Tėtis po lova
Kai buvau maža, man atrodė, kad visi tėčiai – tai kaip lempelė šaldytuve. Kiekvienuose namuose jų yra po vieną, bet niekas nežino, ką jie veikia kai namų durys uždaromos.
Mano tėvas išeidavo iš namų anksti ryte, o vakare sugrįžęs būdavo labai laimingas, kad štai ir vėl esame kartu. Tik jis sugebėdavo atidaryti konservų skardinę, kai kitiems tai nepavykdavo. Tik jis nebijodavo vienas leistis į rūsį. Jeigu skusdamasis barzdą įsipjaudavo, niekas dėl to nesijaudindavo ir neskubėjo jo guosti. Kai imdavo lyti, žinoma, tik jis eidavo prie mašinos ir įvarydavo ją į garažą. Jei kuris iš mūsų susirgdavo, jis skubėdavo pirkti vaistų. Tėtis statydavo pelėms spąstus ir apkarpydavo rožes prie namo durų, kad kas praeidamas nesusibadytų. Kai gavau dovanų pirmą dviratį, tėvas lydėjo mane ne vieną kilometrą, kol išmokau gerai važiuoti. Bijojau visų kitų tėvų, tik ne savojo. Sykį įpyliau jam arbatos. Tai buvo tik vanduo su cukrumi, tačiau atsisėdęs ant kėdutės jis gėrė pasigardžiuodamas ir sakė, kad arbata labai skani.
Kiekvieną kartą, kai žaisdavau su lėlėmis, lėlė – mama turėdavo atlikti aibę visokiausių dalykų. Nežinodavau, ką galėtų veikti lėlė – tėtis, todėl ištardavau už jį: „Ką gi turiu eiti į darbą,“ – ir numesdavau lėlę po lova.
Kai buvau devynerių, vieną rytą tėtis nepakilo iš lovos ir neišėjo į darbą. Jį nugabeno į ligoninę ir kitą dieną tėtis mirė. Tada nuėjau į savo kambarį ir ėmiau ieškoti po lova lėlės – tėčio. Ištraukiau, nuvaliau nuo jos dulkes ir pasodinau ant savo lovos.
Mano tėvas niekada nieko nedarė. Todėl nemaniau, kad jo išėjimas anapus man bus toks skausmingas. Dar ir šiandien nesuprantu, kodėl.
Autorius: Erma Bombek
Verčia susimastyti ką brangaus turim…ir kad tėvus reikia vertinti, mylėti ir tai jiems sakyti kasdien…
…O aš, deja, pavėlavau..
Vis atrodė, kad dar turiu laiko, kad dar spėsiu, kol visai neseniai, vieną ankstyvą rytą išgirdau, kad Jo jau nebėra..
…Nevėluokim…
Įvertinkit tai ką turit,
nes vėliau, kai pavėluosite, sėdėsite visai kaip ir aš, su servetėle rankomis ašarom šluostyti ir ašarotom akim skaitysite šį tekstą.
Tikra tiesa.
skaičiau šį pasakojimą kažkada knygoje.
keli žodžiai, bet giliai įsmingantys.
pati pagalvoju, kad jau seniai nesakiau ‘myliu tave, mama, tėti’
o gal vertėtų tai sakyt dažniau?
Branginkime kiekvieną dieną, kiekvieną artimą ir brangų žmogutį šalia…džiaukimės net gi rytine arbata, saulės spinduliais, vaikučio šypsena, artimųjų buvimu šalia…daugiau paskambinkime, visai be priežasties..tiesiog pasakyti – labas – daugiau kalbėkimės…mažiau kritikuokime…daugiau pagirkime…mažiau reikalaukime – daugiau patys atiduokime…bijau net pagalvoti, kad viena diena teks atsisveikinti su artimais zmonėmis…meldžiu Dievulio, kad tik ta diena dar būtų be galo toli…o kad jos išvis nebūtų!!!…Kad tik būtume sveiki ir laimingi kartu – juk tai pati didžiausia laimė!!!
Šia nebaigta rašyti. Mano knygoje dar yra pridurta: Atvirumo valandėlę moteris tarė: „Jau praėjo daugiau nei metai, kai mirė mano tėvas, bet vis dar jaučiu sąžinės graužimą, kad niekada jam taip ir neištariau: „Tėti, aš tave myliu.”
Mes šitą tekstą skaitėm skaitymų knygoj 8toj klasėj. Patiko. 🙂
Dabar esu aštuntokė ir skaitome literatūros knygoje šitą kūrinį. Privertė susimąstyti. Net tai pačiai mokytojai iškrito ašara. Vėliau mums davė užduotį, rašyti rašinėli, eilėraštį ar dainą apie tėtį. Visiems baigėsi mandrumas ir niekas nebežinojo ką daryti. Apie ką rašyti. Net pati susimąsčiau. Nes tėtis gyvena atskirai. Norėjau rašyti tikrą istoriją, bet pagalvojau apsiverksiu per pamoką. Pradėjau meluoti, bet iš to nieko gero. Mokytoja pasakė.: „Paskaityčiau labai gražių rašinėlių, bet jų savininkai nenorėjo, kad juos skaityčiau. Reikia tiesiog atsiverti ir viskas išsilies”.. Man jos mintys patiko. Bet net dabar dar nežinau apie ką rašyti. O jau ryt turėsime užbaigti… Asmeniškai mane šitas kūrinys sujaudino. MAN jis labai patiko.
Geras , Aštuntos klasės knygoje yra . Dar paskutinės eilutės . Pati save dėl to kaltinu , o dar garsiai turėjau skaityti .. Nesusilaikiau ..
Kasdien mylintiems žmonėms reikia sakyti, kad juos myli. Kad jie tau rūpi, yra reikalingi. Nes ateis diena, kai jų nebebus ir suprasi, jog gailiesi, kad atidėliodavai laiką. Kaip nežinomas autorius yra pasakęs: ”Geriau gailėtis to, ką padarei, nei graužtis ir gailėtis dėl to, ką galėjai padaryti, nepadarei.”. Taigi, pamirškim laiką ir gyvenim dabartimi ir visada branginkite tai, ką turite.
Ko dar laukiat? Eikit ir pasakykit TĖTI,MAMA AŠ JUS BEPROTIŠKAI MYLIU!!!! Pabučiuokit į žandą ir pasidarys taip lengva, kad skraidysit padebesiais arba iš džiaugsmo nuriedės ašara…
Myliu tave kaip beprotė. Myliu tą, kuris mane paliko, kurio nėra šalia, kuris neišvijo baubo iš po lovos, neapkamšė, nepaputė apdeginto piršto, nesodino už vairo, nepamokė kaip reikia elgtis su vyrais, kuris nepalydės manęs prie altoriaus, bet visada išliks mano pirmuoju pamiltu vyru…Myliu tave, tėt, kaip išprotėjusi…
susigraudinau skitidama ši straipsneli