Martynas Liuteris Dievo Žodis yra Bažnyčios atrama
Pamokslas, sakytas 1531 m.
„Nes Kristus gyveno ne savo malonumui, bet kaip parašyta: „Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs“. O visa, kas anksčiau parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume viltį.“ (Rom. 15:3-4)
Kantrus kentėjimas yra viena iš Bažnyčios charakteristikų. Šį rytą pirmiausia pažiūrėkime į tai, apie ką Paulius moko ankstesniuose laiško skyriuose. Jis ragina pakęsti silpnųjų silpnybes ir negyventi savo pačių malonumui. Jis rodo į Kristų kaip pavyzdį; Viešpats Jėzus nesistengė patikti sau pačiam, o nusižemino ir kentėjo visus bedievių nedorumus, kaip ir yra parašyta: „Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs.“ (Psal. 69:9). Mes turime saugotis ir nesidžiaugti kitų nesėkmėmis. Šis raginimas yra skirtas mažajai kaimenei; tiems, kurie iš tiesų yra krikščionys ir žiūri į Evangeliją rimtai. Jie elgiasi taip, kaip elgėsi Kristus, kuris nepataikavo sau nei piktdžiugiškai juokėsi iš kitų, kaip tai daro pasaulis. Bedieviai džiaugiasi kito nelaimėmis ir juokiasi, kai jam nesiseka. Toks elgesys yra ne krikščioniška dorybė, o demoniškas nedorumas. Pasaulietis, matydamas, jog turi pranašumą prieš kitą, pasinaudoja tuo be jokių sąžinės priekaištų. Turtingasis ir įtakingasis „bado pirštu“ į tą, kuris nėra toks, ir juokiasi iš jo. Tokie žmonės yra panašūs į Evangelijoje aprašytą fariziejų: „Aš nesu toks kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai…“ (Luko 18:11). Jiems didžiausias džiaugsmas yra matyti kitus menkesniais už save ir šis nedorumas yra toks įprastas, jog visi džiaugiasi kito nelaime, kai iš tiesų turėtų būti priešingai. Jei Kristus būtų norėjęs taip elgtis, Jis galėjo daryti tai. Juk Jis buvo šventas ir be trūkumų, o mes pilni netobulumų, todėl Jis turėjo visišką teisę rėžti tiesiai mums į veidą: „Jūs esate nedori, o Aš neturiu jokių trūkumų“. Tačiau mes neturime jokios teisės taip kalbėti, bet kalbame.
Gailestingumas kitų silpnumui yra krikščioniško charakterio savybė. Mokykimės iš Kristaus užjausti kito žmogaus silpnumą, ypač dvasinius jo trūkumus. Augustinas sako: „Tas, kuris nesidžiaugia kito nelaime, nesididžiuoja prieš paslydusį ir nusidėjusį, o ištiesia jam ranką, iš tiesų yra dvasinis žmogus. Tikras krikščioniškas elgesys reikalauja kantriai pakęsti kitą ir nepulti taisyti tai, kas mums nepatinka“. Gaila, bet dauguma negyvena taip. Atrodo, jog krikščionims labai sunku taip elgtis. Mes žinome, kad daugelis juokiasi iš kito nelaimės; netgi „broliai“ negali nesidžiaugti, kai kažkas nepasiseka vienam iš jų. Tačiau mes turime ne džiaugtis kito silpnumu, o užjausti jį, jei norime būti tikri krikščionys. Taip elgėsi Kristus. Jis buvo gailestingas ne tik mūsų mažoms nuodėmėms, bet ir tiems dideliems nusižengimams, kurie atėmė Dievo palankumą iš mūsų ir priartino mus prie amžinosios pražūties. Kristus prisiėmė mūsų kaltę ir neleido pražūti mums. Jei Jis, būdamas visiškai nekaltas, pasielgė taip, kaip turėtume elgtis mes?
Grįžkime prie mūsų temos. Šventasis Raštas suteikia jėgų kentėjimuose, nors pasaulis niekina jo paguodą. „O visa, kas anksčiau parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume viltį.“ (Rom. 15:4). Visame šiame epizode apaštalas pabrėžia vieną labai svarbų dalyką, t.y., krikščionis turi būti kantrus ne tik su tais, kurie persekioja jį, bet ir su broliais. Jis ne tik turi ištvermingai kentėti karalių, imperatorių ar kitų žemės galingųjų persekiojimus, bet ir būti kantrus broliams, turintiems trūkumų ir darantiems tai, kas nepatinka jam. Pasaulis sako: „Blogas guodėjas yra tas, kuris tik sako „būk kantrus“. Taip galima guosti tik numirėlius“. Tačiau Paulius moko: „Būkite kantrūs ir raskite paguodą Šv. Rašte“. Daugelis klausia: „Ką man daryti? Maišas pinigų arba problemų išsprendimas kumščiais būtų geriausia paguoda“. Tačiau Paulius ragina būti ramiais, turėti viltį ir ieškoti paguodos Šv. Rašte. Pasaulis garbina tą, kurio dievas yra pinigai, ir pasitiki jėga bei išmintimi, todėl jis klausia mūsų: „Kokia gali būti paguoda iš kelių Šv. Rašto eilučių?“. Taip galvoja pasaulis. Tačiau krikščionis Šv. Rašte randa užtikrintą paguodą. Paulius sako: „Jei norite būti tikrais krikščionimis, turite būti kantrūs ir nesitikėti jokios kitos paguodos, išskyrus tą, kurią suteikia Šv. Raštas“. Galbūt tai yra siauras kelias, bet jis veda į gyvenimą. Ieškokite paguodos jame, kad įgytumėte kantrybę ir išliktumėte tvirti prieš imperatorių, vyskupus ir visus, kurie nori pakenkti jums.
Ar tiesa, kad didžiausia mano paguoda visuose sunkumuose yra kantrybėje ir Šv. Rašte? Be jokių abejonių! Žmonės elgiasi su manimi blogai, jie puola mane, pamina mano teises, jų rankose yra valdžia ir galia, jie turi turtų, žemių ir tarnų, o aš? Ką turiu aš? Aš turiu šią Knygą! Su ja aš turiu apsiginti; aš neturiu nieko daugiau, išskyrus ją. Šv. Raštas yra vienintelė krikščionio paguoda. Ar mane gali paguosti imperatorius? Ne, jo paguodos man neužtenka. Jei mane paguos Saksonijos kunigaikštis, Vitenbergo turtingieji, mano pinigai, gudrumas ar viltis, kad viskas bus taip, kaip aš noriu, tada aš pražuvęs. Kas yra tie, kurie, patirdami didžiausius velnio gundymus ir sunkiausias gyvenimo situacijas, remiasi tik į Dievo žodį? Jie yra palaiminti. Jei Dievo žodis nėra mūsų paguoda, mes galime pereiti į popiežiaus pusę ir būti paguosti jo išminties. Kas nori kažko išmokti, temokosi iš šių Pauliaus žodžių: „O visa, kas anksčiau parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Rašto paguoda turėtume viltį“. Pasaulis suranda paguodą piniguose ir aluje. Taip elgiasi visi: tiek kaimietis, tiek miestietis, tiek turtingas, tiek vargšas. Juos guodžia tik pinigai ir pilnas stalas, tačiau ką jie darys mirties valandą ir paskutinio teismo dieną? Ką jie darys tuomet, kai aukštesnis už juos užsirūstins ant jų, nors jie ir turės daug pinigų? Ką jūs, kaimieti, darysite, kai kilmingasis taps jūsų priešu, nors jūsų klojimas ir pilnas grūdų? Kuo jums padės pinigai ir grūdai? Jie bus atimti iš jūsų. Visi šie dalykai, užklupus sunkumams ir išbandymams, nesuteiks jokios paguodos nė vilties. Galiausiai, jūs turėsite kreiptis į Šv. Raštą ir ieškoti paguodos jame.
Šv. Raštas yra Dievo žodis, įkvepiantis mus. Viešpats priešinasi tiems, kurie niekina Jo žodį. Kai kurie žmonės piktžodžiauja Biblijai ir sako: „Tai tik raidės, išspausdintos ant popieriaus. Kokią paguodą jos gali suteikti?“. Münzeris šaipėsi iš mūsų ir vadino mus Rašto žinovais, bet lemiamu momentu pražuvo. Taip, Biblija yra tik užrašytos raidės, vis dėlto jos neleidžia mums pražūti. Būtent čia yra Dievo žodžio ypatingumas: jis yra užrašytas knygose, bet turi jėgą suteikti paguodą; ir ši paguoda, kurią mums suteikia raidės, ateina iš dangaus Dievo. Todėl mes ir skelbiame Šv. Rašto žodžius. Dievas suteikia veiksmingą jėgą savo užrašytam žodžiui. Iš tiesų, skelbiamas Dievo žodis turi daugiau jėgos negu Šv. Rašto raidės. Dievas pasakė, kad kunigas, krikštydamas vaiką, perkelia jį iš velnio karalystės į Dievo karalystę ir per šiuos žodžius išlaisvina jį nuo velnio. Tokiu pačiu būdu visi tikintieji nuo apaštalų laikų buvo išlaisvinti iš velnio valdžios. Taip pat, išpažindamas savo nuodėmes, aš girdžiu žodį, suteikiantį man atleidimą, ir šis žodis gelbsti mane. Tas pats vyksta ir man klausant skelbiamą Dievo žodį, nesvarbu, kad jį skelbia kaimietis vienoje užeigoje. Šis žodis yra apie Kristų, todėl jis yra išgelbėjimo, malonės ir gyvenimo žodis, gelbstintis visus, kurie juo tiki.
Panašiai vyksta, kai jūs negalite ateiti į bažnyčią ir skaitote Dievo žodį savo namuose. Tuomet Dievas sako jums: „Ši Šv. Rašto vieta yra tik užrašytos raidės, tačiau jos kalba apie Kristų, todėl turi galią suteikti tau gyvenimą“. Iš tiesų, tai yra didžiulis stebuklas: Dievas nusileidžia žemyn ir per užrašytus žodžius sako mums: „Čia žmogaus ranka nupiešė mano paveikslą ir velnio pykčiui šios raidės turi galią išgelbėti kiekvieną, kuris tiki tuo, kas užrašyta“. Šventasis Raštas yra Dievo suteiktas ženklas; jeigu juo tikite, esate palaimintas, ne todėl, kad šis ženklas yra užrašytas, o todėl, kad jis rodo į Kristų. Izraelitams esant dykumoje, Dievas pasakė Mozei: „Padaryk bronzinę gyvatę ir iškelk ją. Kiekvienas, kuriam įkando gyvatė, pažvelgęs į šią bronzinę gyvatę, pasveiks“. Kas ji buvo? Nieko ypatingo: ant medinio stulpo prikalta bronzinė gyvatė. Tačiau Dievas pasakė: „Kiekvienas, kuris pažvelgs į ją, gyvens“. Ir šiandien Dievo valia yra paslėpta danguje, vis dėlto Jis sako mums: „Aš parašiau Bibliją ir kiekvienam, kuris tiki tuo, kas joje parašyta, suteiksiu paguodą ir viltį“. Kai kurie nedori „krikščionys“ atmeta ne tik užrašytą Dievo žodį, bet ir skelbiamą, nors būtent šis suteikė jiems dvasią, kuria jie taip giriasi. Argi jie, norėdami turėti dvasią, pirmiausiai neturėjo išgirsti ar skaityti žodį? Bent jau aš sužinojau apie išteisinimą, tik skaitydamas Šv. Raštą ir girdėdamas pamokslus apie tai, kad Kristus mirė už mano nuodėmes.
Per Šv. Raštą gyvasis Dievas guodžia mus, todėl Paulius šiomis eilutėmis (Rom. 15:3-4) nori paraginti mus gerbti Bibliją, nes tik ji gali suteikti taip reikalingą paguodą. „Aš negaliu“ – sako jis – „pamokslauti jums kito dalyko, kaip tik tai, kad Kristaus karalystė yra kantrybės ir kančios karalystė“. Pasaulis ir velnias puls mus, nes Kristus pasakė: „Pasaulis nekęs jūsų“ (Jono 15:19). Taigi, tie, kurie nekenčia mūsų, daro tai, ką ir turi daryti. Kristaus karalystė ir Kristaus gyvenimas yra ne šlovingas, o kentėjimų gyvenimas. Kita vertus, nedori „krikščionys“, laikantys save labai dorais tikinčiaisiais, iš tiesų elgiasi blogai persekiodami mus, nes tikras krikščionis nesielgia taip su tikėjimo broliu. O iš tų, kurie nėra krikščionys, mes negalime tikėtis kito dalyko, kaip tik paniekos. Gyvendami tarp jų, mes turime būti kantrūs. „Mano kentėjimai nesiliauja.“ (Psal. 38:17). Nenorintys kentėti, draugaukite su pasauliu, popiežiumi ir turtingais žmonėmis, kurie apipils jus pinigais ir gėrybėmis. Tačiau tas, kuris nori būti krikščionimi, turi suvokti realybę. O realybė reikalauja kantrybės. „Kas tada gali paguosti mane?“. „Aš negaliu jums padėti, jūs turite būti kantrus“. „Tačiau aš negaliu“ – sakote jūs. „Aš duosiu jums paguodą“. „Kokią?“. „Šventąjį Raštą“. „Tačiau tai tik raidės ir žodžiai. Aš nenoriu žodžių. Tai tik pelai, kuriuos vėjas nuneša“. Jei nenorite Šv. Rašto paguodos, eikite pas tuos, kurie turi pilnus klojimus grūdų ir didelius turtus bei išmintį. Galbūt Biblijos gilybės atrodo jums tik nevertingi pelai, tačiau, patikėkite manimi, po šiais „pelais“ slepiasi jėga, kurios jūs net negalite įsivaizduoti. Žodžio, kuris kris į jūsų širdį, neišraus niekas: nei imperatorius, nei pasaulis, nei visi jo turtai, nei pilniausi klojimai grūdų, nei pinigų prikimšti maišai. Šis žodis, šis silpnas daigas taps medžiu. Jis taps uola. Pasaulis puls ją, tačiau jo pastangos bus tuščios. Kur yra Šv. Raštas, ten yra Dievas. Jei jūs priimate Bibliją, priimate Dievą. Ar jums nepatinka kaimynas, kurio vardas Dievas? Jei Jis yra šalia, ką gali pasaulis ir netgi pati mirtis padaryti jums? Taip, Biblija yra popierius, rašalas ir raidės, bet šalia yra Tas, kuris sako, kad ji yra Jo. O Jis yra Dievas, kurio akyse visas pasaulis yra kaip lašas kibire (Izaijo 40:15). Bedieviams Pauliaus raginimas būti kantriems yra vargana paguoda; o mano pasiūlymas skaityti Bibliją ir joje rasti paguodą yra kvailystė jiems. Tačiau skaitydamas ją, žmogus susitiks su Viešpačiu, prieš kurį visas pasaulis yra niekas. Viskas priklauso nuo tikėjimo. Jei matuojate tai, ką aš dabar kalbu, tik savo protu, tai bus kvailystė jums, nes tokia mano siūloma paguoda nesuteikia turtų nė garbės.
Šv. Raštas ir tvirtas įsikibimas į jį tikrai padės jums, kaip ir parašyta: „Būkite drąsūs visi, kurie pasitikite Viešpačiu, ir Jis sustiprins jūsų širdis.“ (Psal. 31:24). Mūsų viltis nėra tuščia. Paulius, prieš užrašydamas minėtą Šv. Rašto vietą, pirmiausiai atmeta norą patikti sau patiems. Kaip jau sakiau pradžioje, mes turime nešioti vieni kitų naštas, o tai nėra lengva. Visuomenėje yra daug nedorumo ir didelė jo dalis liečia mus asmeniškai. Kovoti su tais, kurie mus puola, yra daug lengviau negu kentėti. Tačiau mūsų dalis yra kentėti ir būti kantriems. Tik kantrybė pagimdo viltį, o mes niekada neišmoksime būti kantriais, jei nesame prispausti ir pavargę. Kartais man atrodo, jog negaliu daugiau kentėti, bet viltis išlaiko mane ant kojų. Į ją mus pastūmėja priešai, jie išmoko mus kantrybės kentėjimuose. Viltis ateina per kentėjimus ir per Šv. Raštą. Viltis, kurią mes turime dabar, nėra tuščia. Aš esu visiškai įsitikinęs tuo. „O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.“ (Rom. 5:5). Amen.
„Las Sagradas Escrituras – el sosten de la Iglesia”
Versta iš ispanų k. Asmeninė biblioteka
Šaltinis: http://www.iglesiareformada.com/
Naujausi komentarai: