Narkomano laiškas
Brangus tėte, mama, sese…
Guliu vienas savo šaltoje, niūrioje palatoje… Šalta ir niūru ne tik čia tarp keturių sienų… Šalta ir mano širdyje…Jaučiu, kad tikrai mirštu: šąla jau beveik nupuvusios mano kojos, tirpsta rankos ir svaigsta galva, tačiau labai noriu pasakyti jums tai, ko nespėjau per visus savo dvidešimt metų….
Iš tikrųjų mylėjau šį gyvenimą… It paukščiui sparnai, it žemei lietus, it kam kitam gyvam – oras, taip man buvo reikalingas gyvenimas ir, žinoma, jūs… Deja… Tai supratau tik dabar, gulėdamas, ir jausdamasis visišku bejėgiu…
Staiga prisiminiau savo vaikystę: tas nerūpestingas dienas, kurios buvo pačios laimingiausios mano gyvenime… Prisimenu, kai žaisdavau mūsų erdviame sode ir gaudydavau įvairiaspalvius drugelius savo mažomis rankutėmis… Kai skaudžiai parvirtęs ir nieko nepešęs verkdavau, tu, mama, mane ramindavai ir sakydavai, kad drugeliai – vienadieniai vabzdžiai, jiems reikia suteikti laisvę, todėl nevalia jų gaudyti… Dabar ir aš supratau, kad taip pat esu drugelis, tačiau savo laisvę pardavęs narkotikams, o diena, kurią gyvenu, jau baigiasi…
Prisimenu, kuomet pirmą kartą įsimylėjau… Tai buvo graži, protinga mergina, kuri buvo man neabejinga, su kuria tikrai jaučiausi laimingas… Deja laimė truko neilgai… Vienas neatsargus žingsnis, tik vienas gramas amfetamino – ir tarsi visko sudužimas… Tai supratau tik dabar… Gaila, kad narkotikų liūne, kuriame esu paskendęs, nebematau nė menkiausios šviesos…
Atleiskit man už viską. Atleiskit, kad narkotikai man buvo brangesni už jus…
Mama, nesupratau tuomet tavų ašarų, kai sėdėjau policijoj už narkotikų platinimą… Mačiau, kad tu verkei ir klausei manęs kodėl taip elgiuosi, bet tada man buvo aptemęs protas: apart narkotikų nemačiau nieko, todėl ašaros, kurios riedėjo ir riedėjo tavo raukšlėtu, gyvenimo vingių išvagotu veidu, manęs nė kiek nejaudino… Atleisk man, mama… Bet aš tave be galo myliu…
Tėti, atleisk ir tu man. Atleisk tam, kuris verčiau ėjęs su tavim taisyti automobilio, pabėgdavo su draugais „užsimesti“ dozės, kuri, atrodė, yra tūkstantį kartų vertingesnė už tą metalo laužą… Bet žinai, tėveli, kad ir kaip mes pykdavomės, nesutardavom dėl mano šlykščių, tave skaudinančių veiksmų, tu visuomet man buvai tikro vyro pavyzdys, kuris rūpinosi šeima ir ją velniškai mylėjo…
Sese, atleisk ir tu, brangioji… Myliu ir tave. Atleisk, kad užuot praleidęs savaitgalius su tavimi ir, nusivedęs tave į teatrą, pažiūrėti tavo mėgstamo spektaklio, visus tuos pinigus išleisdavau narkotikams… Atleisk, kad vyresnysis brolis tavim nė kiek nesirūpino… Atleisk man, mažule…
Atleiskit man, šeima. Aš tik dabar supratau, kad gyvenimas – tai ne vienas gramas amfetamino… Ne, jis kur kas daugiau sveria, todėl jį ir reikia be galo branginti… Dabar tik supratau, kad savo gyvenimą galėjau pasukti visai kita linkme… Galėjau būti toks kaip visi: mokytis, mylėti, suprasti ir užjausti – tai, ko jūs visada mane mokėt daryti… Gaila, kad dabar jau per vėlu…
Šis laiškas jums, mielieji… Pažymėtas skausmo, kančios ir gėdos ašaromis… Bet verkiu ne dėl savęs, ne! Ašaros rieda dėl jūsų… Skaudu, jog jūs niekada neturėjot gero sūnaus… Tiesiog atleiskit man… Atleiskit man visi, tačiau ilgiau nebegaliu… Skausmas mane palaužė visiškai, todėl išeinu iš šio pasaulio, palikdamas jums dar vieną taurę kančios… Tik nesmerkit manęs – tai mano paskutinis noras… Mane sunaikino ne skausmas, kurį pagimdė narkotikai, o skausmas, kuris gyvena mano širdyje…
Labai jus visus myliu…
Dar kartą atleiskit man…
Gaila.. norėčiau, kad jis butų gavęs dar vieną šansą.
Gyvenime antrų šansų nėra,tai žmonės ir pamiršta,o nederėtų.Tik pagalvokit,kaip būtų visiems gera gyvent jei tai suvoktų.Ech,jei visi gyventų,o ne egzistuotų…
Panaros Motina
Iš Merkinės
keliais
aš ateisiu
Už tavo nuopuolį,
sūnau –
Malda
ir raudonėlio
kvapas
Vilties suteikia vis daugiau.
Altorius prie tvartelio –
Išganymo sala.
Sakyki,
kiek dar kelio
gervuogynu
keliaut?
Pušų tyla
ir Dvasios Tėvo žodis –
Ranka, ištiesta nevilties
gelmėn,
Kad angelas tau būtų
brolis,
Girdėtum
giesmę vyturio laukuos.
O Panara,
Kančios, Vilties ir Meilės kloni,
Suteik stiprybės
kelyje –
Aš keliais iš Merkinės
eisiu.
2007-10-03 22:36:58 Karilė
Elli, antras šansas turėtų būti. Ir būna.
žinot gyvenimas tam ir duotas kad po klaidu yra suteikiamas antrasis šansas bet ne visi žmones ji moka įžvelgti… bet tam yra skirti draugai kad tau padėtu ir atvertu akis kai jos buna smarkiai užmerktos…
gaila ne jo, gaila jį supusių žmonių, kurie per jį tiek daug prisikentėjo..
Antras šansas visuomet duodamas, tik ar jis išnaudojamas…Tai jau kitas klausimas. Laiško žmogus , nors ir per vėlai, tačiau suprato savo klaidas. Manau, tai svarbiausia..Nors artimųjų skausmo tai nesumažina.
Sunkiai suprantu žmones , kurie nusižudo. Jie yra egoistai, ieškantys „lengviausio” kelio… Bet dar sunkiau suprasti tuos, kurie nori gyventi , bet save žudo. Štai ir čia , juk kiekvienam aiškinama , kad narkotikai-tai mirtis. Kad jie žudo , o žmogus vistiek vartoja, ir tik tada , kai reikia išeiti jis pagalvoja „juk galėjau to nedaryti”. Taip , suprantu , kad narkotikų lengvai neatsisakysi, bet tai yra įmanoma. Reikia kovoti prieš save , pasitelkti artimus žmones. Klaidas reikia taisyti anksčiau , nes vėliau , gali visai jų nebepataisyti.
.. gaila man jo.. bet gerai tiek,kad suprato savo klaidas..
Gaila šito jauno žmogaus,ir jo artimųjų…kas palaužia tokius jaunus vyrus…? Atsakymo nėra,nes i ta liūną krenta ir turtingi,ir vargšai,ir isilavine ir nemokšos….
Tai išbandimas ,kuris atsiustas kažkokių tamsių jiegų…
Nesu dievobaiminga moterėlė,tačiau kažkas mus valdo iš aukščiau…
Mes tai ivardijam Dievo vardu,kitos tautos turi savo dievus.
Bet dar yra ir šetonas,ir jo visokių atmainų…
Ir vyksta kova tarp gėrio ir blogio, o auka-ŽMOGUS….
Nesmerkiu narkomanų,alkogoliku,nes jie tik šmonės…kuriuos labai lengva palaužti,sutrypti,sunaikinti…
Ir tenesididžiuoja tie,kurie garsiai smerkia tokius žmones,nes rytoj gali tekti pačiam atsidurti panašioj situacijoj
Gaila visu,kurie patenka į tą baisią memalę….
Gyvename tik vieną kartą, tad šansas yra tik vienas…
Viską ką galejo jau tas žmogus padarė..Tai suprato ir atsiprase…Tikrai ne visi gali atsikelti iš to liūno todėl visi ir neatsikelia…
Kai prarandame suprantame,kokie jie brangus..
Esu labai jaunas , bet tikrai stengiuosi keistis.Dėja tai bandau padaryti vienas.Tikiuosi man tikrai pavyks , kad ir kaip sunku butu.Linkiu visiems tokiems kaip aš – vienišiems ir bandantiems ištaisyti savo klaidas stiprybes.
Gaila ir to vaikino, kuris dar galėjo tik pradėti gyventi…. Gaila ir jo šeimos, kuri kentėjo ne mažiau už patį vaikiną, manyčiau… Tiesą sakant net apsiverkiau skaitydama šį laišką…supratau jog mano problemos, mano bėdos yra niekis…. myliu gyvenimą… nes esu sveika ir mylima… stiprybės tokiems žmonėms, kurie įklimsta į šitokius dalykus…
Mano manymu, gyvenime antro šanso nėra,bent šiuo atveju. Iš jo klaidos jis pats nepasimokys, bet gali pasimokyti kiti. Štai kur viso to esmė. Vienas mirė, kad pamokytų kitus.. Ar tai viso to verta?..
Nesu jautruolė, bet tai ką skaičiau..Tiesiog verkiau skaitydama..Pati pazįstu ne vieną narkomaną, stebiu iš šono kaip jie grimsta į tą liūną…negaliu žiūrėt kaip jie eina skolintis visam tam mėšlui pinigų..
Kiekivienas žmogus gyvenime turi antrą galimybę… nesvarbu kokių klaidų Jis būtų padaręs…žinau iš savo patirties…
Branginkit gyvenima.. O klysti nebijokit… nes patirtis būna labai didelė, nors ir skaudi…
Kiekvienas žmogus turi antra šansą.
aš verkiau, nes supratau, kaip greit galėjau įklimpti, bet juk mes visi galvojam , kad mes visagaliai.
Narkomanas-atrodo jau ne žmogus. Jie pasmerkti visuomenes. Tai ka jiems bedaryti. Kito kelio jie jau neturi. Jais niekas nebetiki. Draugai, artimieji nusisuka. Nebereikalingas Tu.
O viskas turetu būt netaip, oj netaip…
Gaila jo ir jo artimųjų. Žmonės supranta tada kai jau tai patyrė kaip sakoma mokykis iš kito klaidų o ne iš savo ,bet taip neišeina..
gražu išties, bet narkotikų paveiktas žmogus negali mąstyti ir drįstu abejoti ar koks narkomanas prieš mirdamas taip galvojo.. kalbu, deja, iš patirties.
Šis laiškas parodo, kad galvoti reikia priš darant, nes gyvenimas negailestingas…
kaip man jo gaila, kaip gaila kad per velai suprato koks brangus gyvenimas,
O vikas taip pažįstama, net pravirkau skaitydama… Turiu draugą, kurio laukia toks pats likimas, nebeišmanau kaip jam padėti, bandžiau gražiai kalbėti, bandžiau piktai, tačiau niekas neveikia, 4 metus vartoti narkotikus nėra juokas… O jam tai tik vaistas nuo galvos skausmo, kuris kiekvieną dieną reikalingas… Antras šansas jiems nebeduodamas… O jis žmogus, kuriuo vis dar tikiu.! Nebepadėjo net tokie žodžiai kaip „Aš neturiu „kaifo”, bet turiu gyvenimą, o tu turi „kaifą” už kurį moki savo gyvenimu.!” Jis tiesiog užsikišo ausis ir pabėgo…
Skaičiau ir verkiau.. nežinau .. man baisu.. man baisus pasaulis.. aš jo kartais tikrai išsigąstu.. jis negaili nieko. tik norečiau vieno , kad kuo mažiau žmonių tokiais keliais nueitu. Kad suprastu laiku,kaip ju antroms pusems yra skaudu.. gaila jo.. gaila jo jauno gyvenimo. artimųjų skausmo net neisivaizduoju.. turbūt net neimanoma tai isivaizduoti.. užuojauta begalinė jo tevams.. ir jo mažąjai sesutei..
Nežinau… 7 kartus peskaičiau šį laišką ir plėšausi dėl savo pačios skirtingų nuomonių… Iš vienos pusės jo labai gaila ir jam tikrai suteikčiau antrą šansą. Gaila jo šeimos, draugų… Visų kurie turėjo kentėti dėl jo klaidos… Iš kitos pusės jis tiesiog veidmainis.. Visi mirdami sako, kad gailisi. Kas jei žinotų, kad taip bus, tikrai tai nedarytų. Bet jeigu jam būtų suteiktas antras šansas jis nepasitaisytų, o toliau būtų narkomanas ir kankintų artimuosius… Dar iš kitos pusės jis gailisi, bet nesugebėtų pasikeit… Dar iš kitos jis nesigaili, bet pasikeistų……… Ką pasirinkt??
O dieve, net ašarė išriedėjo tokį laišką paskutinį skaitant ;(
PAMOKYMAS . Priėjęs prie manęs žmogus klausia : – kiek kainavo tavo gyvenimas ? Aš tiesiog atsakiau : – gyvenimas kainos neturi , jis yra neįkainojamas . Tiesiog žinau jo vertę , ir man to pakanka . Žmogus susimąstė , ir šaltu bei pilnomis ašarų akimis man tepasakė : – jeigu tu sakai , kad tau pakanka žinoti jo vertę , tu dar nežinai ką reiškia skausmas . Matai.. Aš savo gyvenimą pirkau , jis kainavo man begales pinigų , kažkada ir aš buvau laimingas..tačiau supratau , kad neverta gyvenimo matuoti pinigais , nes dabar nebesugebu išlipti iš vyno taurės , maniau joje nuskęs mano skausmas , bet pasirodo jis moka plaukti.. Begales kartų sau sakiau užteks kentėti , begales kartu aš alkoholiui sakiau NE !!! tačiau.. Alkoholis nesutiko . Begales kartu sau kėliau klausimus . Juk aš žinojau , kaip svarbu yra juos sau kelti , bet nustojau.. Nebeturėjau jėgų kovoti už save , už savo gyvenimą . Paprasčiausiai maniau viskas prarasta.. Šeima , draugai , artimieji , darbas , galų gale laimė.. Dabar mano galvoje kyla vienas klausimas – Kodėl mes padarome klaidų , kurių neįmanoma ištaisyti , ir kodėl nėra klaidų , kurių nebūtų įmanoma padaryti ?! Klausimai man suteikia šiek tiek vilties..Tiesiog supratau vieną dalyką – jeigu gyvenimą pašventi pinigams , tu pasirašai sutartį su skausmu . Aš taip ir padariau . Dabar labai gailiuosi . Jau pradėjau blaiviai mąstyti.. Tačiau to kas man buvo brangiausia , nebesugražins niekas.. Nebent laikas man atneš naują šansą gyventi . Nes dabar aš tiesiog egzistuoju , sėdžiu absikabinęs vyno taurę , ir egzistuoju , nykstu iš lėto.. – Žinai , dabar aš tau siulyčiau tiesiog užmiršti tamsą , ir pradėti kovoti už save ir pamiršti gyvenimo kainas..tiesiog sužinok jo vertę , tau tik trisdešimt penkeri , tau visas gyvenimas dar prieš akis . Gyvenk žmogau , neegzistuok !!! Juk pagalvok , ar tu paleidęs vyno taurę , taip pat pergyvensi , kaip , kad praradęs savo šeimą , draugus , artimuosius..? Tu būsi laimingas , tau tereikia atsisveikinti su alkoholiu , nesakyti jam NE , bet sakyti SUDIEV ! Žinau , kad tai nelengva , bet juk viskas vardan to , kas dar gali būti gero . P.s Šis žmogus atrado save , padeda neįgaliems žmonėms , savanoriaudamas . Jis tiesiog atsistojo ant kojų , ir dabar jis dirba savo mylimiausią darbą – GYVENA !!!
Tik pajutęs mirties alsavimą šalia, žmogus suvokia ko netenka – gyvenimo..Manau antro šanso yra verti tie, kurie jo nusipelni, tiksliau išmoksta gyvenimo pamoką..
Koks liūdnas laiškas skaitydama net apsiverkiau, gaila, kad kartais gyvenimas nesuteikia antro šanso…bet toks tas gyvenimas…labiausiai gaila žmonių kurie supo jį…
Daviau savo vyrui antrą šansą, poto liepiau ir šį laišką paskaityt, viliuos…
Labai gražus laiškas… tikro gyvenimo pavyzdys…
(y)