Bus, sūneli

Devynios dienos. Šiandien devynios dienos. Prieš devynias dienas mirė mano mama. Mano brangioji motulė. Pas mus buvo atėję žmonių, juos vaišinome. O jie mums reiškė užuojautą. Tai vadinasi atminai (maldos už mirusiuosius). Taip priimta. Vadinasi, taip reikia.
Kodėl devynios? Būtent devynios dienos?
– O todėl, mielasis, kad po mirties siela išeina iš kūno, bet ne iš karto iškeliauja pas Dievą, o pasilieka su mumis devynias dienas, laukia savo lemties, – žiniuonės balsu aiškina kažkokia juodai apsirengusi moteris, panaši į Surikovo bajorienę Morozovą.
Nieko sau. Matyt, aš jau pradėjau garsiai mąstyti. Taip ir sudvisti galima. Na ir gerai.
Vadinasi, mamos siela dabar yra čia? Nežinau. Vargu ar taip. Šiaip ar taip aš jos nejaučiu šalia. Anksčiau jausdavau. Netgi jei būdavau toli nuo mamos, jausdavau jos sielą. O dabar – ne. Dabar jaučiu skausmą, jos netekęs, kuris niekaip nesilpsta. Labai liūdna.
Išėjau į kiemą, nors rūkyti nemoku. Prisėdau ant suolelio šalia laiptinės. Išsitraukiau ilgą cigaretę iš nežinau kodėl nusipirkto pakelio. Prašau ugnelės iš šalia sėdinčio senuko.
– Nerūkau. Na ir tu anksčiau lyg ir nečiulpei šio šlamšto.
– Na, aš tik šiaip…
– Ilgiesi mamos?
– Esu prislėgtas, dieduk, – nuolankiai sutinku, jausdamas, kad šis klausimas tarsi skalpeliu perskrodė man krūtinę, apnuogindamas sielą.
– O ko čia liūdėti?
– Na kaipgi, dieduk, juk gaila.
– Ko gaila?
– Mamos, – nuolankiai atsakau į šį kvailą klausimą.
– O ko čia jos gailėtis?
– Na, dieduk, tai jau sadizmas! – galų gale neišlaikiau aš. – Jei būtum jaunesnis…
– Na palauk gi tu, nepyk. Norėjau viską geruoju paaiškinti. Atleisk, jei neišėjo. Štai, paklausyk, kaip aš čia suprantu. Tavo mama gyvenimą nugyveno garbingai, apie save paliko gerą atminimą. Gyveno su Dievu ir mirė su Dievu. Ir dabar jai, kaip aš suprantu, tavo gailestis nebereikalingas, nes šiuo metu jai, Slavikai, yra geriau nei mudviem.
– Tikriausiai, – sutikau aš, apstulbęs po tokio neįprasto paaiškinimo. – O iš kur mus, dieduk, pažįsti? Anksčiau čia tavęs nemačiau.
– O aš tik prieš tris dienas atvažiavau. Nepavyko Šuros, tai yra tavo mamos, rasti gyvos. Mudu esame iš vieno kaimo, Kuvšinovkos. Na ir tave prisimenu dar berniūkštį.
Ir čia mano atminty iškilo mėlyna kaip dangus upė. Vienoje pusėje – drožinėtos trobelės, kitoje – tamsus žilas miškas. Sėdžiu ant krantelio su Jegoryčiumi, minkau karštos rupios duonos kampelį. O Jegoryčius drožia švilpynę iš žilvičio ir pasakoja sakmę apie rusų karžygius.
– Jegoryčius, – šnibždu, žiūrėdamas į senelį.
– Atpažinai, Mikula Selianinovičiau?! – džiaugiasi senolis.
Taip vadino mane tik jis vienas. Man labai patiko šis vardas. Jis teikė man jėgos. Aš taip ir sakiau: „Silaninovičius“. Prašiau ir mamos, ir draugų mane taip vadinti. Bet neprigijo, taip ir likau Slaviku – akiniuočiu.
– Taigi, – tęsė Jegoryčius, – tavo gailestis jai tikrai nereikalingas. Labiau gailėti reikėjo jai gyvai esant. Na, bet kam dabar apie tai…
O juk senolis teisus. Dabar gailiu savęs, o ne jos. Mama man buvo pats artimiausias žmogus. Šeimoje buvau „pagrandukas“, jauniausias ir pats mylimiausias vaikas. Toks ir likau iki galo, nors jau peržengiau antrą ketvirtį amžiaus. Jos mažame butelyje galėjau jaustis savimi. Turėjau vietelę, kur galėjo pailsėti siela, kur galėjau paverkti, išsilaižyti žaizdas. O dabar viso to netekau ir sielvartauju.
– Kai tėvai išeina anksčiau už vaikus, tai yra teisinga, – tęsė Jegoryčius. – Tai normalu, vadinasi, gyvenimas teka savo vaga. O štai būna viskas atvirkščiai. Labai teisingai dainuojama vienoje dainoje: „Neduok man, Dieve, ilgiau gyventi už savo vaikus“. O aš ne tik vaikus, bet ir proanūkę pergyvenau.
Jegoryčius nutilo. Jo stambus veidas, išvagotas gilių raukšlių, tarsi suakmenėjo. Tačiau šis senolis buvo labai tvirtas, todėl po minutėlės ramiai tęsė toliau:
– Pirmoji mano dukrelė gimė tuoj pat po karo. Tavo mamai tuo metu buvo dešimt metų. Dukrelė išgyveno viso labo tik trejus metelius. Mudu su Glaša labai sielvartavome. Tuomet mus labai paguodė popas, tėvas Gerasimas. Jis papasakojo apie karalių Dovydą, kaip jo kūdikėlis susirgo. Dovydas labai gedėjo, nevalgė, negėrė, tik verkė ir meldėsi. O kai vaikelis numirė, Dovydas lyg ir nusiramino, pradėjo valgyti. Jis sakė: „Kūdikiui tebesant gyvam, pasninkavau ir verkiau, manydamas: kas žino, gal Viešpats pasigailės manęs ir kūdikis nemirs. Dabar jis mirė, tai kam gi man bepasninkauti? Ar aš galiu jį sugrąžinti? Aš nueisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane.“
Šie paguodos žodžiai man giliai įstrigo širdin. Juk tikrai, mes dažnai gailime mirusiųjų tik dėl akių. Ar prieš žmones, ar prieš save, bet vis dėl akių. O juk mirusiesiems mūsų gailestis nereikalingas, reikia gailėtis gyvųjų.
Paminėję mirusiąją, iš mamos buto pradėjo skirstytis žmonės. Po ilgo atsisveikinimo su jais senolis tęsė:
– Nuo to laiko ir aš įtikėjau su viltimi susitikti ten dukrelę. Bet ir ne tik dėl to. Žmogus negali gyventi be tikėjimo.
Paskutiniai žodžiai buvo išsakyti labai tvirtai. Aš pagalvojau, jog senolio tikėjimas turėtų būti toks pat tvirtas, kaip ir jis pats. Ir tai pasitvirtino iš tolesnio nuostabaus pasakojimo:
– Netrukus mums vėl gimė dukrelė. Išauginome ją ir sulaukėme anūko. Geras berniūkštis buvo, judrus, guvus. Nespėjome nė mirktelėti – užaugo ir vedė. Ir štai naujas džiaugsmas – gimė proanūkė Olenka. O aš tuomet dar ir septyniasdešimties neturėjau. Dažnai džiaugsmas vaikšto kartu su skausmu. Olenkos mama Valiuša tais pačiais metais nuskendo mūsų Kuvšinskos upelyje. Anūkas pradėjo gerti, lėbauti, dukrelė jam nerūpėjo. Norėjo ją paimti į vaikų namus, bet mes su senele neatidavėm. Na ir paguoda mums buvo senatvėje! Švelni, paklusni, linksma. Mes be galo ją mylėjome, o ji mus. Tik ši laimė greitai baigėsi.
Jegoryčius vėl nutilo, nuleido galvą pasirėmęs rankomis.
– Dieduk, gal nereikia draskyti sau širdies?
– Na, nieko tokio, – Jegoryčius tęsė savo liūdną pasakojimą stebėtinai ramiai. – Šiais metais jai suėjo šešeri metukai. Draugės tėvai nusipirko lengvąjį automobilį. Prisisodino pilną mašiną vaikų ir išvažiavo pasivažinėti. Įvyko avarija. Visi gyvi sveiki, na, tik sutrenkimai, apibrozdinimai. O mūsų Olenka mirė iš karto. Maniau, mano Glaša neištvers. Na ir pats vos neišprotėjau. Ir vėl padėjo Dievas, siųsdamas žmogų mums paguosti.
Vienas atvykėlis, baptistas, matydamas, kaip mes sielojamės, rado tinkamą momentą ir pradėjo pokalbį: „Įsivaizduokite, – sako, – kad prieš šešerius metus Dievas būtų jums pasakęs: „Turiu nuostabią mažą mergytę ir noriu, kad ji gyventų žemėje šešerius metus, o po to vėl ją pasiimsiu pas Save“. Tai pasakęs, paklausė: „Nejaugi būtumėte nesutikę?“
– Iš pradžių nesupratau, apie ką jis čia, žiūriu į žmoną. O ji staiga pragiedrėja ir kaip sušuks: „Žinoma, būtume sutikę, su džiaugsmu!“ O mūsų svečias nusišypsojo ir sako: „Tai manykite, kad būtent taip ir buvo“.
Aš tik po keleto dienų supratau tai, ką mano Glaša visa savo moteriška širdimi priėmė. Juk mes su Olenka buvome laimingi ištisus šešerius metus. Reikia branginti šią laimę ir su viltimi laukti naujo susitikimo su mūsų mažyle.
Ilgai negalėjau ištarti nė žodžio sukrėstas šio pritrenkiančio ir liūdno įvykio vienišų senukų gyvenime. Ir vis dėlto abejonės paėmė viršų, aš paklausiau:
– O iš šio gyvenimo jūs jau nieko nesitikite?
– Tikimės, daug tikimės, ir tikime, kad gausime. Pavyzdžiui, kad mūsų anūkas palaidūnas surimtės, atsitokės ir ves. Ir mes dar su senole proanūkius prižiūrėsime. Bet svarbiausia, kuo gyvename – susitikimo laukimu geresniame gyvenime.
– Na, o jeigu šio susitikimo nebus?
Kaip atsakymą tikėjausi išgirsti religinio nuolankumo frazę: „Viskam Dievo valia“ arba dar kažką panašaus. Bet išgirdau ramų drūto ąžuolo šlamesį:
– Bus, sūneli.
Vladimiras Artemjevas
Versta iš žurnalo „Viera i žizn“ 2002/6.
Vertė Regina Vasiliauskienė.
2007 m. balandis.