Juokingos istorijos

Siunčiant amerikiečių karius į Irako karą, dalis jų buvo pervežama įprastais keleiviniais lėktuvais, tiesiog specialiai užsakytais reisais. Kadangi po pagarsėjusių teroristinių aktų oro pervežimų tvarka buvo labai sugriežtinta, kareiviams buvo uždrausta turėti peilius. Tačiau jiems buvo leista turėti su savimi automatus. Trumpai tariant, biurokratiniai absurdai neturi ribų.

Po antrojo pasaulinio karo amerikiečiai nutarė moksliškai įvertinti savo mūšius su japonais. Ir vienas iš pastebėtų dalykų buvo toks: netgi esant visiškai lygioms jėgoms, amerikiečiai mūšius dažniausiai laimėdavo, ypač tais atvejais, kai būdavo svarbūs greiti veiksmai. Po ilgokų tyrimų mokslininkai nustatė, kad lemiančiu veiksniu buvo kalba – vidutinis anglų šnekamosios kalbos žodis susideda iš 6 raidžių, kai tuo tarpu vidutinis japoniškas žodis yra 13 raidžių ilgio. Amerikiečiai tiesiog greičiau susikalbėdavo, tai ir nulemdavo daugelį pergalių. Remiantis šiais tyrimais, vėliau buvo kuriamas specialus karinis žargonas, kuriame įvairiai karinei technikai būdavo duodami trumpi, dažnai vos trijų raidžių vardai.
Praėjus keliolikai metų, šiais tyrimais susidomėjo ir tarybinė kariuomenės vadovybė. Buvo nustatyta, kad vidutinis rusų kalbos žodis yra 7 raidžių ilgio. Tačiau vidutinis žodžio ilgis, aktyviai naudojant keiksmažodžius, sutrumpėja iki 4 raidžių…

Iš J.A.V. teisinės istorijos:

1925-aisiais vienas iš Tenesio valstijos mokytojų buvo nuteistas dėl… Darvino teorijos dėstymo mokykloje. Įstatymas, draudžiantis dėstyti Darvino evoliucijos teoriją šioje valstijoje galiojo iki pat 1967-ųjų.

1929 amerikiečių muitinė uždraudė įvežti Žano Žako Russo autobiografinę knygą „Išpažintis”. Ši prancūzų rašytojo-moralisto knyga buvo pripažinta kenkiančia visuomenės moralei.

1930-aisiais muitinės departamentas uždrauedė įvežti Voltero knygą „Kandidas”. Partiją šių knygų buvo užsakęs Harvardo Universitetas. Cenzoriai nusprendė, kad ši knyga „nepadori”. Vėliau buvo leista įvežti tik smarkiai cenzūruotą šios knygos variantą.

1980-aisiais Mičigano valstijos Midlendo mieste buvo uždrausta klasikinis Šekspyro kūrinys „Venecijos pirklys”. Pretekstas – nepadorus žydų tautybės personažo aprašymas.

1996-aisiais Niū Hempšyro valstijos Merimako mieste, vienoje iš mokyklų buvo uždrausta Šekspyro „Dvyliktoji naktis”. Direktorių tarybą papiktino „Alternatyvaus gyvenimo būdo propaganda”. Pasirodo, nepadori šios knygos vieta buvo ta, kur viena mergina persirengia vaikinu.

1999-aisias Pietų Karolinos valstijoje vienoje iš mokyklų buvo įvesta tvarka, pagal kurią, mokiniai, norintys perskaityti Šekspyro „Makbetą”, „Karalių Lyrą” ir „Hamletą”, turi gauti raštišką mokytojo leidimą. Priežastis – šios knygos parašytos „suaugusiųjų kalba”, jose yra užuominų į seksą ir prievartą.

Apie vieną iš pirmų milijardierių – Rotšildą, pasakojama tokia istorija (teigiama, kad tikra):
Kartą, berods 1932-aisiais, Karibų jūroje jis su žmona plaukiojo jachta. Užėjo audra, jachta užplaukė ant rifų ir ėmė skęsti. Milijonierius su žmona išsigelbėjo, tačiau pakliuvo į nedidelę negyvenamą salelę, kurioje buvo tik šiek tiek vandens ir augo keli medžiai. Išmestas į krantą, milijonierius net nepabandė imtis kokių nors priemonių, kad pagerinti padėtį. Žmona dėl to ėmė smarkiai graužtis:
– Kodėl tu nieko nedarai? Šioje saloje nėra jokio maisto, mums reiktų pabandyti bent jau plaustą pastatyti!
– O ko tu jaudiniesi? – perklausė Rotšildas. – Ar žinai, kad prieš tris metus, gegužės 23 dieną, aš paaukojau Niujorko sinagogai pusę milijono dolerių? O užpernai gegužės 23-ią paaukojau 700 tūkstančių dolerių. O pernai, kai verslas ėmė itin sektis, tą pačią dieną paaukojau visą milijoną.
– Na, ir ką?
– O ar žinai, kad šiandien gegužės 22-oji? Mus suras ne vėliau, nei poryt!
…
Istorija teigia, kad Rotšildą su žmona išgelbėjo dar iki 24-os dienos vidurdienio.

Studentė Rossie Ride, nutarė apmokėti savo mokslus Bristolio (Didžioji Britanija) Universitete pinigais, kuriuos ji gavo, „eBay” aukcione pardavusi savo nekaltybę. Nekaltybę ji pardavė už 20500 dolerių (maždaug 60 tūkstančių litų) kažkokiam 44-ių metų amžiaus išsiskyrusiam vyriškiui, turinčiam du vaikus. Tiesa, mokslus ji galės baigti tik po to, kai atsėdės 7-erius metus kalėjime. Už prostituciją.

Cape Times, Cape Town
„Aš pažadėjau jo vardo neminėti“ – sako Džeki Maksim, Sandton San (Johanesburgas) viešbučio atstovė, – „bet užtikrinu, kad jis pas mus daugiau nebedirba. Mes jam pavedėm išplauti liftus. Šį darbą jis dirbo keturias dienas. Paklausus, kodėl tiek ilgai dirbo, atsakė, kad ‘liftų gi keturiasdešimt – po du kiekviename aukšte ir dar ne visi jie tuo metu būna vietoje’. Teko su juo atsisveikinti. Dabar, rodos, jis dirba „GE Lighting“ “

2. The Star, Johannesburg
„Situacija konroliuojama“, – parlamento posėdyje Mbabane pasakė transporto ministras Efraim Magagula, – „ Mūsų šalies prekybinis laivynas visiškai tvarkingas ir saugus. Paprasčiausiai mes nežinome, kur jis dabar – tik tiek“. Atsakydamas į parlamento narių klausimus Magagula pripažino, kad neturinti išėjimo į jūrą šalis pametė vienintelio savo turimo laivo Svazimarpėdsakus. „Mes įsitikinę, kad jis kažkur jūroje. Mes netgi išsiuntėme ekspediciją į jūrą ieškoti laivo, tačiau dėl girtavimo laivas nebuvo rastas. Taigi, jei atvirai, tai mes jį šiek tiek pametėm, tačiau aš kategoriškai atmetu visus svarstymus apie vyriausybės nekompetenciją. Svazimar- didelis laivas, nudažytas ryškiomis gražiomis spalvomis, jį galima pamatyti net naktį. Atminkite mano žodžius, jis atsiras.“

3. The Standard (Kenija)

„Dėl ko tiek triukšmo?“ – paklausė Veseka Sambu spaudos konferencijoje tarptautiniame Jomo Kenjata tarptautiniame aerouoste, -„Tokios techninės problemos gali atsirasti pasaulyje kur tik nori. Mes ne patriotai. Mes paprasčiausiai mėgstame skandalus „. Kenya Airways aviakompanijos atstovas spaudai Sambu pasisakė po reiso iš Kisumu į Berlyną atšaukimo: „Keturiasdešimt du keleiviai atsisėdo į savo vietas lėktuve, pasiruošusiame skristi šiuo reisu, tačiau pilotas pranešė, kad nuleista viena lėktuvo padanga. Gaila, bet azoto balionas aerouoste buvo tuščias. Keleiviai pasiūlė nuimti ratą ir nuvežti jį į benzino kolonėlę ir ten pripūsti, tačiau kažkur prapuolė domkratas ir mes negalėjome rato nuimti. Mūsų inžinieriai pasiaukodami bandė pripūsti padangą dviračio pompa, tačiau nesėkmingai. Kai aš pranešiau, kad reisą teks atšaukti, vienas iš keleivių, p. Mutu, smogė man švilpuku nuo gelbėjimosi liemenės ir pasakė, kad mes – nacionalinė gėda. Aš jam pasakiau, kad jo elgesys juokingas, nes po dviejų savaičių bus kitas reisas, o dabar jis gali gėrėtis Kisumu gamtovaizdžiu, nors gaila, kad savo sąskaita”.

Iš Zimbabvės laikraščio.
Autobuso vairuotojas, vežantis psichiatrinės ligoninės pacientus iš Charare į Bulavajo, sustojo pakelėje atsigerti porą bokalų alaus. Kai grįžo į autobusą, jis jau buvo tuščias, o dvidešimt pacientų dingo be pėdsakų. Supratęs, kad jam gręsia rimti nemalonumai, vairuotojas nuvažiavo į artimiausią autobusų stotelę ir paėmė dvidešimt keleivių, laukiančių eilėje. Po to jis uždarė duris ir nuvažiavo tiesiai į Bulavajo psichiatrinę ligoninę. Greitai priduodamas ‘pacientus’ pridūrė, kad kai kurie iš jų labai jau aršūs. Personalui įtarimai kilo tik po trijų dienų, nes visų dvidešimties pacientų pasakojimai sutapo. Kas liečia tikrus pacientus, tai apie juos niekas nieko nežino. Matyt jie sėkmingai grįžo į visuomenę.