Dabar puikus sekmadienio rytas, pusė vienuoliktos. Trumpam užsuksime idealią amerikiečių šeimą. Mano žmona veda mūsų šešiametį į pirmąją pianino pamoką. Keturiolikmetis dar nepakilęs iš miego. Ketverių metukų mažiausiasis kitame kambaryje žiūri animacinį filmą, kuriame antropomorfinės būtybės meta viena kitą nuo skardžio. Aš sėdžiu virtuvėje...
Prašau: nunešk savo lėkštę į virtuvę. Paimk šitą, kai lipsi žemyn. Nepalik jo čia, nunešk į viršų. Tai tavo? Nemušk savo brolio. Aš su tavim kalbu. Luktelk minutėlę, nejau nematai, kad aš dabar kalbu? Aš pasakiau: nepertraukinėk. Ar išsivalei dantis? Kodėl tu ne lovoje?...
Mano mintys, vežant sūnų į mokyklą, sukasi apie rytą ir vaiką. Su savo jaunojo skauto uniforma tu atrodai toks mielas, ne toks storas, kaip tavo senelis vaikystėje. Mano plaukai niekada nebuvo tokie ilgi, kol pradėjau lankyti koledžą, tačiau įsitikinęs, kad tave atpažinčiau iš nedidelio...
Aš užaugau gražioje, plačiai nusidriekusioje Ajovos fermoje su tėvais, dažnai vadinamais „žemės druska ar bendruomenės stuburu”. Jie turėjo visus gerų tėvų bruožus: meilę ir troškimą užauginti savo vaikus, turinčius dideles galimybes bei pasitikinčius savimi. Jie įpratino mus atlikti namų ruošos darbus ryte ir vakare,...
Mažiausiai kartą per dieną senas juodas katinas ateina pas vieną iš mūsų, vedamas ypatingos traukos. Tai dar nereiškia, kad jis nori ėsti ar išeiti į kiemą, – jam reikia kažko visiškai kito. Jis šoka į jūsų glėbį arba stovi ir laukia, kol jį paimsite....
Viena Niujorko mokytoja nusprendė įvertinti vyresnių klasių mokinius, pasakydama, kokie jie yra svarbūs. Vadovaudamasi Helice Bridges iš Kalifornijos valstijoje esančio Del Maro sukurtu projektu, visus mokinius po vieną ji kvietė prieš klasę. Visų pirma mokytoja kalbėjo apie tai, kokie šie mokiniai yra svarbūs jai...
Lietuviai nuo seno, puošdami garbingą vietą šeimos stalo gale Tėvui, šeimos kūrėjui ir maitintojui, ištardavo tris priesakus: pasodink medį, užaugink vaikus, pastatyk namą. Pasodink medį. Tai bus tavo ir tavo šeimos mažojo pasaulio medis, po savo šaknimis saugantis protėvių sukauptus išminties lobius, ant šakų...
Kartą per mėnesį penktadienio rytą ateinu į vietinę ligoninę išdalyti čia gulinčioms žydų kilmės pacientėms šabo žvakidžių, šabą žydės tradiciškai pasitinka uždegdamos žvakes, bet ligoninės taisyklės draudžia deginti tikras žvakes. Taigi geriausia išeitis – elektrinės žvakidės, kurios įjungiamos į tinklą ir įžiebiamos prasidedant šabui,...
Po dvidešimt vienerių santuokos metų sužinojau naują būdą, padedantį išlaikyti meilę ir intymumą žmonai – neseniai ėmiau susitikinėti su kita moterimi. Tiesą sakant, tai buvo žmonos mintis. „Juk žinai, kad ją myli, – vieną dieną netikėtai prabilo ji. – Gyvenimas labai trumpas. Jį reikia...
Gyvenime apstu vertybių, kurias priimame kaip savaime suprantamą dalyką, kol kas nors netikėtai neparodo jų vertės. Taip nutiko ir su mano mamos sriubos puodu. Ir šiandien tebematau jį, stovintį ant viryklės, besipuikuojantį visu savo išdaužyto baltai mėlyno emalio grožiu; viduje burbuliuoja, o garai virsta...
Naujausi komentarai: