Apie narcizus

Ovidijaus poemoje „Metamorfozės“ aprašytas mitas jau trečią tūkstantmetį žmonijai byloja liūdną istoriją apie žmogų – pasaulio centrą, nuolat susirūpinusį savo poreikių tenkinimu kitų sąskaita, abejingą kito žmogaus jausmams, pasipūtusį, egoistišką ir savimylą. Už šaltumą ir žiaurumą aplinkiniams dievai gražuolį nubaudė – jis įsimylėjo pats save.

Pasilenkia Narcizas prie vandens, norėdamas pabučiuoti savo atspindį, tačiau bučiuoja vien šaltą, skaidrų upokšnio vandenį. Viską pamiršęs, Narcizas nesitraukia nuo upokšnio: be atvangos gėrisi savimi. Jis nevalgo, negeria, nemiega. Pagaliau, kupinas nevilties, tiesdamas rankas į savo atspindį, Narcizas sušunka: „Ar yra kas taip žiauriai kentėjęs!“

Tokia pragaištinga kančia – tikrų tikriausia bausmė už perfekcionizmą, nejautrumą kitų jausmams, išdidumą, ir… menką gebėjimą mylėti. Trokšdamas išsivaduoti iš savimeilės kančių, gražuolis žengia į niūriąją šešėlių karalystę – jis miršta, o toje vietoje, kur nusviro Narcizo galva, išaugo balta kvapni gėlė narcizas.

Šiandien psichologai narcizišką asmenybę apibūdina kaip trokštančią žavėjimosi ja, tikinčią savo ypatinga svarba, siekiančia beribės sėkmės, galios, grožio ir pripažinimo. Tai žmonės, kurie nori viską daryti tobulai, yra paskendę darbuose ir užmiršę bendravimą, arba yra labai jautrūs ir greitai užsigaunantys, tikisi ypatingo aplinkinių atidumo ir įvertinimo. Bendrauti su jais nei labai malonu, nei saugu.

Mes gyvename greitai kintančiame pasaulyje: kraustomės iš vienos vietos į kitą, keičiame darbus, vyrus, žmonas; masinės informacijos priemonės naudojasi mūsų atvirumu – viešina labai asmeniškus dalykus ir dar prikaišioja kažin kokius „aukštosios visuomenės“ standartus, kurių neva derėtų laikytis. Tai ištrina vidines normas, žmonių santykiai darosi vis šaltesni ir narciziškų asmenybių daugėja. Nauji narcizai dygsta – tai mados, konkurencinės rinkos, vartotojiško gyvenimo būdo formuojama kaukė. Ir nors narciziškos asmenybės išgyvena vidinės tuštumos jausmą, baimę, kad nepritampa, gėdos, silpnumo ir menkavertiškumo jausmą, jos gali be perstojo svarstyti apie regimas vertybes: grožį, garbę, valdžią, turtus, visuomenės gerovę. Tai, ką Jungas vadino persona (savęs pateikimas išoriniam pasauliui) tapo svarbesniu, gyvesniu ir patikimesniu dalyku negu tikroji asmenybė – savastis. Įvaizdis pakeičia esmę.

Apie narcizo esmę

Mūsų pasididžiavimas savimi didėja, kai mums pritaria ar giria reikšmingi žmonės, ir nuvysta, kai šie nepritaria, peikia ar kritikuoja. Visuomet buvo žmonių, turinčių savigarbos problemų, bet kai savigarbai palaikyti būtinas nuolatinis „patvirtinimas“ iš šalies, tai jau tampa problema. Narcizo sieloje tarsi antspaudu išdegintas didingumas – įsivaizdavimas, kad jis yra pats stipriausias, pats protingiausias, pats gražiausias, o už viso to giliai slypi menkumo, silpnumo ir bjaurumo jausmas. Gindamasis nuo savo menkavertiškumo, narcizas puoselėja savo didybės jausmą. Nėra blogai pafantazuoti, kad esi didis, galingas ir protingas, tačiau svarbu suprasti, jog tai tėra fantazija. Nuo įprastų didelių ambicijų narcizmas skiriasi tuo, kad ko nors nepasiekęs toks žmogus savęs nekenčia ir kaltindamas aplinkinius griauna ir taip jau netvirtus santykius su aplinkiniais.

Dabartinė psichoanalizė narcizmą vertina dvejopai. Tokios asmenybės būna dviejų tipų: save prikišamai demonstruojančios (ekshibicionistiškos arba grandioziškos) ir slaptieji narcizai. Narcizų bendravimas ypatingas tuo, kad jie tarsi nepripažįsta lygiaverčių santykių: kitas žmogus yra arba idealizuojamas, arba nuvertinamas. Narcizas ima laikyti save panašiu į idealizuojamą kitą žmogų ir taip nesąmoningai pakelia savo vertę. Kartais narcizas ieško sielos dvynio – savo atvaizdo, kurį mylėdamas galėtų mylėti save.

Storaodžiai narcizai

Ekshibicionistiški narcizai siekia, kad jais žavėtųsi kiti. Dėl aplodismentų jie pasiryžę padaryti bet ką: visai Lietuvai pademonstruoti savo namus, apnuogintą kūną, papasakoti miegamojo paslaptis, parodyti kokias nors „antgamtines“ savo galias ar „meninius“ sugebėjimus. Jie nuolat stengiasi būti dėmesio centre, reikalauja, kad jais žavėtųsi, arba žavisi kitais patys. Tačiau žavėjimasis kitais tėra siekis sulaukti tokio pat atsako.

Gražuolis graikų mito Narcizas pamilo savo atspindį šaltinio vandenyje. Šiuolaikiniam narcizui šaltinio atspindį atstoja kitas žmogus. Bičiulis, partneris ar žiūrovas leidžia lyg veidrodyje išvysti savo grožį ir juo slapta gėrėtis. Jei to nesulaukia, narcizas staiga tampa agresyvus ir labai nuvertina ką tik idealizuotą asmenį.

Kritikuodamas ir nuvertindamas kitus narcizas sau atrodo geresnis. Jis mano, kad nė vienas žmogus negali būti pakankamai geras ir ta distancija jį apsaugo nuo aplinkinių nuomonės. Jei kiti jo negerbia, jie turi būti „nubausti“. Narcizas jaučiasi ypatingas ir trokšta kitų dėmesio, bet jis nelinkęs dėmesio skirti kitiems. Kitų žmonių poreikiai jį labai vargina (jis ir pats nerodo tikrųjų poreikių – juk būti silpnam ir kažko prašyti yra gėda). Narcizas yra labai konkurentiškas, nemėgsta būti grupės dalis ir kuo nors dalytis – juk jis yra ypatingas.

Bendraudami su tokiu žmogumi netrukus galime pajusti jo panieką – jis žiūri iš viršaus į tai, ką kiti skaito, kaip atrodo, kuo užsiima. Greta arogantiško narcizo pradedi jaustis menkas ir bejėgis. Toks žmogus sau atrodo visiškai tobulas, o jį supantys žmonės – buki, prasčiokai, nevykėliai ir neišmanėliai.

Dar viena savybė – nemokėjimas gedėti. Dėl savo psichinės sandaros tokia asmenybė, netekusi ko nors brangaus, ne liūdi, o pyksta. Jai „aišku“, kas kaltas – pavyzdžiui, nemokšos gydytojai arba pats žmogus „blogai darė“. Pripažinti, kad praradimas – tai tiesiog liūdna, neišvengiama gyvenimo dalis, – vadinasi, nustoti niekinti aplinkinius. O narcizams tai nesuprantama.

Tam, kad tokia asmenybė jaustųsi išskirtinė, ji turi puoselėti išskirtinumo atributus – turėti labai prestižišką butą, labai gerą garsų gydytoją, labai galingą automobilį, uždirbti labai daug pinigų, vilkėti tik madingus drabužius, atostogauti tik geriausiuose kurortuose, dirbti prestižinį darbą. Svarbiausia narcizui – pasiekimai ir laimėjimai, todėl daug narcizų galima sutikti politikoje ir versle.

Snieguolė Kirijanovienė