Kiekvienas neša savo kryžių

Žmogus buvo itin nepatenkintas savimi ir kitais. Nesiliovė priekaištavęs net Dievui. „Kas nusprendė, kad kiekvienas žmogus turi nešti savo kryžių? Nejau neįmanoma surasti būdo to išvengti? Mane galutinai pribaigė tos kasdienės naštos!“
Gerasis Dievas jam atsakė sapnu.
Žmogus išvydo gyvenimą žemėje kaip ilgą žmonių eiseną, kurios pabaigos nesimatė. Kiekvienas nešė ant pačių kryžių. Lėtai, tačiau nesustodami žmonės žengė vienas po kito.
Ir jis pats žingsniavo toje begalinėje procesijoje, tempdamas savo kryžių. Po kurio laiko pastebėjo, kad jo kryžius pernelyg ilgas; labai jau sunku su tokiu eiti.
„Reikėtų jį patrumpinti, būtų mažesnė kankynė“,- sumurmėjo.
Prisėdo šalikelėje ir nurėžė nemažą kryžiaus dalį. Kai vėl pajudėjo, jam eiti buvo daug lengviau ir patogiau. Be jokio vargo priėjo vietą, kuri jo manymu, buvo visos eisenos tikslas.
Tai buvo skardis; plati kiaurymė žemėje, už kurios plytėjo „amžinosios laimės šalis“. Vaizdas, kurį žmogus išvydo anapus skardžio, buvo išties nuostabus.
Tačiau čia nebuvo jokio tilto, nė mažiausio lieptelio. Vis dėlto žmonės be jokio vargo atsidurdavo kitoje skardžio pusėje.
Kiekvienas nusiimdavo nuo savo pečių kryžių, atremdavo į priešingus skardžio kraštus ir juo lengvai pereidavo.
Kryžiai buvo tokio dydžio, kokio reikėjo: jie tiksliai siekė abu kiaurymės kraštus.
Kliūtį įveikė visi. Tik ne jis. Mat savąjį kryžių buvo sutrumpinęs ir jis nesiekė skardžio kito krašto. Pratrūko raudoti ir grąžyti rankas: „Ak, jei būčiau žinojęs…“
Deja, buvo per vėlu, ir ašaros čia nepadėjo.

Šventoji Teresė Avilietė, užklupta rimtų rūpesčių lavinos, pajuto aštrų skausmą kojose.
Ėmė skųstis Dievui: „Viešpatie, prie visų ištikusių bėdų man tetrūko tik šito!“
Viešpats jai atsakė: „Terese, šitaip aš elgiuosi su savo bičiuliais.“
O ji: „Dabar suprantu, kodėl tiek mažai jų turi!“

Atsiuntė: Dovilė Šileikytė