Sveikinimai mamai. Sveikinimai mamos dienos proga

Motinos dienos sveikinimai

Tu moteris, tik moteris silpna…
Gyvenimą po lygiai padalinus
Tik meilei, darbui, pareigai, vaikams…
Kas žino, kas gi matė –
Gal viena verkei
Berželį baltą apkabinus?
Tai paslaptis žvaigždžių
Visiems laikams…

Pravėrėme duris –
Išėjom, išplasnojom…
Mus tolimi pasauliai šaukė –
Ta nenumaldoma pavasario viltis…
Melsvon tolybėn mūsų valtis plaukė,
Bet būk rami, sugrįšim, mama!
Mūs širdyse Jums
Begalinė meilė šlama…

Tavo žvilgsnio spindulio,
Tavo žodžio versmės,
Tavo vardo vienintelio,
Mama, amžiams reikės…

Mes pas tave sugrįžtam,
Mama, Kur kartą teko laimė gimti,
Kur jazminai prie vartų šlama,
Kur mus paguosi, kur apginsi…
Tu dovanok – gal per retai
Mus atneša klajūnas vėjas –
Šviesiausi Tavo mums langai –
Kas naktį lanko mus sapnai,
Kad vėl mielais takais parėjom…

Tu lyg nakties gėlė
Palinkdavai prie lopšio
Švelnumo aureolei sušvytėjus –
Išsisklaidydavo juodi šešėliai
Tik Tavo delnui kaktą palytėjus…

Mama – Tu kelrodė žvaigždė,
Kuri teisingus mums kelius parodo,
Tu – mūsų meilė, sąžinė, garbė –
Tu – obelis pavasarinio sodo…

O buvo saulės,vėjo-buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.

Žydekite kaip visos gėlės žydi,
Ir būkite jauna jauna
Atleiskite, kad laimės jums nepalinkėjau
Gėle laiminga būna visada
Tegul visuomet šypsosi jums saulė
Tegul visuomet neduoda jums liūdėt
Gimtadienio proga dovanoju laimės saują,
Ir viso to ko MAMAI galima linkėt.

Mieloji mama, tu buvai ir liksi
Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu.
Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi
Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi.
Sugrįžti trokštame kur tu,
Kur senas beržas, kur gimtinė,
Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama
Širdy tavojoj meilė begalinė.

Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto…
Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume…
Tu ateini iš ilgesio platybių krašto,
apkloji liūdintį sušildančia skraiste;
Ir norisi, kad jie – nebylūs žodžiai,
tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje
jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum –
Aš myliu Tave.

Buvo džiaugsmo akimirkos,
Buvo liūdesio valandos…
Buvo pavasario audros,
Buvo alsus vasaros nuovargis,
Brangus rudens susimąstymais…
Visko buvo šitam ilgam kely…
O dabar prieita toji aukštuma,
Nuo kurios malonu apžvelgti
Savo nueitus darbus, nugalėtus sunkumus.
Išaugo vaikai…
Švelnios anūkų rankutės grąžina dosniai ir nesavanaudiškai dalintą namų šilumą, kurią nuolat saugojai ir globojai kaip didžiausią šventenybę.
Tavo motiniška širdis ir auksinės rankos visą gyvenimą buvo dalinamos artimiesiems.
Gal todėl ir tos raukšlės ir ta sidabrinė gija tik puošia ir taurina Tavo veidą ir dabar kupiną pasiaukojimo ir atsidavimo.
Juk tos motiniškos šilumos jau laukis antroji karta – anūkai.
Nuoširdžiai sveikiname Tave labai gražaus ir prasmingo jubiliejaus proga. Ir linkim:
būk stipri, būk kantri, nes tavęs laukia dar labai ilgas kelias. Gal ramesnis, patikimesnis, tačiau tokia pat reiklus meilės, ištikimybės, pasiaukojimo, kantrybės saugojant šventąją namų ugnį, dalinant išmintį ir gyvenimo patirtį.

Geroji mama, mes užaugom.
Kiekvienas jau savam kely.
Šarma paglostė tavo plaukus,
Bet dar ruduo toli.
Tik tu mokėjai mus užjausti.
Dažnai pavargus nuo darbų.
Dar kartą leiski prisiglausti
Prie tavo rankų nuostabių.
Ir šiandien tariam mes visi –
Brangiausia žemėj Tu esi.

Kai apsiniaukia saulės spindulys,
Kada laukai ir pievos ištuštėja,
Matai, kaip grimzta metai vis gilyn
Ir pajunti, kad pusė kelio jau praėjo.
Dar kiek jėgos, kūrybinės minties
Ir dienos, metai lekia greitai.
Mes linkim iš visos širdies
Su ugnele širdy toliau gyventi.
Nesakome, kad laimė lietus per kraštus,
Bet linkime – tebus jos tiek, kiek reikia.
Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės – turbūt,
Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.

Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA,
Po tavo glostančia ranka mes vėl maži,
Delne Tu mūs kelius ir klystkelius neši,
Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą.
Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA,
Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri,
O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri,
Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.

Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos – padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas „Mama”.
Tu man sakau, tu man kartoji, mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą,
Ateina žmonės – dideli vaikai.

Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom
Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų.
Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai,
Kad sugrįžt galėtum, kai mums neramu.
Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom,
Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies.
Šiandien Tau gėlių mes puokštę dovanojam
Ir ilgiausių metų norim palinkėt.

Tu vėl liūdna, brangioji Mama,
Širdy Tau vėlei neramu.
Galbūt ir vėl Tau širdį skauda
Dėl savo augančių vaikų.
Neverk suprantame jau, Mama,
Ką reiškia žodis „nedaryk”
Ir kartais, kaip sunku bebūtų,
Tu skausmo ašarą nuryk.
Dėkojam Tau, brangioji Mama,
Už tai, kad Tu buvai griežta,
Kad viską mums seniai atleidai
Ir dar už tai, kad Tu – Mama.

Už viską Tau dėkojam, Mama,
Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis.
Kai tu drauge, mums visad būna gera,
Ir niekad nebaisi jokia lemtis.
Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios
Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų,
Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas
Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.

Be Tavęs nebūčiau gimęs,
Jei ne tu – nebūt manęs.
Vien dėl to labai dėkingas,
Tau esu, Mamyt, iš ties.

Leisk, mama, Tau rankas šias išbučiuoti,
Sugrubusias nuo vargo ir darbų,
Leisk, mama, Tau karštai priglust prie skruostų,
Prie laiko pėdsakų giliai grubių.

Tau norėčiau, Mama aš atverti širdį
Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyti
Kai sunku šioj žemėj vienišai klajot
Ir toliausiai būti nuo tavęs mamyt.

Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai ?
Kiek kartu aušros aušo, naktys temo
Nejaugi tavo jau žili plaukai.

Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei liūtys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.

Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit,
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti,
Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę ranku.

Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.

Tau, Mama – mieloji, vienintelė, gražiausioji ir brangiausioji
– dėkoju už viską.
Ačiū, kad esi.

Tegul saulutės spindulėlių
Tau niekad nepristinga.
Te žemėj nepritrūks gėlių,
Kad būtum tu laiminga.

Ar glostai vaiko galvą
Naktį ramia,
Ar nuskriausta, ar džiugesio pilna.
Man primeni vidurvasario žemę,
Kuri brandi, jauna ir amžina.

Juk kūdikio verksmas gražiausia daina,
Juk kūdikio džiaugsmas-mamos dovana
Ir nemigo naktys netenka reikšmės,
Kai lupos dukrytes tau „mama” šnibždės!

Pažvelk, mamyt, pro langą –
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.
Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.

Kaip gera tiems, kurie dar turi Mamas.
Kaip gera tiems, kurie gali pabučiuoti jų visada šviesos kupinus veidus ir geras rankas. Kaip gera tiems, kurie gali pamatyti savo atspindį jų akyse. Kaip gera tiems, kurie gali džiaugtis Motinų palaiminimu.
Ir iš kur tas sūnų ir dukrų įsitikinimas, kad Mama yra amžina.
Tad pakelkime taures už mūsų mylimas, nuostabias Mamas!

Mes skausmo, nerimo minučių
Suteikėm ne kartą…
Ir gal gėla ta niekad nepraeis…
Brangioji Mama
Mes maldaujame atleisti,
Nes jei ne Tu –
Tai kas gi mums atleis?

Ilonos Bumblauskienės sveikinimai:
Knygos, lopšinėlės, pasakos, kurias
Man skaitei prieš miegą, mama, ar meni?
Dar nepadėkojau už nakties žvaigždes —
Tu man šitiek metų angelu esi.
Tu šypsodama ištarsi:
„Aš — tiktai mama,
Kaip ir visos mamos tau buvau gera“.
Aš tau pasakysiu:
„Aš — tava dukra, man pasaulyje esi viena — Tik tavoj gelmėj radau gyvenimą,
Tik tavam glėby buvau sūpuojama,
Tik tava stiprybė dega manyje,
Man pasauly, mama, tu viena.“

Gegužis. Tavame daržely pražydo tulpės raudonai,
Aš vėl ištrūkusi atlėksiu pienių žvaigždėm pražydusiais laukais,
Tavo rankelėm pasodintos obelėlės saugo vaikystės pasakas ramiai,
Dievuli, saugok mano motinėlę, apdovanoki metais ją ilgais.

Brangioji saule, kai iš dangaus žiūrėsi į žemę, pačiais šilčiausiais spinduliais glostyk mano mamos galvą, kad ji pajustų, kokia man yra brangi.
Laisvūne vėjau, kai skrisi nerūpestingais žemės keliais, sutikęs mano mamą pakštelk jai į skruostą, kad atmintų, kaip aš ją bučiuodavau vaikystėje.
Gerasis Dieve, saugok tą didį turtą, pavadintą MAMOS vardu, it būk atidus, kai klausysi jos tylių maldų.
Vienintele motinėle, ačiū už gero linkinčias mintis, aš jas kasdien randu vakaro tyloje, jos man labai svarbios.