Juk žinojai!

Vienoje indėnų gentyje jaunuolius pripažindavo suaugusiais tik tada, kai jie praleisdavo tam tikrą laiką visiškai vieni. Pasilikę vienumoje, turėdavo patys sau įrodyti, kad yra pasirengę brandžiam amžiui.
Vienas toks jaunuolis ilgai keliavo nuošaliomis vietovėmis, kol pasiekė žaliuojantį slėnį, apaugusį medžiais ir nusėtą margaspalvėmis gėlėmis. Pakėlęs akis į juosiančius slėnį kalnus, pastebėjo smailą viršukalnę, padengtą akinančio baltumo sniegu. „Išbandysiu savo jėgas, susiremsiu su šiuo kalnu”, nusprendė jaunuolis. Apsivilko bizono odos palaidinę, užsimetė ant pečių apsiaustą ir pradėjo kopti.
Pasiekus viršūnę, prieš jo akis atsivėrė nuostabus vaizdas. Jaunuolio žvilgsnis sklandė erdvės platybėmis, o širdį užliejo pasididžiavimas. Staiga po kojomis jis išgirdo šnaresį. Žvilgtelėjęs žemyn pamatė gyvatę. Nespėjus jam nė krustelėti, gyvatė prabilo:
– Aš mirštu, – pasakė. – Čia labai šalta ir nėra jokio maisto. Priglausk mane po savo marškiniais ir nunešk į slėnį.
– Ne, – atsakė jaunuolis. – Aš žinau, kas tu tokia. Tu esi gyvatė barškuolė. Jei prie tavęs prisiliesiu, mirtinai įgelsi.
– Visai ne, – užtikrino gyvatė. – su tavimi taip nepasielgsiu. Jei išpildysi mano prašymą, nieko blogo tau nepadarysiu.
Iš pradžių jaunuolis nenorėjo sutikti, bet galiausiai gyvatė jį įkalbėjo. Jaunuolis įsikišo gyvatę į užantį ir nusinešė su savimi. Kai pasiekė slėnį, paėmė ją į rankas ir atsargiai nuleido ant žemės. Tada gyvate vikriai susivijo, papurtė barškučius, puolė ir suleido geluonį jaunuoliui į koją.
– Buvai man prižadėjusi!.. – sušuko jaunuolis.
– Bet tu juk žinojai, kuo rizikuoji, mane pasiimdamas, — sušnypštė nušliauždama gyvatė.

Pasakojimas skirtas tiems kurie leidžiasi suviliojami narkotikų, alkoholio ar nežmoniškai greito lakstymo automobiliu. „Juk žinojai kuo rizikuoji, pasiimdamas mane su savimi. Arba: „Ką pasėsi, tą ir pjausi.”

Autorius: Bruno Ferrero.