Pasirinkimo galia
Žmogelį slėgė nesibaigiantys gyvenimo vargai. Jis atėjo guostis pas garsų dvasios mokytoją:
– Nebegaliu daugiau! Tokio gyvenimo neištversiu.
Mokytojas paėmė saują pelenų ir subėrė juos į skaidraus vandens stiklinę, stovėjusią ant stalo. Vanduo susidrumstė ir pajuodo. Mokytojas tarė:
– Tai – tavo kančios.
Ir išpylė vandenį.
Tada vėl paėmė saują pelenų, tokią kaip pirmoji, parodė ją žmogui ir, persisvėręs pro langą, sviedė pelenus į jūrą.
Jie akimirksniu išsisklaidė, o jūra liko tokia kaip buvusi.
– Matai? – pasakė mokytojas. – Kiekvieną dieną reikia apsispręsti, kuo būti: ar vandens stikline, ar jūra.
Mes visą laiką galime rinktis.
Idėja pusiau aiški. Visgi kaip suprasti „būti kaip jūra”? Mes negalime būti „didesni”, nei esame. Negalime „nuskandinti” neigiamų emocijų (represija), nes tai tik gynybos mechanizmas. Jei turėta omenyje „kompensuoti gerais darbais”, tada galbūt… hm 🙂
O man idėja tikrai aiški. 🙂 Kiekvienas turi savo gyvenimo pasirinkimą, arba viską priimti ir paskui depresuoti dėl visko, arba į nereikšmingas smulkmenas nekreipti dėmesio. O kai nekreipsi dėmesio bus viskas čiki piki 🙂
Aš tai manau, kad jūra simbolizuoja matyma (kaip sakoma) šviesą tunelio gale :)O tai reiškia, kad nereikia užsisėdėti tose kančiose ar problemose, rasti sprendimą ir judėti pirmyn 🙂