Didis pavedimas – mylėti

Silpnai apšviestas infekcinės ligoninės koridorius. Už durų, procedūrų kabinete gulėjo mūsų pusės metukų dukrelė. Buvo naktis, ir dvi greitosios medicinos pagalbos brigados bei budintis gydytojas kovojo už jos gyvybę, stengėsi išlaikyti ją šioje žemėje. O Žemė skriejo savo orbita pasitikti balandžio 1-osios, juokų ir pokštų dienos.
…Prieš ketvirtį amžiaus akušerė priėmė naujagimę ir pasakė, jog jau seniai nelaikė rankose tokio stipraus ir sveiko vaikelio. Mergytė augo normaliai ir džiugino mus. „Kažkas nužiūrėjo“, – pagalvojau, kai ji jau buvo ligota.
Nelaimė visada ateina nelauktai ir visuomet kažkaip ne laiku. Mes buvome dar jauni. Ji – antrasis vaikas šeimoje. Vyresnysis buvo sūnus, ir mums atrodė, kad mūsų šeima „sukomplektuota“. Ateitį regėjome džiaugsmingą.
Viskas prasidėjo, kai Marijana sulaukė pusės metukų. Kartą žiemą, pabudusi iš miego tyrame šaltame ore, ji staiga pradėjo spurdėti mano rankose. Traukuliai! Iki tol man dar niekad neteko susidurti su šiuo reiškiniu. Gydytojas nustatė diagnozę: gripas. Ir nusiuntė konsultuotis į kliniką. Tik praėjus 1,5 metų, gydytojai galėjo nustatyti priežastį: skiepų komplikacija. Ligoninės keitė viena kitą. Vien per vieną vasarą dešimt kartų pabuvojome reanimacijos skyriuje.
Tačiau ji buvo stipri ir tvirta. Iki dvejų metukų augo normaliai. Gydytojai šio fenomeno paaiškinti negalėjo. Sulaukusi pirmojo gimtadienio, ji jau bėgiojo. Buvo labai judri, linksma, daug juokėsi, dainavo daineles, važinėjo triratuku, įlipdavo į medį, tėčiui atnešdavo šlepetes, kai vakare jis grįždavo iš darbo namo.
Kai sulaukė dvejų metukų, mes pabėgome iš ligoninės ir parsinešėme ją namo numirti. Davėme sau žodį, kad daugiau niekada nekviesime gydytojo. Vieną naktį, praėjus eiliniams traukuliams (jau kelintą kartą!), ištiko klinikinė mirtis. O mes, pasilenkę virš jos, raudame ir atsisveikiname su ja. Ir staiga ji atsikvepia. Tuomet jai buvo daugiau kaip dveji. Nuo tos nakties gydytojo pagalbos šaukiamės tik sunkiais atvejais.
Ji prikaustyta prie lovos, negali kalbėti, neatsiliepia šaukiama vardu. Tris kartus per dieną maitiname ją šaukšteliu, iš stiklinės gerti negali. Tyrose ir atvirose akyse jaučiamas sąmoningumas. Mums susidarė įspūdis, kad jai pažeistas grįžtamasis ryšys – iš centrinės nervų sistemos į organus. Ji supranta garsus, mėgsta muziką, puikiai mato. Ištisas valandas gali stebėti, kaip aš plušu virtuvėje. Tačiau nesugeba išreikšti emocijų nei žvilgsniu, nei mimika, nei gestu. Gydytojai mus įspėjo, kad būtume labai atsargūs: ji supranta daugiau, nei manome.
Turime dar dvi dukteris. Jos sveikos ir mudviem su vyru labai padėjo vėl džiaugtis gyvenimu.
Mūsų vaikams teko nelabai džiugi vaikystė. Augo kartu su Marijana, maitino ją, prieš miegą nepamiršdavo pabučiuoti. Žinau – myli ją. Jos suaugo daug anksčiau nei jų bendraamžiai ir labai dėkingos už savo sveikatą, už tai, kad gali normaliai augti. Jų visiškai kitoks požiūris į žmones su negalia, kenčiančius ir ligotus. Mudu su vyru suprantame, kad mūsų vaikai iš vaikystės atsinešė ne tik džiaugsmingus prisiminimus. Dažnai mums priekaištaudavo: „Kitų šeimų vaikai gali eiti į svečius ar į zoologijos sodą kartu su tėvais, o mes – ne. Mes irgi norime kur nors nuvažiuoti kartu su šeima“. Paprastai kuris nors iš mūsų pasiimdavo vaikus ir išvažiuodavo, o kitas pasilikdavo namuose su Marijana. Vėliau jie mus suprato. Bet tik vėliau. Vaikystės ir paauglystės metais buvo sunku.
…Kokia didi maldos jėga. Daugelis meldžiasi už mus jau ne vienerius metus. Mes tą žinome ir jaučiame. Vakare išsekę gulamės miegoti, o ryte pabundame džiaugsmingi ir pradedame naują dieną. Iš kur atsiranda jėgų, jei naktį aštuonis–dešimt kartų tenka keltis?
Ne kartą mums patarė atiduoti Marijaną į neįgaliųjų namus. Apie tai kalbėjo gydytojai, rekomendavo pažįstami. „Bet ten ji pražus! – atsakydavome. – „O argi jūs to nenorite?“
Ne, mes to nenorėjome, net įsivaizduoti to negalėjome. Mes ją mylime, dažnai net labiau nei kitus vaikus. Švenčiame jos gimtadienius, kiekvienas dovanojame dovanėles per Kalėdas ir Velykas, vežamės ją kartu atostogauti. Ji buvo prie Viduržemio jūros pakrantės, žvelgė į aukštus kalnus Austrijoje. Nei mes, nei mūsų giminės, tuo labiau močiutė, niekada nesutiks, kad ji gyventų neįgaliųjų namuose. Ji – mylimiausia jos anūkėlė. Kažkada močiutė prižadėjo Viešpačiui, kad iki paskutinės savo gyvenimo dienos rūpinsis ja. Ir ji tai daro. Su ašaromis akyse ji prisipažino, kad jai būtų labai sunku atiduoti anūkėlę visam laikui. O kiek meilės dovanoja Marijanai mano vyro brolio šeima, mano sesers ir septynių mano brolių šeimos! Jėgos tokiai meilei teikia tik Jėzaus meilė!
Vienas mano gyvenimo epizodas neišblėsta iš atminties. Dukrelė buvo dvejų su puse metukų. Mūsų gerų pažįstamų, kurie buvo evangelikų bendruomenės nariai, paprašėme, kad viena moteris apžiūrėtų mergaitę ir galbūt ką nors patartų. Ta moteris gydytoja, jau pensininkė, atėjo į mūsų namus. Ilgai su ja kalbėjomės, o prieš išeidama ji pasimeldė. Malda buvo nuoširdi ir karšta.
Tą dieną tariau sau: „Viešpats būtinai padarys stebuklą. Tokia malda negali būti neišgirsta Viešpaties.“
Bet Viešpats turėjo kitą planą. Tą pajutome gana greitai: vaikai ėjo vis blogyn. Šis laikotarpis labai neigiamai paveikė mūsų dvasinį augimą. Mudu su vyru gimėme tikinčiųjų šeimose, bet nebuvome dvasiškai atgimę. Po tos maldos Viešpats nepadarė stebuklo kaip tikėjomės ir mums buvo nepaprastai sunku atgailauti.
„Jeigu jau mes tokie dideli nusidėjėliai, tai kodėl Viešpats baudžia ne mus, o vaikelį? Jis juk be nuodėmės!“
Šios mintys mus kamavo ilgus metus. Ir tik tuomet, kai Jėzus Kristus vėl beldėsi į mūsų širdis ir mes Jį įsileidome, supratome, kaip smarkiai klydome.
Nuo to laiko niekada neklausinėjame „Kodėl?“, „Už ką?“ Į tokius klausimus atsakymo nėra. Tiesiog Jis taip norėjo, Jis dovanojo mums vaiką laikinam jo žemiškam gyvenimui, davė jį tokį, koks jis yra, o mes privalome vykdyti didįjį pavedimą – mylėti. Neužtenka jėgų? Sunku? – Taip. Kas vakarą prašome Viešpaties nakties poilsio jai ir sau, o ryte – malonės ir jėgų tai dienai. Jei pasidaro visiškai nepakeliama, atsisėdu ant jos lovos krašto ir verkiu pasikūkčiodama. Tai padeda. O Viešpats suteikia mums reikiamų jėgų, kantrybės ir meilės.
Elena Bošman
Versta iš žurnalo „Viera i Žizn“ 2001/3.
Vertė Regina Vasiliauskienė.
2007 m. gegužė.