Asmeninės ribos

Mūsų „aš“ panašus į namą – jis turi pamatus, sienas ir stogą. O sienose būna durų ir langų. Vaikystėje mes naiviai atveriame savo duris ir langus tėvams. Mes leidžiame šluostyti užpakalius, nosis ir išsižiojame šaukšteliui su koše. Ar pamenate, kaip vaikystėje motina sustabdydavo jus viešoje vietoje ir susirūpinusi paseilinta nosine imdavo valyti dėmelę nuo veido? Jei jums neteko to patirti, tai tikrai matėte panašių scenų gatvėse… O štai nemalonesnė situacija: sutuoktinis ar sutuoktinė peržiūri į jūsų mobiliojo telefono žinučių sąrašą bei tikrina elektroninį paštą: „Iš kur šios žinutės su pabaiga „lauksiu“? Ir kodėl tavo telefono išklotinėje tiek skambučių tuo pačiu numeriu?“ Šiuolaikinės technologijos leidžia stebėti, kas vyksta namuose per interneto kameras, o telefoninis „lokatorius“ nustato jums rūpimo asmens vietą… Kas atsitiko mūsų asmeninėms riboms? Ar jos vis dar egzistuoja?

Iš karto atsiribosime nuo svetimų pokalbių klausymosi, slaptųjų tarnybų veiklos ir visuotinio sekimo teorijų. Sąmokslai, visuotinė kontrolė – visa tai iš dalies realu, iš dalies fantazijos vaisius. Atmeskime „smegenų plovimo“ atvejus, kai žmogų pagrobia, suvaržo laisvę ir fiziškai kankina, kol jo psichika iš tiesų nepakrypsta kankintojų ideologijos link. Šie atvejai gerai žinomi. Tačiau didesnė dalis žmonių, pasiskaičiusi apie masinę hipnozę, psichotroninį ginklą ir vertimą zombiais, tiesiog tenkina savo slaptus poreikius. Matyt, tam, kad manytum, kad tave valdo ir seka, turi jaustis labai svarbus. Sekimas iš tiesų egzistuoja, per tinklus plinta tūkstančiai šnipinėjimo programų. O internetinei korespondencijai sekti netgi sukurta speciali tarnyba, tačiau visa tai yra per brangus užsiėmimas, kad būtų taikomas kiekvienam planetos gyventojui. Na, nebent jūs esate ypatingas asmuo – tuomet lenkiu prieš jus galvą…

Kai erdvę atveriame savanoriškai

Mūsų kultūra bent išoriškai leidžia neatsiverti socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „Facebook“ ir „Netlog“. Galime palikti ir nepalikti duomenų apie tai, ką veikiame ir ką mėgstame. Sunkiau išsisukti, kai kontaktai asmeniniai. Štai iš jūsų ima interviu arba siūlo pasikalbėti publicistinėje laidoje. Iš principo jūs galite mandagiai ar šiurkščiai atsisakyti. Gatvėje jus kalbina Jehovos liudytojai ar į telefoną skambina kompanijos atstovė su reklaminiu pasiūlymu. Jūs lyg ir galite nutraukti pokalbį. Ir anksčiau, ir dabar gatvėse sutikti išmaldos prašytojai neįpareigoja mūsų atverti savo piniginių. Tačiau emocinė reakcija, su kuria mes tai darome, dažniausiai yra neigiama. Ne kiekvienas žmogus, atsisakantis atsiverti, jaučiasi turįs tam teisę. Juolab kad siūlantysis – žmogus, gavęs neigiamą atsakymą, – reaguoja kiek ironiškai: „Tai ką, bijote žiniasklaidos?“ – arba pašaipiai pasislepia už mandagumo kaukės. O elgeta, kuriam jūs atsisakote duoti pinigų, kitą kartą keikdamas jus seka iš paskos ar tiesiog kaulija pinigų, apleliuodamas į jūsų sąžinę, gailestį ir užuojautą. Įdomu ne tai, kad žmonės rodo savo nusivylimą sulaukę neigiamo mūsų atsakymo, o tai, kad jie tai daro tarsi jausdamiesi turį tam teisę. O sakydami „ne“ mes kartais jaučiamės labai nesmagiai. Šis „savanoriškas“ pasiūlymas atsiverti iš tikrųjų turi emocinio spaudimo elementų – juk atsisakydami mes neturėtumėme jaustis, bet jaučiamės kažkuo blogi…

Priežastys yra gilesnės, nei atrodo. Mūsų rūšis homo sapiens pradėjo egzistavimą kaip gentinė rūšis. Tai reiškia, kad atskiras individas neegzistavo, o egzistavo tik kaip genties dalis. Tai, kas jam vyksta, ko jis nori ir kokios yra būsenos, neturėtų būti didelė paslaptis genčiai. Juk jai reikėjo atvirumo ir pasitikėjimo, kas garantuotų ištikimybę, paramą ir kolektyvinę pagalbą. Mainais egzistavo „grupinių sprendimų“, „grupinio gydymo“ ir „grupinės pagalbos“ papročiai. Tie, kurie jautėsi esą individai ir neleido kitiems apie save visko žinoti, įgydavo neigiamą reputaciją. „Slapukas“, „pats sau“, „uždaras“, „kelia save virš kolektyvo“– visi šie apibūdinimai rodo neigiamą požiūrį į savo vidinio pasaulio turėjimą. Būdingas senas anekdotas:

Eina meška, o iš paskos kiškis. Eina ilgai, tyliai. Staiga meška atsisuka ir kaip duos kiškiui į snukį! Apstulbęs kiškis pakyla nuo žemės ir klausia: „Už ką?“ O meška atsako: „Štai eini tu, eini vis, tyli, visokį š… apie mane galvoji!“

Psichoterapeutas Olegas Lapinas