Žinau, jog galiu!

Mianydami, jog ką nors sugebate arba nesugebate, neklystate.
Henris Fordas

Rokis Lajonsas, Niujorko „Jets” gynėjo Marčio Lajonso sūnus, buvo penkerių, kai kartu su mama Keli važiavo kaimo vietove Alabamos valstijoje. Kojas padėjęs motinai ant kelių jis miegojo ant priekinės pikapo sėdynės.

Keli važiavo vingiuotu, dviejų juostų kaimo keliu, pasuko ir už­važiavo ant siauro tilto. Posūkyje automobilio ratas užkliuvo už duo­bės ir nuo kelio nuslydo, o dešinės pusės priekinis ratas įstrigo pro­vėžoje. Baimindamasi, jog automobilis apvirs, ji bandė paspausti akseleratoriaus pedalą ir sukdama vairą į kairę pikapą truktelėjo atgal. Tačiau Rokio pėda įstrigo tarp jos kojos ir vairo ir automobi­lio suvaldyti ji nesugebėjo.

Pikapas nuskriejo žemyn nuo 20 pėdų aukščio daubos krašto. Rokis pabudo tik automobiliui atsitrenkus į žemę. Nieko nesupras­damas berniukas paklausė: „Kas nutiko?” ir išgirdo mamos atsaky­mą: „Mūsų automobilis guli apvirtęs ratais į dangų”.

Keli buvo apakinta sruvenančio per veidą kraujo. Pavarų perjungimo svirtis įsirėžė jai į veidą ir perplėšė jį nuo lūpų iki kaktos išplėšė dantenas, sutriuškino skruostus, sulaužė pečius. Iš pažasties kyšojo sulaužytas kaulas, o ji pati buvo priplota prie suknežintų automobilio durų.

Rokis ryžtingai sušuko: „Mama, aš ištrauksiu tave iš čia!”. Pats jis stebuklingu būdu sužalojimų išvengė. Išsivadavęs iš po Keli kū­no jis išsliuogė per automobilio langą ir mamą bandė ištraukti. Bet ji nė nepajudėjo. Tai prarasdama, tai atgaudama sąmonę Keli mal­davo: „Palik mane ir leisk užmigti”. Rokis neatlyžo: „Ne, mama, užmigti tu negali”.

Berniukas įsirangę atgal prie mamos ir sugebėjo ją ištraukti iš automobilio liekanų. Tada jis pasakė, jog nueis iki kelio, sustabdys kokią nors mašiną ir paprašys pagalbos. Baimindamasi, jog tamsoje jos sūnaus gali ir nepastebėti, vienam jam eiti Keli neleido. Tada jie lėtai šliaužė pylimu. Lieso sudėjimo, 40 svarų berniukas sugebėjo tempti 104 svarus sveriančią mamą. Jie judėjo colis po colio. Keli skausmas buvo nepakenčiamas. Ji nebeturėjo jėgų, tačiau sūnus pasiduoti neleido.

Ragindamas mamą kovoti berniukas liepė jai galvoti „apie tą mažą traukinuką” iš klasikinės vaikų pasakos „Mažasis garvežys, kuris galėjo viską”. Šioje pasakoje kalbama apie garvežiuką, įkopusį į sta­tų kalną. Ragindamas Rokis vis kartojo įkvepiančią pasakojimo frazę: „Žinau, jog gali, žinau, jog gali”.

Kai galų gale jie pasiekė kelią, Rokis pirmą kartą pamatė sudar­kytą mamos veidą. Vaikas pravirko. Mojuodamas rankomis ir mal­daudamas: „Sustokite! Labai prašau, sustokite!” jis sustabdė sunk­vežimį ir paprašė vairuotoją nuvežti jo mamą į ligoninę.

Keli veidui sutvarkyti prireikė 8 valandų ir 344 siūlių. Dabar ji atrodo visiškai kitaip nei anksčiau. Ji pasakojo: „Kažkada mano no­sis buvo tiesi ir ilga, lūpos plonos, o skruostikauliai aukšti. Dabar – nosis suplota, skruostikauliai lygūs, o lūpos žymiai didesnės”, ir liko keletas matomų randų, moteris liko gyva.
Rokio didvyriškumas neliko nepastebėtas. Tačiau berniukas vyriškai atsisako pripažinti, jog atliko žygdarbį. „Ne viską padariau taip, kaip reikia, – aiškina jis: – Dariau tai, ką būtų padaręs bet kas”. Tačiau mama mano: „Be Rokio būčiau mirtinai nukraujavusi”.
Pirmą kartą papasakojo Michele Borba

Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.