybę.

Paskutinis posmelis prasideda presonifikacija „gintaras negrįžta”. Šia personifikacija norima priminti apie istoriją (žmogus – tik menka, istorijos grandinės, grandis). Antroji posmelio eilutė, lyg kvietimas prisiimti atsakomybę už ištratus žodžius, nes „… mums nebus už mūs žodžius atleista”, ir „tik vasara apglėbs mus kaip vaikus” už tai, kad nuėjome daugiau nei buvo leista. Eilėraščio lyrinis „aš” kalba su pasauliu, tačiau atsakymų negauna („tu man kažką sekai aš negirdžiu” ). Lyrinis „aš” vartoja liepamąją nuosaką „įsiklausyk”, „įženkim”. Šie žodžiai padeda suvokti santykį tarp pasaulio ir lyrinio „aš”. Kalbantysis tarsi įrodo, jog žmogus – pasaulio dalelė.

Šiandien, XXI amžiaus pradžioje, kai keičiasi žmogaus požiūris į pasaulį, į kultūrą. Savaime suprantama, jog kinta ir poezija. A. Marčėnas – pavyzdys naujosios ir moderniosios poezijos – atstovas. Jo kūryboje dera yvairūs kontekstai. Tobulai panaudotos – meninės priemonės, skatina domėtis ir analizuoti kūrinius ( eilėraščius). A. Marčėnas labai subtiliai vartoja žodžius ir už kiekviena žodį atsako. Intelektualus skaitytojas šią A. Marčėno savybę suvokia, kaip didžiausią turtą.

Aidas Marčėnas. „Su almančiu pasauliu“

Interpretacija

Poetas, griaunantis Radausko eilėraščius, ir bandantis dėlioti juos pagal savo rimą. Taip, tai kupinas jaunystės, giedrų minčių, poetas. Vieniems jis – Radausko antrininkas, kitiems – unikali asmenybė, gebanti kurti nepakartojamas veikėjas, įtalpintas į eilėraščių rėmus. Gerbiu jį, ir skaitydamas jaučiu, kaip į mano širdį skverbiasi skaisčių, giedrų minčių spinduliai… Vieną dieną jis gali būti ironiškas, pašiepiantis, o kitą – lyriškas, švelnus. Jo nuotaika, būsena puikiai atsispindi eilėraščių strofose…

Eilėraštis „Su Almančiu Pasauliu” , mano nuomone, poeto subrandintų lyrinių minčių rinkinys. Keistas ir įdomus jau pats pavadinimas. su pasauliu… Tačiau lieka paslaptis, kas su juo daroma. Sveikinuosi, liūdžiu, draugauju ar verkiu? Skaitydamas jaučiu, kad pavadinime dar trūksta vieno mažyčio žodelio, kuris viską paaiškintu. Ir tik tada stabteliu – tai Aido Marčėno kūryba… Šis eilėraštis pradedamas kreipiniu, klausimu, tačiau tuo pat metu mes girdime atsakymą:

„tu man kažką sakai aš negirdžiu
nes tavo balsą atkartoja paukščiai” .

Lyrinis subjektas tarsi klausosi pasaulio, kreipiasi į jį, bando išgirsti jo balsą, tačiau, manau pats to nesuvokdamas, sau atsako, kad pasaulio balsas – tai paukščių giesmės. Giesmės, pasiekiančios mus iš dangaus. Staiga viskas susilieja: ir žemė, ir dangus, ir aukštumos, ir lygumos. Lyrinis aš gėrisi – jis tarsi pabudęs po ilgos žiemos, nebeatpažįsta to, ką mes vadiname pasauliu. Jis nori ištarti tą neaprėpiamą žodį pasaulis:

„nes tampa neaprėpiamu žodžiu
vienu metu ir giluma ir aukštis” .

Antroje strofoje lyrinis aš bando apsiprasti su aplinka. Bandoma įsiklausyti į bičių dūzgesį, į šešėlių šlamesį. Kodėl? Su kuo bendrauja lyrinis subjektas? Mano nuomone, jis kreipiasi į save, o tuo pat metu ir į mus visus. Jis tarsi naujai atgimęs pastebi ir išaukština dalykus, kurie daugeliui yra nuobodi kasdienybė.

„įsiklausyk kaip dūzgia aviliai
kaip tyliai šlama lapai ir šešėliai”

Ši citata parodo, kad lyrinis aš yra ypač pastabus – jis domisi ir bando įsigilinti į aplinką. Neveltui – turbūt nepajutęs pavojaus, jis kviečia pasinerti į ramų, šiltą pasaulį:

„įženkim į šią vasarą giliai
kaip romūs pasiklydę avinėliai”

Vasara – tai pats jėgų žydėjimas. Tai laikas, kai norisi dūkti, šėlti. Tai – džiugesio metas. Tačiau matome, kad lyrinis aš išlieka ramus, Jis lygina save su pasiklydusiu avinėliu, kuris tūrėtų būti išsigandęs, susikaustęs, tačiau taip nėra. Lyrinis aš jaučiasi lyg paklydęs, tačiau išlieka ramus. Viskas keičiasi trečiojoje strofoje. Paklydėlis tarsi atpažįsta aplinką:

„su almančiu pasauliu vienumoj
šviesioj paunksmėj mudu atsigulkim”

Man įdomu tai, kad pasaulis tarsi įasmeninamas. Rodos, su juo galima bendrauti lyg su šalia sėdinčiu draugu. Be to, trečiojoje strofoje pirmą kartą aiškiai suprantame, kad lyrinis aš yra nevienas. Šalia jo – artima siela, kuria jis pasitiki. Gal tai mylimas žmogus?

Gal draugas? O gal pakeleivis, dvelkiantis sielos ramybe? Gal… Kiek daug klaustukų… Tačiau viskas yra laikina: pasaulis, medžiai, vanduo, gyvybė. Laikas nesuvaldomai lekia, griaudamas jausmus, svajones. Lyrinis subjektas tai puikia supranta:

„barokas ošia medžių gilumoj
nes daug greičiau nei jis pavirsiu dulkėm”

Minima baroko epocha, kur vyravo prabanga, puošmenos. Tačiau visa tai pigu! Grožis, materialiosios vertybės – visa tai taip pigu prieš laiką! Barokas, jo prabanga jau ošia medžių gilumoje – baroko nebėra, o medžiai tebestovi. Natūralumas, kuklumas – štai kur tikras grožis… Vertinantys tik prabangą ir materialius dalykus šito nesupras…Lyrinis aš, dvelkęs ramybe, eilėraščio pabaigoje tarsi sunerimsta:

„bet gintaras negrįžta į sakus
ir mums nebus už mūs žodžius atleista”

Suprantame, kad kalbama apie pabaigą. Lyginamas žmogus ir barokas, prabanga ir ambicijos, troškimai, dažniausia vedantys į neapykantą ir melą. Manau, kad kalbama apie mirtį, kaip išsivadavimą iš kančios ir prabangos. Tačiau primenama, kad sugrąžinti nebegalime nieko… Galime tik džiaugtis tuo ką turime. Ne galime, o privalome – juk visa tai taip laikina! Ir džiaukimės jei netyčia, o gal tyčia, mums leidžiama džiaugtis ilgiau:

„tik vasara apglėbs mus kaip vaikus
nuėjusius toliau nei buvo leista”

Ir vis dėl to, lyrinis aš, labai pasitiki vasara, kuri lyg motina: šildo, saugo, globoja… Tai jėgų žydėjimo metas! Lyrinis subjektas ramus… Eilėraštis, verčiantis susimąstyti, paklausti savęs: „ kas tu? Kodėl tu? ” …Įdomu tai, kad eilėraštyje nėra nė vieno skyrybos ženklo, nė vienos didžiosios raidės. Galime klausti kodėl, bet ar kas tiksliai atsakys? Rodos paties likimo užrašyta…

Net nežinau kodėl, tačiau esu ramus. Dėl ateities, dėl praeities, dėl šiandienos. Ir parkeris nedreba, rodos ir ranka rami… Gal tai akimirka, o gal ir amžinybė… Prisipažinsiu, jis įkvepia mane. Ir jo eilėraščiai, jo žodžiai… Aidas Marčėnas – poetas, kurio kūryba mane ramina, suteikia optimizmo. Nesu poezijos gerbėjas, tačiau Marčėną ir Radauską aš tikrai gerbiu!