Mirties šešėlis

Sužinojęs apie pasiturinčio bendro pažįstamo mirtį, vienas žmogus paklausė kito:
– Ir kiek jis paliko?
– Viską,- atsakė šis

Tolimos šalies princas mėgo puikuotis savo nesuskaičiuojamais turtais. Kasdien vilkėdavo auksu siuvinėtais, brangakmeniais išpuoštais drabužiais. Kiekvieną rytą, kai saulė šviesdavo jam tiesiai į veidą ir skaisčioje šviesoje akinamai žvilgėdavo tūkstančiais briliantų nusagstyti jo apdarai, jis iškilmingai išjodavo iš karališkųjų rūmų priimti savo pavaldinių sveikinimų.
Tuomet svaigdavo iš džiaugsmo.
Bet sykį princas surengė iškilmingą eiseną popiet. Saulė švietė jam iš nugaros, ir jaunasis valdovas pirmą kartą išvydo savo šešėlį, it tamsų debesį, nė akimirkai jo nepaliekantį.
Piktai surikęs, princas paspaudė žirgą pentinais.
Jis negalėjo karaliauti ten, kur matė savo šešėlį. Nusprendė ieškoti kito krašto, kuriame nebūtų jokių šešėlių.
Todėl išjojo.
Jis tebejoja.
Reikia išmokti gyventi su šalia esančiu mirties šešėliu.

Atsiuntė: Dovilė Šileikytė