Nebijokite to ištarti!

Jeigu jaustumėte artėjančią mirtį ir galėtumėte paskambin­ti tik vienam žmogui, su kuo norėtumėte kalbėti ir ką jam pasakytumėte? Kodėl vis dar delsiate?
Stephenas Levine’as

Kartą perskaičiau vieną iš daugelio apie vaikų auklėjimą parašy­tų knygų ir mane ėmė graužti kaltė. Joje buvo kalbama apie man dar tuo metu nežinomą vaikų auklėjimo būdą, patariantį kalbant su vaikais dažniau ištarti šiuos tris stebuklingus žodžius: „Aš tave myliu”. Ten buvo daug kartų minima, jog vaikai besąlygiškai ir aiškiai nori žinoti, kad tėvai juos iš tiesų myli.

Užlipęs į viršų priėjau prie sūnaus kambario ir pabeldžiau. Sto­vėdamas už durų tegirdėjau iš kambario sklindančius būgnų gar­sus. Jis buvo viduje, bet manęs neišgirdo. Todėl pravėriau duris ir pamačiau, kad sūnus sėdi užsidėjęs ausines. Klausydamas muzikos jis mušė būgnus. Norėdamas atkreipti dėmesį, pasilenkiau prie jo ir paklausiau: „Timai, ar turi minutę laiko?”

– Žinoma, tėveli. Tau – visada, – atsakė Timas.
Tada atsisėdome ir maždaug 15 minučių kalbėjome apie visokias smulkmenas. Po to pažvelgiau į jį ir ištariau: „Timai tu puikiai muši būgnus.
Jis apsidžiaugė: „O, ačiū tėti. Man tai svarbu”.
Išeidamas iš kambario tariau: „Iki pasimatymo!” O lipdamas žemyn supratau, jog žodžiai, kuriuos ketinau pasakyti, taip ir liko neištarti. Suvokiau, kad svarbu sugrįžti ir išbandyti tų trijų nepaprastų žodžių galią.
Dar kartą užlipau į viršų, pasibeldžiau ir atidariau duris: „Timai, ar gali man skirti minutę?”
– Žinoma, tėti. Visada galiu tau skirti minutę ar dvi. O kas nutiko?
– Sūnau, pirmą kartą atėjau čia norėdamas kai ką tau pasakyti, bet kalbėjau ne tai, ką buvau ketinęs. Ar pameni, jog mokydamasis vairuoti automobilį kėlei labai daug rūpesčių? Tada ant popieriaus skiautės parašiau tris žodžius ir pakišau po tavo pagalve. Tikėjausi, jog tai sumažins mūsų abiejų rūpesčius. Atlikau tėvišką darbą ir parodžiau meilę sūnui.
Galų gale, padaręs trumputę įžangą, tariau: „Noriu, kad žino­tum, jog mes tave labai mylime”.
Jis pažvelgė į mane ir paklausė: „O, dėkoju, tėti. Ar tu kalbi apie save ir mamą?”
– Taip. Manau, jog mes abu tau tai parodome nepakankamai.
– Ačiū, tai man iš tikrųjų svarbu. Esu tikras, jog taip ir yra, kaip sakai.
Apsisukau ir išėjau, Lipdamas žemyn mąsčiau: „Sunku patikėti tuo, jog jau du kartus buvau sūnaus kambaryje, bet taip ir nepasa­kiau to, ką norėjau. Vis išsprūsdavo kiti žodžiai”.
Nusprendžiau dar kartą sugrįžti ir šį kartą pasakyti, ką iš tiesų jaučiau. Tegu išgirsta tai tiesiai iš mano lūpų. Nesvarbu, jog jis jau šešių pėdų ūgio! Taigi sugrįžau, pabeldžiau ir išgirdau šūktelėjimą- „Luktelėkit minutėlę. Leiskite atspėti, kas čia. Ar tik tai ne tu, teti?”
„Ir kaip tu atspėjai? – tariau, o jis atsakė: „Pažįstu tave nuo to laiko, kai tapai mano tėvu”.
Tada pasakiau: „Sūnau, gal turi dar vieną laisvą minutę?”
– Pats žinai, jog turiu. Kalbėk. Tu juk dar nepasakei to, ką no­rėjai, ar ne?
– Iš kur tai žinai? – nustebau ai.
– Pažįstu tave nuo to laiko, kai dar gulėjau vystykluose.
– Na gerai, Timai. Štai kas liko nepasakyta. Žinok, jog esi mums visiems ypač svarbus. Taip yra ne dėl tavo atliktų ar atliekamų dar­bų, bet dėl to, kas esi. Tu mums svarbus kaip asmenybė. Myliu tave ir noriu, jog tai žinotum. Nežinau, kodėl taip ilgai tai nuo tavęs slėpiau.
Žiūrėdamas man į akis Timas pasakė: „Tėti, aš žinau, jog tu mane myli. Tačiau labai smagu tai išgirsti. Dėkoju tau už geras mintis ir ketinimus”. Jau ketinau išeiti, kai išgirdau: „Ei, tėti, ar turi dar minutėlę?”
Tuo metu mąsčiau, ką jis galėtų man pasakyti, o garsiai ištariau: „Žinoma, tau – visada”.
– Norėčiau užduoti vieną klausimą.
Ir žvelgdamas į mane paklausė: „Gal buvai kokiame nors semi­nare, ar ką?”
„O, ne. Kaip ir bet kuris kitas aštuoniolikmetis, jis mane per­prato”, – mąsčiau sau, o jam pasakiau: „Ne, skaičiau knygą, o joje buvo parašyta, jog svarbu pasakyti vaikams, ką jauti”.
– Ačiū, kad skyrei tam laiko. Vėliau apie tai pasikalbėsime, tėti.
Mąstau apie tai, ko Timas tą vakarą mane išmokė. Manau, jog svarbiausia suprasti, kad tikroji meilės vertė ir tikslas – išdrįsti apie ją prabilti ir pasidalyti ja su kitais.
Gene’as Bedley

Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.