Da Vinčio kodas: tiesa slypinti už prasimanymo

Kodėl kalbame apie „Da Vinčio kodą“ ir ką Biblija sako apie save?

Tai yra pirmoji paskaita iš aštuonių paskaitų ciklo, kurios atsakys į teiginius, pateiktus Dano Browno knygoje „Da Vinčio kodas“.

Esu tikras, kad dalis iš jūsų mąstote, kodėl planuoju skirti net aštuonias savaites svarstydamas teiginius, pateiktus bestseleriu tapusiame romane. Tai juk fikcija, apie tai neverta net galvoti.

Mano atsakymas yra paprastas. „Da Vinčio kodas“ nėra tik paprastas romanas su trilerio elementais parašytas pramogai. Kūrinys labiau panašus į užrašus, kuriuose aprašoma knygos autoriaus Dano Browno dvasinė kelionė. Be to, kaip vėliau matyti iš knygos siužeto, skaitytojui siekiama sukelti daug abejonių dėl krikščionybės autentiškumo apskritai.

Pats knygos autorius teigia: „Aš pasirinkau šitą temą dėl asmeninių priežasčių. Pirmiausia, tai mano paties tikėjimo ir mano nuomonės apie religiją tyrinėjimas. Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl romanas tapo toks kontroversiškas, yra ta, kad apie religiją labai sunku kalbėti kiekybiniais terminais. Jei jūs paklausite trijų žmonių, ką reiškia būti krikščioniu, sulauksite trijų skirtingų atsakymų. Vieni galvoja, kad užtenka būti pakrikštytam. Kiti sako, kad reikia priimti Bibliją kaip nekintamą istorinį faktą. Dar kiti primygtinai tvirtins, jog tie, kurie nepriims Kristaus kaip savo asmeninio Gelbėtojo, jau yra pasmerkti pragarui“.

Kitame interviu D.Brownas teigia: „… apie paslaptį, kurią aš atskleidžiau knygoje, buvo šnibždamasi amžiais… Aš viliuosi, kad „Da Vinčio kodas“ bus ne tik pramoga, bet pasitarnaus kaip atviros durys skaitytojams pradėti jų pačių ieškojimus“.

Taigi apie ką konkrečiai visas šis burbulas? Leiskite perskaityti kelias ištraukas iš „Da Vinčio kodo“ tiems, kurie nesate jos skaitę, kad galėtumėte suprasti mano susirūpinimą ir suprastumėte, kodėl aš ruošiuosi šiai temai skirti net aštuonis pamokslus.

„Da Vinčio kodas“ – tai dar viena istorija apie Šventąjį Gralį. Užtenka prisiminti „Karaliaus Artūro bei apvaliojo stalo riterių legendas ir mitus“, „Indianą Džonsą ir paskutinį kryžiaus žygį“, „Monty Pyton ir Šventąją taurę“…

Legenda byloja, kad taurė, kurią Jėzus laikė savo rankose per paskutinę vakarienę buvo ta pati, į kurią nulašėjo jo kraujas prie kryžiaus. Tas, kuris suras šią taurę ir gers iš jos, įgys amžinąjį gyvenimą, amžiną jaunystę.

Tuo tarpu D.Browno romane Šventoji taurė yra ne indas, o realus asmuo, kurio atminimą amžiais saugojo Siono vienuolynas, apie kurį, kaip realią organizaciją, autorius užsimena knygos pradžioje. Tai slapta draugija, kuri buvo įkurta Europoje 1099 metais. Knygoje teigiama, kad remiantis istoriniais šaltiniais, įžymusis Monos Lizos autorius Leonardas Da Vinčis buvo šios slaptos organizacijos narys ir savo dailės kūriniuose, tokiuose kaip „Paskutinė vakarienė“ įdėjo nuorodas, kurios mums leidžia suprasti, kas yra ta Šventoji taurė.

Meno istoriko, kurį apklausė D.Brownas, teigimu, atidžiai pažvelgus į „Paskutinės vakarienės“ paveiksle nutapytą asmenį Jėzaus dešinėje, galima pamatyti, jog iš tiesų tai nėra mokinys Jonas, bet tai yra moteris! Romane tikinama, kad viena iš priežasčių, dėl ko mes to nematome daugumoje šio paveikslo nuotraukų, yra ta, kad:

Pagaliau freska buvo nuvalyta, ir buvo paliktas tik originalus Da Vinčio nuteptas dažų sluoksnis…” (Da Vinčio Kodas: Dan Brown, 199).

Kas toliau? Ogi Šventoji taurė yra Marija Magdalietė ir, pasak knygos, ji ir Jėzus buvo vedę, turėjo dukterį vardu Sara. Visa tai buvo laikoma paslaptyje, kad jie nebūtų nužudyti. Romane teigiama, kad Marija Magdalietė su dukra Sara apsigyveno Prancūzijoje. Penktame amžiuje Jėzaus ir Marijos palikuonys susimaišė su Prancūzų karališkuoju krauju ir pradėjo dinastiją, žinomą Merovingų giminės vardu.

Kas yra įdomu, jog D. Brownas teigia, kad jis atliko tyrimą, po kurio pats patikėjo, jog visa tai yra tiesa!

Savo interviu „Wasington Post“ jis pasakė: „Aš buvau skeptiškai nusiteikęs, bet po pusantrų metų tyrinėjimų aš tapau tikinčiu žmogumi. Kada tik žmonės supras, kad kelios Evangelijos, kurios yra Biblijoje, nėra vienintelė Kristaus istorijos versija, jie pradės jausti prieštaravimus. Marija Magdalietė yra labiausiai matomas prieštaravimas. Jos rolė buvo sąmoningai užgniaužta šmeižikiškos kampanijos, suorganizuotos ankstyvosios bažnyčios tėvų“. (The Mysteries of Mary Magdalene: Roxanne Roberts: Washington Post, Sunday, July 20, 2003; Page D01)

Štai dar keletas Dano Browno knygos teiginių:

„Jėzaus ir Magdalietės santuoką liudija dalis istorinių įrašų“. (p. 202)

„Kaip rašoma tose tikrosiose evangelijose, nurodymus, kaip steigti Krikščionių bažnyčią, Kristus perdavė ne Petrui. Nurodymus jis paliko Marijai Magdalietei“. (p.203)

D.Brownas čia cituoja Marijos Magdalietės evangeliją, kuri yra priskiriama Gnostikų evangelijoms arba Nag Hammadi. Šie užrašai buvo rasti 1945 metais arabo valstiečio Mahummado Ali netoli Nag Hammadi miesto aukštutiniame Egipte.

Šios tariamai prarastos evangelijos yra kiti rašiniai parašyti įvairių Petro, Pauliaus, Pilypo, Tomo ir, žinoma, Marijos Magdalietės. Pastarosios evangelijoje ji rašo apie įvykį, kur Jėzus pasirodo jai vizijoje ir suteikia leidimą statyti Bažnyčią.

„Būsimam Naujajam Testamentui buvo parašyta daugiau nei aštuoniasdešimt evangelijų, tačiau kaip sudedamosios Naujojo Testamento dalys buvo pasirinktos kelios, ganėtinai mažai – tarp jų evangelijos pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną“. (p. 190)

Romane teigiama, jog Romos katalikų bažnyčia pradėjo bjaurią kampaniją, siekdama apjuodinti Marijos reputaciją paskelbus, kad ji yra ta nuodėminga moteris, apie kurią rašoma Evangelijos pagal Luką 7 skyriuje.

Šis nelaimingas nesusipratimas – tai bjaurios ankstyvosios Bažnyčios pradėtos kampanijos palikimas. Bažnyčiai reikėjo apjuodinti Mariją Magdalietę, kad pridengtų pavojingą paslaptį – jai tekusio Šventojo Gralio vaidmenį. (p. 200)

Romane D.Brownas pakeičia Šventosios taurės legendą:

„Legenda apie Šventąjį Gralį yra legenda apie karališkąjį kraują. Kai legendoje pasakojama apie „taurę, kurioje yra Kristaus kraujas”, iš tikrųjų turima galvoje Marija Magdalietė – moters įsčios, nešiojusios karališkąjį Jėzaus giminės kraują”. (p. 205)

Jėzaus karališkasis kraujas buvo perduotas jo dukrai, kurios motina buvo Marija Magdalietė. Knygoje teigiama:

„… didžiausios paslapties žmonijos istorijoje. Jėzus Kristus ne tik buvo vedęs, bet taip pat buvo ir tėvas. Mieloji Marija Magdalietė buvo Šventasis Indas. Ji buvo taurė, nešiojanti karališkąjį Jėzaus Kristaus palikuonį. (p. 205)

Knyga taip pat meta šešėlį Švento Rašto įkvėpimui. Romane tvirtinama, kad 66 knygos, kurios yra Biblijoje buvo sudėtos ir kanonizuotos imperatoriaus Konstantino Didžiojo, kuris, D.Browno teigimu, buvo pagonis ir apie jį knygos autorius atsiliepia kaip apie „esminę krikščionybės ironiją“. (p. 190)

Romane teigiama, kad Nikėjos susirinkime „(…) buvo aptarta ir balsavimu priimta daugelis krikščionybės aspektų – Velykų data, vyskupų vaidmuo, sakramentų skyrimo tvarka ir, savaime suprantama, Jėzaus dieviškumas. (…) iki to istorijos momento Jėzaus sekėjai Jį laikė mirtingu pranašu (…) didžiu ir įtakingu žmogumi, bet vis dėlto žmogumi, mirtinguoju. Jėzaus kaip Dievo Sūnaus traktuotė buvo oficialiai pasiūlyta būtent Nikėjos susirinkime. Už tai buvo balsuojama (…). Balsavimas buvo ganėtinai uždaras (…). Vis dėlto Kristaus dieviškumo „įsteigimas” buvo kritinis taškas vienijant Romos imperiją (…). Oficialiai pripažinęs Jėzų Dievo sūnumi Konstantinas pavertė Jėzų dievybe (…)“ (p. 191-192)

„Konstantinas užsakė ir finansavo naują Bibliją, kurioje buvo praleistos evangelijos, pasakojančios apie Kristaus kaip žmogaus bruožus; išplėtotos tos evangelijos, kuriose Jis buvo vaizduojamas kaip dieviška esybė. Ankstesnės evangelijos buvo paskelbtos už įstatymo ribų, surinktos ir sudegintos (…). Kelios evangelijos, kurias Konstantinas stengėsi išrauti su šaknimis, išliko. Šeštajame dešimtmetyje Judėjos dykumoje, urvuose prie Kumrano, buvo rasti paslėpti Negyvosios juros rankraščiai. Taip pat 1945-aisiais Nag Hamadyje buvo rasti koptų raštai. Pasakojant tikrąją Gralio istoriją vertėtų pridurti, jog šie dokumentai byloja apie Kristaus kunigystę, pabrėždami žmogiškąjį lygmenį. Savaime suprantama, Vatikanas, ir toliau tęsdamas klaidinančios informacijos tradiciją, iš paskutiniųjų stengėsi užgniaužti sklindančias žinias apie rastuosius raštus. Šie raštai, atskleidę akivaizdžius istorinius netikslumus ir klastotes, įrodo, kad Biblija buvo kompiliuota ir redaguota politines užduotis vykdančių žmonių – jie turėjo išgarsinti žmogaus Jėzaus Kristaus dieviškumą ir pasinaudoti Jo įtaka siekiant įtvirtinti savo valdžią“. (p. 192-193)

„beveik viskas, ką mūsų tėvai mums pasakojo apie Kristų, yra klaidinga“. (p. 193)

„Biblija – tai žmogaus veiklos produktas (…) Ne Dievo. Biblija nenukrito kokiu nors stebuklingu būdu iš debesų. Bibliją kaip istorinius užrašus sukūręs pakrikimo laikais gyvenęs žmogus; Biblija kito ja verčiant į nesuskaičiuojamą daugybę kalbų, ją pildant ir kartojant. Istorija taip ir nesulaukė iki galo tiksliai sutvarkyto šios knygos leidimo“. (p. 190)

Yra daugiau, daug daugiau panašių romano citatų ir aš tai atskleisiu kitų pamokslų metu. Noriu jūsų paklausti: Ar suprantate, kodėl aš ruošiuosi kalbėti apie šį romaną?

Ši knyga sukelia įvairių klausimų. Tokių kaip:
•Ar mūsų Biblijoje įtrauktos knygos yra teisingos?
•Kaip jos buvo apspręstos ir kaip aš galiu jomis pasitikėti?
•Ar yra kokių istorinių, archeologinių įrodymų, kad Biblija, kurią mes turime, yra teisinga?
•Ar iš tiesų buvo 80 kitų evangelijų, kurios buvo laikomos kanoniniais raštais?
•Ar tikrai Konstantinas pakeitė Jėzaus kaip žmogaus statusą į Dievo?
•Ar pirmus 400 metų Bažnyčios istorijoje apie Jėzų buvo mokoma, kad jis yra tik žmogus?
•Ar Jėzus buvo vedęs?
•Ar Marija Magdalietė buvo Jo partnerė, artima draugė ir Jo paskirta apaštalė vadovauti kitiems apaštalams?
•Kas pasikeistų jeigu Jėzus būtų vedęs?
•Ar iš tiesų krikščionybė yra kitų pagoniškų religijų rinkinys?
•Ar mes iš tiesų pasisavinome jų simbolius?
•Ar mes sujungėme pagoniškas šventes su savo?
•Kodėl mes garbiname sekmadienį?
•Ar tai nėra pagoniška diena, kada pagonys garbindavo saulę?
•Ar Jėzus buvo pirmasis feministas?
•Ar visa, ko mes buvome mokomi, yra melas?
•Kas yra Švento moteriškumo doktrina, apie kurį kalba knyga?

Kaip matote romanas iškelia daug svarbių klausimų. Jei jūs esate dar jaunas tikintysis, šie klausimai gali sudrebinti jūsų pasaulį. Ir net jei esate patyręs, daugelį metų praktikuojantis tikintysis, dauguma krikščionių neturi daug žinių apie Bažnyčios istoriją ir negali paneigti romane iškeltų idėjų.

Daktaras Bruce‘as Shelley savo knygoje „Bažnyčios istorija paprasta kalba“ teigia: „Kadangi krikščionys nežino krikščionybės istorijos, jie yra pažeidžiami įvairių kultų. Krikščionybės iškraipymai yra dažnai priimami už tiesą“. (Dr. Bruce Shelley: Church History In Plain Language, XV)

Kitų paskaitų metu mes pažvelgsime į istoriją, ir aš atskleisiu kitą romane iškeltų klausimų pusę. Aš pateiksiu jums patikimų istorinių ir archeologinių įrodymų tiek iš pasaulietinės, tiek iš krikščioniškosios pusės, ir jūs tikrai turėsite apie ką pamąstyti.

Aš atskleisiu jums, ką iš tiesų sako Biblija ir pasidalinsiu su jumis išplėsta bibliografija, kad jums nereikėtų aklai priimti mano žodžių, bet galėtumėte visa tai studijuoti patys.

Mano tikslas nėra „sukirsti“ Daną Browną. Mano tikslas yra paruošti jus tinkamai argumentuoti bendraujant su žmonėmis, kurie klaus, ką jūs galvojate apie knygą, filmą ar apie klausimus, kuriuos jie iškelia. Taip pat aš noriu padėti tiems, kurių dvasinis pasaulis buvo sukrėstas. Noriu jus užtikrinti, kad jūsų tikėjimas paremtas ypač patikimais istoriniais dokumentais, kurie yra patvirtinti archeologiniais ir moksliniais faktais.

Paskutinėje savo paskaitoje aš pasidalinsiu su jumis nedidele mano sukurta sąmokslo teorija.

Paklausite, Danas Brownas padarė mums paslaugą. Jis mus paskatino atsisukti atgal ir pastudijuoti, kuo mes tikime ir kodėl. Mes neturime gintis. Tapdami krikščionimis mes nepakabinome savo smegenų prie durų ir intelektualiai nenusižudėme. Savo tikėjimui mes turime patikimas, mokslines, istorines priežastis, kurios yra patvirtintos archeologija ir mokslu. Mes neturime ko slėpti ir jokios priežasties bijoti.

Dar vienas trumpas teiginys. Jei jūs čia esate su draugu ir esate skeptiškai nusiteikęs krikščionybės, Kristaus, Biblijos stebuklų (Jonos ir banginio) atžvilgiu, noriu, kad žinotumėt, kad jūs ir jūsų klausimai yra laukiami.

Mano tikslas taip pat yra, kad jūs pasitikėtumėte Jėzumi Kristumi kaip savo Gelbėtoju. Tai yra mano malda ir viltis.

Dabar pakalbėkime apie vieną iš daugelio klausimų, kuriuos iškelia knyga.

I. Iš kur atsirado Biblija?

Tai pats svarbiausias klausimas, nes Biblija yra mūsų tikėjimo fundamentas. Jei įrodysite, kad Biblija yra mitas, netiksli ir pilna klaidų, tuomet jūs įrodysite, kad mes esame būrys apgautų juokdarių.

Volteras labai gerai pasakė: „Norint sugriauti krikščionybę, pirmiausia reikia sugriauti žmonių tikėjimą Biblija“.

Štai kodėl Biblijos tikrumas visada bus puolamas pirmiausiai. Jei kas paneigs Bibliją, paneigs visa, kuo mes tikime.

Biblijos puolimas nėra naujas dalykas. Kada tik Romos imperatorius Diokletas 303 m. p. Kr. išsiaiškino, kad krikščionys savo tikėjimą remia Raštais, jis pradėjo sistemingai naikinti Raštus ir persekioti krikščionis.

Mes nesame tikri, kodėl jis taip darė. Jis valdė 20 metų ir pirmus 18 metų jis darė daug gerų dalykų. Tačiau staiga jis pradėjo persekioti krikščionis.

Štai ištrauka iš Henry Clarence Thiessen knygos „Sistematinės teologijos paskaitos“: „Jis [Diokletas] nužudė tiek krikščionių ir sunaikino tiek daug Biblijų, kad kada krikščionys nutyko ir kurį laiką slapstėsi, jis pamanė, kad susidorojo su Raštais. Jis liepė nukalti medalį su inicialais ‘Krikščionių religija sunaikinta ir dievų garbinimas atstatytas’ ”. (Henry Clarence Thiessen: Lectures in Systematic Theology, 45)

Taigi išpuoliai prieš Bibliją nėra nauji. Kaip jau minėjau, Romanas „Da Vinčio kodas“ tikina, kad Biblija, kurią mes turime, buvo parašyta žmonių, o ne Dievo. Per vieną knygos veikėją D.Brownas teigia: „Biblija – tai žmogaus veiklos produktas (…) Ne Dievo. Biblija nenukrito kokiu nors stebuklingu būdu iš debesų. Biblija kaip istorinius užrašus sukūrė pakrikimo laikais gyvenęs žmogus (…)“ (p. 190)

Taigi kas parašė Bibliją? Ar ji buvo parašyta žmonių ar Dievo? Atsakymas – abu.

Dvi Rašto vietos padeda mums tai suprasti:
2 Timotiejui 3:16 „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“.

Noriu, kad pamatytumėte du dalykus iš šios eilutės.

1. Žodis “Raštas” nurodo į visą Bibliją, – abu, tiek Senąjį, tiek Naująjį testamentus.

Edinburgo filosofijos daktaras Charle‘sas Ryrie, kuris mokė sistematinės teologijos Dalaso teologijos seminarijoje, visada pabrėždavo šio žodžio svarbą. Savo knygoje „Ką privalote žinoti apie neklystamumą“ jis užrašė: „Graikiškas žodis, kuris verčiamas „Raštas“ yra naudojamas 51 kartą Naujajame testamente ir visada nurodo į kokią nors Biblijos dalį. Kartais jis nurodo į visą Senąjį testamentą (Evangelija pagal Luką 24:45; Evangelija pagal Joną 10:35), kartais nurodo į konkrečią Senojo testamento eilutę (Evangelija pagal Luką 4:21), kartais į tam tikrą Naujojo testamento eilutę (1 laiškas Timotiejui 5:18) ir kartais į didesnę Naujojo testamento dalį (2 Petro laiškas 3:16)“. (Dr. Charles C. Ryrie: What You Should Know About Inerrancy, 38)

2 laiško Timotiejui 3 skyriaus 16 eilutė yra labai svarbi, nes rodo, kad abu – tiek Dievas, tiek žmogus užrašė Bibliją.

2. „Dievas iškvėpė“ taip pat reiškia „įkvėptas“.
   Kada Paulius kalba apie tai, kad Raštas yra įkvėptas, ką tai reiškia?

Paprastai kalbant, tai reiškia, kad visi žodžiai Raštuose yra Dievo žodžiai. Kadangi Dievas yra tobulas (kitu atveju Jis nebebūtų Dievas), visi Dievo žodžiai Rašte yra tobuli arba kitais žodžiais sakant, – be klaidų. Dievas kažkokiu antgamtiniu būtu veikė per žmones užrašydamas savo žodžius.

Iš esmės Biblija yra dvigubos autorystės. Erwinas Lutzeris savo knygoje „Septynios priežastys kodėl jūs galite pasitikėti Biblija“ užrašė taip: „Biblija yra Dievo ir žmogaus knyga. Dievo dalis buvo prižiūrėti knygų užrašymą atskleidžiant savo valią, žmogaus dalis buvo užrašyti šį apreiškimą naudojant žmogišką kalbą ir stilių, kad Dievo žinia būtų išsaugota ateinančioms kartoms“. (Erwin Lutzer: Seven Reasons Why You Can Trust The Bible, 23-24)

Taigi žodžiai, kuriuos turime 66 Biblijos knygose yra tiesiogiai Dievo žodžiai ir visi jie yra be klaidos.

Biblija yra 66 knygų užrašytų 40 skirtingų autorių rinkinys. Tarp jų – karalių, žvejų, mokesčių rinkėjo, ganytojų, pranašų, gydytojo ir žydų mokslininko vardu Pauliaus. Biblija buvo surašyta per daugiau nei 1500 metų laikotarpį. Vis dėlto visi autoriai rašė viena tema. Jų visų tema buvo Jėzus Kristus ir Jo užmokestis už nuodėmę, kurią Jis atliko. Apie tai kalbama nuo pat Pradžios knygos pradžios iki Apreiškimo Jonui knygos pabaigos žodžių.

Žinau, kad kai kurie iš jūsų galvojate: „Kenai, tu naudoji uždaro rato mąstymą, – tu įrodinėji Bibliją naudodamas Bibliją, tu negali taip daryti, žmogau, tai 101 filosofijos klaida“.

Būkite kantrūs, pirmiausia aš noriu parodyti, ką pati Biblija sako apie save. Kitą paskaitą kalbėsiu apie išorinius faktorius.

Pažiūrėkime į antrą pagrindinę eilutę, kuria Biblija patvirtina save.
1 Petro 1, 20-21: „Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės“.

„Rašto pranašystė“ gali būti išversta ir kaip „pranašo žinia“.
Hebrajams 1 skyriuje 1 eilutė sako: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus“.

Dievas kalbėjo per žmones vadinamais pranašais, kurie užrašė Jo žodžius. Normanas Geisleris ir Ronas Brooksas savo knygoje „Kada skeptikai klausia“ užrašė taip: „Raštas ateina iš Dievo. Vienintelis tikslus požiūris, apjungiantis abu – tiek Dievišką, tiek žmogišką faktorius yra pranašo modelis. Šiame procese Dievas duoda apreiškimą ir prižiūri rašymą, o žmogiškas rašytojas gauna apreiškimą ir aktyviai dalyvauja jį užrašant. Tokiu būdu žinia yra visiškai iš Dievo, bet rašytojo žmogiškumas išlieka įtrauktas ir tik sustiprina žinią. Abu – tiek Dievas, tiek žmogus sutinka tais pačiais žodžiais. Viso to rezultate mes turime Dievo žodžius, parašytus Dievo žmonių, žodžius, kuriuose yra įkvėpta ne tik mintis, bet ir patys žodžiai, kurie buvo panaudoti joms išreikšti. Žmogiški rašytojai nėra tik sekretoriai, bet aktyvūs dalyviai, kurie užrašė savo patyrimus, mintis ir jausmus. Tai nėra tik apreiškimo užrašymas, bet pats apreiškimas. Tai Dievo žinia rašytine forma“. (Norman Geisler and Ron Brooks: When Skeptics Ask, 146.)

Taigi Biblija apie save teigia, kad ji yra paties Dievo žodžiai, todėl yra be klaidų.

Kai kurie pasakys: „Kenai, suprantu, ką Biblija sako apie save. Bet vis tiek tu juk naudoji uždaro rato mąstymą. Tai, ką Biblija sako apie save, iš tiesų nieko neįrodo. Ir apskritai, kodėl taip svarbu žinoti ką Biblija sako apie save?”.

Svarbu todėl, kad jei mes žinosime kad Biblija yra Dievo žodis, mes galėsime paneigti visa, kas jai prieštarauja. Ir priešingai, jei Biblija nėra Dievo žodis tuomet visa krikščionybė yra nieko verta.

Jei mes galime įrodyti, kad Biblija yra tiesa, tada mes galime suprasti kas yra Dievas, kokia yra Jo valia mums, koks yra mūsų gyvenimo tikslas ir kur mes praleisime amžinybę.

Kitoje paskaitoje aš atsakysiu į šiuos klausimus:
•Kaip atsirado 66 Biblijos knygos?
•Kas jas išrinko?
•Jei buvo 80 kitų evangelijų, kodėl jų nėra Naujajame testamente?
•Ar galima įrodyti Biblijos patikimumą nenaudojant uždaro rato mąstymo?
•Ar yra išorinių įrodymų, kurie įrodo, kad Biblija yra Dievo žodžiai?

Coast Hills Community Church
www.coasthillschurch.org
2006 02 10