Lietuviai nuo seno, puošdami garbingą vietą šeimos stalo gale Tėvui, šeimos kūrėjui ir maitintojui, ištardavo tris priesakus: pasodink medį, užaugink vaikus, pastatyk namą. Pasodink medį. Tai bus tavo ir tavo šeimos mažojo pasaulio medis, po savo šaknimis saugantis protėvių sukauptus išminties lobius, ant šakų...
Kartą per mėnesį penktadienio rytą ateinu į vietinę ligoninę išdalyti čia gulinčioms žydų kilmės pacientėms šabo žvakidžių, šabą žydės tradiciškai pasitinka uždegdamos žvakes, bet ligoninės taisyklės draudžia deginti tikras žvakes. Taigi geriausia išeitis – elektrinės žvakidės, kurios įjungiamos į tinklą ir įžiebiamos prasidedant šabui,...
Po dvidešimt vienerių santuokos metų sužinojau naują būdą, padedantį išlaikyti meilę ir intymumą žmonai – neseniai ėmiau susitikinėti su kita moterimi. Tiesą sakant, tai buvo žmonos mintis. „Juk žinai, kad ją myli, – vieną dieną netikėtai prabilo ji. – Gyvenimas labai trumpas. Jį reikia...
Gyvenime apstu vertybių, kurias priimame kaip savaime suprantamą dalyką, kol kas nors netikėtai neparodo jų vertės. Taip nutiko ir su mano mamos sriubos puodu. Ir šiandien tebematau jį, stovintį ant viryklės, besipuikuojantį visu savo išdaužyto baltai mėlyno emalio grožiu; viduje burbuliuoja, o garai virsta...
Rankose laikau Žiulio Verno knygą „Klasikinė mokslinė fantastika“ kietais viršeliais, o ant grindų mėtosi suplėšytas oro paštu gautas paketas. Knygoje įrašas: „Metui, su meile nuo senelio Loreno, San Franciskas“. Kodėl mano septyniasdešimt penkerių metų tėvas siunčia mano devynmečiam sūnui 511 puslapių knygą? Mane erzina...
Tik ta meilė, kurią padovanojame, lieka mūsų širdyse. Elbertas Hubardas Šiame skubančiame pasaulyje daug lengviau kažką nupirkti, atsiskaičius kredito kortele, negu padovanoti dovaną iš širdies. Dovanos iš širdies ypač reikalingos per šventes. Prieš keletą metų ėmiau vaikus pratinti prie minties, jog Kalėdas tais metais...
Ar reikia dar ką nors padaryti? – paklausė sekretorė Darbais apsivertęs direktorius žvilgtelėjo į laikrodį ir užrašų knygą. – Darbo laikas jau senokai pasibaigęs. Šiandien viskas baigta. Sekretorė šyptelėjo: – Iš tiesų dar yra jūsų sūnaus kalėdinių dovanų sąrašas. Nepamirškite, kad Kalėdos po trijų...
Maža mergaitė ruošė dovaną Kalėdoms. Didelę dėžę ji suvyniojo į brangų žvilgantį auksinį popierių. Ir popieriaus, ir spalvotos juostos kaspinui sunaudojo labai daug. – Ką darai? – rūsčiai subarė ją tėvas. – Sugadinai tiek popieriaus! Ar bent žinai, kiek jis kainuoja? Apsiašarojusi mergaitė apglėbė...
Aki Gahukas buvo galingas bendruomenės vadovas, vėliau paseno – kaip visi. Šios istorijos pradžioje jis buvo susiraukšlėjęs, pražilęs senis, eidamas svirduliavo, jo rankos drebėjo. Jo sūnūs buvo suaugę, sukūrę savo šeimas ir palikę tėvo namus. Labai nenorom jie ateidavo prižiūrėti tėvo. Senolis vos begalėjo...
Parašė: James Baldwin Tai buvo šviesus rytas Romoje prieš daugybę metų. Vynu kvepiančiam sode, netoli didžiulio namo, stovėjo du berniukai. Jie žiūrėjo į savo motiną ir jos draugę, kurios vaikštinėjo tarp gėlių ir medžių. – Ar kada nors matei tokią nuostabią moterį kaip mūsų...
Naujausi komentarai: