Aurimas Gudas Apie žodžių galią

Dievas kalba. Mūsų žodžiai taip pat turi kuriančią galią. Mes taip pat galime savo žodžiais kurti ir griauti. Ir aš kalbu ne vien apie kažkokius fizinius dalykus. Būna, kad žmonės savo balsu taures daužo, bet aš kalbu apie santykius. Mes savo žodžiais, žinoma, ir veiksmais, santykius griaunam ir juos kuriame. Kalbėdami galime su kažkuo susipykti, kažką įžeisti, bet taip pat tais pačiais žodžiais ar savo veiksmais galime su žmonėmis susitaikyti ir santykius pagerinti. Žmonės yra priversti bendrauti. Bendravimas kiekvienam žmogui yra gyvybiškai svarbus. Žmogus negali gyventi be kitų žmonių. Žmogus tampa žmogumi tik gyvendamas tarp žmonių. Jis turi imti pavyzdį, turi mokytis kalbėti, turi mokytis elgtis. Nes jeigu jis užaugs, nes būna tokių atvejų, užauga ar su šunimis, ar kažkur visai laukinėje gamtoje, tai sunku jį pavadinti žmogumi. Mūsų žodžiai nėra tokie galingi ir tai, ką mes sakome, mes ne visą laiką išpildome. Dievas to niekada nedaro. Dėl to Jo žodžiai yra daug galingesni. Buvome Tilžėje ir ten buvo tokia dėžė, toks paminklas, ir kaip priminimas apie žodžius. Ir jeigu žmonės daro jau tokius paminklus, jie nori žmonėms priminti svarbią žinią. Ir ten buvo įvairiose pusėse parašyta, kad žodis jungia, žodis žeidžia, žodis skiria, ten buvo tarmiškai, aš nelabai moku. Ir netgi galima sakyti, kad žodis ir jungia, kaip sakė, išjungia. Ir jungia tai reiškia viena. Tai netgi taip galima pasakyti. Ir aš noriu priminti, kad žodžiai gali būti labai skaudūs. Ir gali skaudinti jus, mūsų širdį, ne ką mažiau negu… Ne, visai sakyčiau, daugiau. Negu kažkokie fiziniai sužalojimai. Kad tave kažkas muštų kumščiais, ar kažkaip panašiai. Tai niekada nepamirškite, kad mes turime tą tokį paprastą dalyką, tokį ginklą – savo žodį. Ir tinkamai juos panaudodami galime gauti tikrai daug naudos tiek sau, tiek kitiems ir turėti geresnius santykius. Ką aš norėčiau pasakyti, tai tiesiog reikėtų galvoti, ką sakai. Tavo žodis turėtų neskaudinti žmonių, o gerinti tuos santykius. Nors jau kartojasi, bet yra tokia mintis, kad pas mane ji yra ant televizoriaus, toks trikampis, kuris ten stovi ir yra užrašyti žodžiai. Sakyk gerus žodžius arba tylėk. Ir aš nepasakyčiau, kad grynai visu tuo reikėtų vadovautis, kad niekada nekalbėti kažkokių blogų žodžių, bet turbūt norima pasakyti, kad reikia geriau susilaikyti ir nepasakyti pikto žodžio. Bet tai negalioja apie kritiką. Tokia draugiška kritika, išsakyta kitam žmogui, siekiant jį ugdyti ir kad jis tobulėtų ir augtų, yra tinkama. Šiais laikais mes patiriame žodžio devalvaciją. Devalvacija – toks terminas yra daugiau naudojamas, kalbant apie pinigus, ekonominis terminas, kada nuvertėja pinigai, tarkim, litai ar bet kokia kita valiuta ir jie tampa nevertingi. Gali tiek nuvertėti, kad tau, bus patogiau dieną ugnį užsikurti su tais pinigais, nes jie bus beverčiai. Tai šiais laikais yra ir su žodžiais. Žmonės jau nelabai kreipia dėmesio, ką kiti žmonės sako. Ir anksčiau, kada nebuvo tiek daug knygų, kada nebuvo populiarus popierizmas ir panašūs dalykai, labiau kreipdavo dėmesį. Pasakys, reiškia, jis to laikysis. Užtekdavo gal rankom sukirsti, žmonės susitarė. Ir to pakakdavo. Arba, kaip žinome iš Šventojo Rašto, kad darydavo sandorą. Kada būdavo perkirsdavo gyvulius, sudėdami per pusę ir per pereidavo per vidurį. Ir tai reiškė, kad jeigu vienas iš sandoros sudarytojų nesilaikys sandoros sąlygų, galima jį nužudyti. Aš savanoriavau Jaunimo linijoje. Kalbėjausi su žmonėmis, kurie nebenori gyventi, kuriems yra sunku, kurie turi didelių problemų ir neturi su kuo pasikalbėti. Per tą laiką labai patyriau, kiek daug gali žodis. Pokalbis su žmogumi. Kad pokalbio pradžioje žmogus paskambina ir jis jau planuoja savižudybę. Ir jis gana rimtai apie tai kalba. Pokalbis gali trukti pusę valandos, keturiasdešimt, net virš valandos. Pokalbio pabaigoje žmogus jau nori gyventi. Koks didelis pokytis! Praėjo gana nedaug laiko, žmogus labai pasikeitė. Pasikeitė jo nuomonė, pasikeitė jo požiūris į gyvenimą. Ir nieko daugiau nebuvo, o tik toks pokalbis. Nuoširdus ryšys su žmogumi. Problemos niekur nedingo. Žmonės nesižudo tiesiog šiaip sau. Dažniausiai dėl to, kad turi neišsprendžiamų problemų, dėl to, kad jiems yra sunku, dėl to, kad jie negali ištverti tos kančios. Ir ką aš turiu, tai tik savo žodžius, aš kalbu su žmogumi, aš jo problemų nesprendžiu, aš nežinau, iš kur jis skambina, nežinau, kas skambina. Ir tik kalbuosi su juo. Ir tas pokalbis labai keičia. Kaip medikai daro operacijas, tarkim, pavyzdžiui, kalbu apie širdį, apie fizinę širdį. Ir po operacijos žmogus irgi jau gyvena. Turiu minty, kad, tarkim, būna planuotos operacijos, būna neplanuotos, kada skubiai reikia operuoti ir būna gyvybės išgelbėjimas. Tai noriu visa tai palyginti su pokalbiu. Širdies atvėrimas kitam žmogui, bet aš turiu minty tinkamą žmogų, kuris pasiruošęs tave išklausyti ir tave priimti, prailgina gyvenimą. Tas sunkumo nusimetimas yra labai naudingas kiekvienam. Mums reikia kalbėtis. Lietuvoje yra labai aukštas savižudybių skaičius. Ir manau, kad viena iš priežasčių yra tai, kad mes esame vieniši. Ir nelabai kalbame vieni su kitais. Daugiausia Lietuvoje žudosi darbingo amžiaus vyrai. Lytis daug ką apsprendžia ir vyrai yra mažiau linkę kalbėtis, mažiau linkę dalintis. Moterys vis tiek su draugėm plepa, gal ne taip giliai ir ten ne taip labai atsiveria, bet vis tiek. Tai joms padeda. Svarbu, tai, ką tu kalbi, svarbu tinkamai parinkti žodžius. Bet ne vien tai yra svarbu. Svarbu yra ir tavo intonacija. Todėl, kad su netinkama intonacija pasakyti žodžiai gali visai turėti netinkamą poveikį. Labai svarbu juos pasakyti tada, kada reikia. Pokalbyje jausti taktą. Kaip fotografijoje: akimirka prieš momentą nėra geras kadras. Po to irgi vėl yra pavėluota. Reikia labai sekti, kada paspausti ir nufotografuoti. Tada tinkamu momentu gausi gerą nuotrauką. Čia yra menas. Taip pat yra menas kalbėti, menas gyventi. Menas pasakyti tinkamu momentu tinkamus žodžius. Ir taip vėl suveikia, kad mes turime paraginimus. Jaučiame, kad kažkam reikia paguodos žodžio, kažkam reikia padrąsinimo ar pagyrimo. Ir tinkamu momentu pasakyti žodžiai turi labai didelę galią. Vienas žmogus planavo savo savižudybę. Jis turėjo mažą dukrytę, bet tai jo nesustabdė nuo tokių minčių. Kai žmogui yra labai blogai, jis jau nelabai ir galvoja apie kitus, kas bus po mirties, kaip jie gyvens, jiems yra taip sunku, kad jis nebenori gyventi. Ir vieną vakarą mergaitė priėjo prie tėčio, jį apkabino ir pasakė: „Tėti, aš tave labai myliu.“ Jam to pakako. Tiesiog šitų žodžių, kad jis vėl norėtų gyventi ir nebegalvotų apie savižudybę. Pasimelskim.

2013 m. vasara. Žvirblaičiai.
Vaizdo įrašas su garsu.