Labas rytas, kaimyne!

Niūrus ir šaltas žiemos rytas. Autobusas sausakimšas studentų ir dirbančiųjų. Keleiviai susispaudę vienas šalia kito, susigūžę, apsitūloję storais sunkiais žieminiais drabužiais, apsnūdę nuo monotoniško variklio gaudimo ir nuo šiokios tokios šilumos. Niekas nesikalba. Kas rytą vis tie patys veidai, tačiau vieni nuo kitų slepiasi už išskleistų laikraščių.
Staiga pasigirsta balsas:
– Dėmesio! Dėmesio!
Sušlama laikraščiai, pakyla galvos.
– Kalba jūsų vairuotojas.
Tyla. Visi sužiūra į vairuotojo pakaušį. Jo balsas skambiai įsakmiai.
– Tuoj pat padėkite laikraščius į šalį.
Laikraščiai iš lėto nusileidžia.
– Dabar pasukite galvas ir pažvelkite į šalia sėdintį žmogų.
Keista, tačiau visi paklūsta. Kai kas nusišypso.
– O dabar kiekvienas ištarkite šalia sėdinčiam: „Labas rytas, kaimyne!”
Iš pradžių balsai tylūs, nedrąsūs, tačiau netrukus barjeras peržengiamas. Daugelis spaudžia vienas kitam ranką. Studentai net apsikabina. Žmonės ima gyvai šnekėtis, autobusas prisipildo šurmulio.

Labas rytas, kaimyne!

Autorius: Bruno Ferrero