Ateisto mirtis
Kai Volteras pajuto besiartinantį priepuolį, kuris, kaip pats suprato, turėjo baigtis mirtimi, jį apėmė sąžinės graužatis. Norėdamas susitaikyti su bažnyčia, jis iškart pasiuntė pakviesti kunigą. Tai išgirdę, iškart atskubėjo jam pataikavę ateistai, siekdami neleisti jam išsižadėti ankstesnių įsitikinimų. Tačiau netikėtai Volteras juos iškeikė. Tai, kad jie buvo šalia, dar labiau padidino didžiojo ateisto kančias, ir jis keletą kartų garsiai sušuko:
„Nešdinkitės lauk! Tai jūs įstūmėte mane į šią padėtį. Palikite mane, sakau – dinkit! Kokią apgailėtiną šlovę jūs man sukūrėte!“
Trokšdamas numalšinti skausmą popieriuje užrašytu savo ankstesniųjų įsitikinimų išsižadėjimu, jis liepė paruošti tokį išsižadėjimą, po juo pasirašė ir kvietė žmones būti šio akto liudininkais. Tačiau net ir tai nedavė jokių rezultatų. Du mėnesius jis kankinosi visiškoje agonijoje; kartkartėmis rodėsi, jog griežia dantimis iš bejėgiško įniršio prieš Dievą ir žmones.
Tačiau kartkartėmis jis graudžiu balsu maldaudavo: „O Kristau! O Viešpatie Jėzau!“. Po to, pasukęs galvą, sušukdavo: „Mirsiu Dievo ir žmonių apleistas!“.
Mirčiai artinantis Voltero būsena tapo tokia bjauri, kad net netikintys bendražygiai bijodavo prieiti prie jo lovos. Tačiau jie budriai saugojo kambario duris, kad niekas nesužinotų, kaip baisiai į besiartinančią mirtį reaguoja ateistas. Net jo slaugytoja ne kartą sakė: „Už visus pasaulio turtus daugiau nesutikčiau slaugyti mirštančio ateisto.”. Tai buvo lyg siaubo filmo scena, kurios labiau perdėti neįmanoma . Štai taip mirė žmogus, garsėjęs savo nepriklausomu mąstymu, puikiu išsilavinimu, dideliais turtais ir žemiškąja šlove.
„Kvailys pasakė savo širdyje: „Nėra Dievo“……“ (Ps 14,1)
Gyvenime Volteras jautė pagiežą Biblijai. Tai atspindi viena garsiausių jo citatų: „Po šimto metų Biblijos žemėje nebeliks, gal nebent keletas kopijų, užsilikusių pas antikvarinių daiktų kolekcininkus“. Tačiau, praėjus vos dvidešimčiai metų po Voltero mirties, jo būstą įsigijo Ženevos Biblijos draugija, jame įrengusi spaustuvę, kurioje buvo spausdinamos Biblijos. Vėliau šios patalpos tapo Didžiosios Britanijos ir užsienio Biblijos draugijų pagrindine būstine Paryžiuje, kur Biblijos būdavo sandėliuojamos ir platinamos visoje Europoje.
„Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius“ (Izaijo 40,8)
Iš Maiklo C. Berio straipsnio „Biblijos doktrinos šiai dienai“.
Gal galima būtų nuoroda iš kur šis pasakojimas? Nes Vikipedijoje paskaičius Voltero biografiją praktiškai niekas neatitinka… Beje, pagal vikipedia jis net nebuvo ateistas, tiesiog kritikavo bibliją.
Tą Vikipediją visi kas nori redaguoja, tai siūlau ja labai nepasikliauti tokiais atvejais… Nors ir neteigiu, kad su Volteru buvo kažkaip kitaip. Tiesiog kitokio pobūdžio šaltiniuose ieškoti informacijos reiktų.