Kaip neperžengti ribos tarp rūpestingumo ir lepinimo?

Rūpestingumas ar lepinimas? Nelengvas, tačiau labai svarbus klausimas. Ribos tarp vaiko lepinimo ir meilės suvokimas labai priklauso nuo tėvų nuostatų ir požiūrio į vaikų auklėjimą ir priežiūrą: to, ką vieni laikys lepinimu ir įgeidžių tenkinimu, kiti tėvai vertins kaip natūralų vaiko poreikį. Kaip šią ribą nustatyti? Kaip jos neperžengti arba atvirkščiai – kada rūpestis negali būti lepinimu? Štai į šiuos klausimus ir noriu pabandyti atsakyti.

Kur ta trapi riba?

Trapiai ribai tarp lepinimo ir rūpinimosi nustatyti, atskaitos tašku galėtų būti vaiko vystymosi supratimas. Vaiko psichika ir asmenybė vystosi geriausiai, kai jis jaučia tėvų meilę ir tuo pačiu turi galimybę suprasti, kad savo pastangomis gali patenkinti savo norus, kai patiria ne tik suaugusiųjų palaikymą ir besąlygišką norų tenkinimą, bet ir tam tikras ribas bei atstūmimą. Kaip vaikas išmoks vaikščioti, jeigu jis nuolat bus nešiojamas? Tam tikru amžiaus tarpsniu nors vaikas ir prašosi ant rankų, bet tėvai turi jam leisti pačiam mokytis vaikščioti. Tėvams tikrai nelengva „atstumti“ mažylį, ypač kai jis meiliai prašo natūralių dalykų. Pirmiausia turėtume suprasti tikruosius vaiko poreikius – kas slypi už jo įvairių norų ir lygiai taip pat tėvai turėtų suvokti, kokios yra jų pačių nuostatos vaikų atžvilgiu. Gal iš tiesų norime, kad vaikai realizuotų mūsų neišpildytas svajones? Sutikime, mums, tėvams, dažnai yra sunkiau nenupirkti norimo žaisliuko, nei vaikui jo negauti. Taigi, tėvų pareiga – suprasti vaikų poreikius ir padėti juos patenkinti.

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ir metais vaikas yra visiškai priklausomas nuo mamos ir jos emocinės savijautos. Mamos artumas, žiūrėjimas į akis, kalbinimas, mylavimas, laikymas, glostymas – visa tai skleidžia meilę mažyliui. Tuomet kūdikis jaučiasi saugiai, auga laimingas. Psichologijos mokslas teigia, kad šiuo laikotarpiu neįmanoma vaiko išlepinti, net jei močiutės pataria „neimk vaiko ant rankų, vos pravirkus – išlepinsi“. Tai yra būtini vaiko poreikiai, lygiai taip pat svarbūs kaip ir maitinimas, šiluma ar švara.

Prie lepinimo priprantama

Lepinimas pradeda atsirasti mažyliui augant – pradedant jam laisvai judėti aplinkoje, kai pradedame saugoti vaiką nuo įvairių pavojų, siekiame jau sukurti „laimingą vaikystę“, patenkinti visus vaiko norus… Lepinimas – tai ne tik visų vaiko norų pildymas, bet ir darymas už vaiką to, ką jis pats gali puikiai padaryti, kitaip tariant, tai natūralios vaiko raidos trikdymas. Lepinimo žala išlieka visam gyvenimui – vaikas užauga su iškreiptu tikrovės vaizdu, nepaiso draudimų ir apribojimų, nemoka bendrauti su bendraamžiais, reikiamu metu neįgyja savarankiškumo įgūdžių, nemoka prisiimti atsakomybės už veiksmus ir elgesį, gali būti nekūrybingas. Prie lepinimo pripranta ir vaikai, ir tėvai. Jei pastebėjome išlepinimo požymius (vaikas pats negali išlepti!), turime peržiūrėti savo elgesį ir pirmas žingsnis – tapti nuosekliais: „negalima“ reiškia „negalima“, laikytis duoto žodžio, nepriimti atsakomybės už savo vaikus – leisti jiems pajusti natūralias savo veiksmų pasekmes.

Kaprizingą vaiko elgesį galime nukreipti kita, jam daug naudingesne linkme – parodydami jam, kaip elgdamasis vaikas galėtų įgyvendinti savo norus. Pavyzdžiui, profesorius R. Campbellas teigia, kad meilę vaikui galima perduoti keturiais būdais: akių kontaktu, fiziniu kontaktu, sutelktu dėmesiu ir disciplina. Visi šie būdai vienodai svarbūs. Jei tėvai naudojasi tik keliais iš jų, jie nepasiekia norimo tikslo – kad vaikas jaustųsi mylimas, gerbiamas, priimamas toks, koks yra, kad galėtų gerbti save ir sau patikti.

Audronė Bakšienė