Smiltelė tampa perlu

Mes vaikščiojam pakrantėj smėliu,

Smiltelės gelsvos… Kas jos iš tiesų?

Mes žinom, pasilieka jose pėdos,

Jos mindomos, pakrantėj jų gausu.

Paimk smiltelę tu į ranką,

Tokia mažutė, nieko neverta.

Bet jei paklius į akį, to pakanka:

Tava akis tikrai bus žeidžiama.

Ir mes tarsi bevertis smėlis,

Skalaujamas gyvenimo bangų;

Kaip tai smiltelei, jūron nugarmėjus,

Širdy be galo darosi baugu.

Atrodo, aiškus jos likimas,

Nugrimzdus amžiams pasilikt dugne.

Bet ji išgirdo Dievo pašaukimą:

Perlu ji bus, nebus ji smiltele.

Kriauklelė tarsi Jėzaus rankos,

Pagavo, priglaudė savoj širdy.

Nors suteikė smiltelė daug jai skausmo –

Ir liko sužeista, bet ji kantri.

Ir nuo tada aštri smiltelė,

Tokia baisi savąja prigimtim,

Apsigyveno nuostabioj kriauklelėj;

Laiminga buvo – nėjo pražūtin.

Bet buvo jai sunku suvokti,

Kad ji kriauklelę žeidė nuolatos.

Kiekvieną dieną suteikė tiek skausmo,

Kad tik dėl jos reikėjo šios aukos.

Gyvybės brangius syvus liejo,

Kriauklelė rengė ją baltu rūbu.

Ir štai smiltelė, vieną lauktą dieną

Taip tapo baltu, nuostabiu perlu.

Kada mes praveriam kriauklelę,

Išvystam – mirus ji, ji negyva.

Tačiau atrandame ne tą smiltelę,

Ji – perlas, žėrintis dangaus šviesa.

Kriauklelė dėl grubios smiltelės

Sutiko mirt, gyvybę paaukot,

Toks pats ir Jėzaus Kristaus kelias –

Už mus kaltus ant kryžiaus atsiduot.

Be Dievo mes lyg tos smiltelės,

Vis mindomos ir blaškomos audrų.

Tad atsiduoki Kristui, tai kriauklelei,

Ir auk Jame ant mylinčių delnų.

Aprengs tave šventumo rūbais,

Tą prigimtį kampuotą Jis pakeis.

Be Jo paskęsime kaip toj bedugnėj –

Tik Kristus tau gyvenimą suteiks.

( Rom. 5:8 „…Kristus numirė už mus…”)

Autorė: Jolanta Toločkaitė.