Haliucinacijų teorija

Teorijos esmė (1C)
Ši teorija tvirtina, jog visi Kristaus pasirodymai po Prisikėlimo tebuvo tariami – t.y. iš tiesų tai tebuvo žmonių regėtos haliucinacijos.

Haliucinacijų teorija iš esmės reiškia, jog, „jei Petras ir kiti būtų galėję pasikonsultuoti su geru neurologu, tai krikščionių Bažnyčia apskritai niekuomet nebūtų atsiradusi“. – GRESHAM MACHEN

Paneigimas (2C)

Ar Kristaus pasirodymai po Prisikėlimo iš tiesų tokie svarbūs? (1D)
C.S. Lewisas rašo: Pirmosiomis krikščionybės gyvavimo dienomis „apaštalu“ pirmiausia būdavo vadinamas liudytojas, savo akimis regėjęs Prisikėlusį Kristų. Prabėgus vos keletui dienų po nukryžiavimo, į Judo vietą, iš kurios šis buvo pašalintas dėl išdavystės, jau pretendavo kiti du kandidatai. Jų tinkamumą tokiam postui lėmė tai, kad jie abu asmeniškai pažinojo Jėzų ir prieš Jo mirtį, ir jau prisikėlusį, tad skelbdami pasauliui galėjo pateikti informaciją iš pirmų lūpų (žr. Apd 1,22). Prabėgus dar keletui dienų iš šv. Petro lūpų vėl nuskamba ta pati žinia – „Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (žr. Apd 2,32). O Pirmame laiške korintiečiams šv. Paulius savo teisę į apaštalystę pagrindžia tokiu teiginiu: „Ar aš ne apaštalas? Argi nesu regėjęs mūsų Viešpaties Jėzaus?“ (Lewis, M, 148)

Kaip Kristaus pasirodymus po Prisikėlimo turėtume vertinti, jei sužinotume, kad jie tebuvo regėjimai arba vizijos? (2D)
Pagal Lewiso pateikiamą apibrėžimą, jei teorija, teigianti, jog visi Kristaus pasirodymai po Prisikėlimo tebuvo haliucinacijos, pasitvirtintų, tai apaštalo tarnystės vertė prilygtų nuliui. Jei ši teorija teisinga, tai, pasak Greshamo Macheno, reiškia, „jog visa krikščionių Bažnyčia stovi ant pirmajame amžiuje po Kr. gyvenusių žmonių patologinių išgyvenimų pamato. Kitaip tariant, jei Petras ir kiti būtų galėję pasikonsultuoti su geru neurologu, tai krikščionių Bažnyčia apskritai niekuomet nebūtų atsiradusi.“ (Kevan, RC, 10–11)

Kalbėdamas apie „apaštalų teiginių patikimumą“, J.N.D. Andersonas teigia, kad tai „priklauso nuo jų liudijimo pagrįstumo ir teisėtumo“. (Anderson, DCR, 100)

Kas yra vizija? (3D)
Wilburas Smithas sako:
Labai išsamų vizijų apibrėžimą pateikia Weissas: „Moksline prasme šis terminas reiškia tariamą nesamų dalykų jutimą, daiktų ar būtybių regėjimą be išorinio dirgiklio bei realaus objekto. Regos nervas iš tiesų nėra veikiamas jokių išorinių šviesos bangų ar eterio vibracijų. Žmogus tariamus vaizdus regi tik dėl tam tikrų fiziologinių priežasčių. Žmogui, reginčiam viziją, tariamas vaizdas sudaro tokį įspūdį, lyg jis būtų realus, ‘objektyvus’ – t.y. žmogus neabejoja, kad objektas, kurį jis regi, realiai yra prieš jo akis.“ (Smith, TS, 581)

Ar Kristaus pasirodymai po Prisikėlimo buvo haliucinacijos? (4D)
Ne, mokinių regėti vaizdai tikrai nebuvo haliucinacijos. Šiai hipotezei griežtai prieštarauja Naujajame Testamente pateikiamas liudijimas.

Hillyeris Stratonas yra pasakęs: „Haliucinacijoms pasiduodantys žmonės niekada netampa moraliniais herojais. Jėzaus prisikėlimas pakeitė žmonių gyvenimą, ir tai nebuvo vienkartinis poveikis. Prisikėlimas liudytojams darė įtaką visą likusį gyvenimą. Su šia tiesa lūpose jie netgi ėjo pasitikti savo mirties.“ (Straton, BLR, 4)

Haliucinacijų teorija čia visai nepasitvirtina, nes šiuo atveju ji prieštarauja tam tikriems psichiatrų patvirtintiems vizijai būdingiems dėsniams ir principams. (5D)

Paprastai haliucinacijas regi ne visi, o tik tam tikri žmonės. (1E) (Anderson, RJC, 4–9); (Little, KWhyB, 67–69); (Peru, OPC, 97–99)
Haliucinacijas dažniausiai regi itin jautrūs, lakią vaizduotę turintys arba labai nervingi individai.
Akivaizdu, jog žmonės, kuriems Kristus pasirodė po Prisikėlimo, negali būti priskirti vienam psichologiniam tipui.

Johnas R.W. Stottas sako:
„Tuo [pasirodymo] metu tvyranti nuotaika būdavo labai įvairi […]
Marija Magdalena verkė; […]
moterys buvo išsigandusios ir nustebusios; […]
Petrą graužė sąžinė; […]
Tomas tuo metu netikėjo.
Pora į Emausą traukusių mokinių buvo labai įsijautę į pokalbį, aptarinėdami paskutinės savaitės įvykius. […]
Galilėjoje gyvenę mokiniai vėl buvo ėmęsi žvejybos.“
„Šių dieviškojo Viešpaties apsireiškimų negalima traktuoti kaip haliucinacijų, kurias regėjo pakrikusio proto žmonės“. (Stott, BC, 57)

Haliucinacijos siejasi su konkrečiais individo pasąmonėje giliai glūdinčiais praeities išgyvenimais. (2E) (Anderson, RJC, 4–9); (Little, KWhyB, 67–69); (Peru, OPC, 97–99)

Haliucinacijos būna labai individualios ir subjektyvios. (1F)
„Percepcijos psichopatologijoje“ (Psychopathology of Perception) Heinrichas Kluereris cituoja vieną žymų neurobiologą: „Raoulas Mourgue’as svarbiausiame savo moksliniame darbe haliucinacijų neurobiologijos klausimu teigia, kad haliucinacijoms bei kitiems į jas panašiems suvokimo sutrikimams labai būdingas kintamumas ir nepastovumas. Jam haliucinacija – ne statiškas reiškinys, o veikiau dinamiškas procesas, kurio nepastovumą lemia ją sukeliančių faktorių ir sąlygų nepastovumas.“ (Kleurer, cit. Hoch, PP, 18)
Iš esmės neįmanoma, kad vienu metu du asmenys regėtų tą pačią haliucinaciją.

Kristaus pasirodymus po Prisikėlimo regėjo labai daug žmonių. (2F)
Thomas J. Thorburnas teigia:
Maždaug penki šimtai vidutinių protinių gabumų ir vidutinio temperamento žmonių labai įvairiomis aplinkybėmis, būdami po vieną ar keliese, įvairiu paros metu patyrė įvairius jutimus – regos, klausos ir lytėjimo. Būtų visiškai neteisinga tokius įvairiapusiškus išgyvenimus priskirti vien subjektyvioms haliucinacijoms. Mes tvirtiname, jog tokia teorija yra neįtikima, nes, pritaikius ją bet kuriam kitam, „neantgamtiškam“ istorijos įvykiui, ji būtų nedelsiant atmesta kaip juokingas ir neišsamus paaiškinimas. (Thorburn, RNMC, 158–159)

Wilburas Smithas cituoja Theodore’ą Christliebą, kuris sako:
Mes neatmetame to, ką skelbia mokslas. Būdavo, kad regėjimus vienu metu matydavę ištisi žmonių sambūriai. Tačiau būtina pastebėti, jog tokie regėjimai kyla dėl liguisto proto ir minčių įjaudrinimo, dėl fizinio liguistumo ir ypač dėl stipraus nervinio pobūdžio sujaudinimo. Tarkime, kad vienas ar keletas mokinių galėjo būti liguisti. Tačiau jokiu būdu negalime daryti prielaidos, jog tokie buvo visi. Tie žmonės buvo įvairaus temperamento ir skirtingo tipo asmenybės. Nejau manysime, jog vienas po kito jie visi tapo liguisti – ne tik susijaudinusios moterys, bet ir Petras – tas tvirtas ir drąsus žvejys, kurio vis tik nepavadinsi nervingu, bei Jokūbas, dar pora į Emausą traukusių mokinių, ir blaiviai mąstantis, dvejonių apniktas Tomas – žodžiu, visi vienuolika mokinių ir dar penki šimtai brolių. Nejau jie visi buvo apimti ir suklaidinti regėjimų, kurie – atkreipkite dėmesį – vyko įvairiu paros metu ir įvairiose vietose, žmonėms užsiimant pačia įvairiausia veikla (pvz., rytą prie kapo, pokalbio metu kelyje, artimų draugų būryje darbuojantis prie ežero ir pan.). Skyrėsi tiek jų proto būsena, tiek vidinis gebėjimas priimti regėjimus. Nejau jie visi ėmė ir susimokė kiekvieno matytuosius regėjimus paskelbti pasauliui tikru Prisikėlusio Kristaus apsireiškimu kūne? Net jei taip, tai ar galėjo tai būti vien tik saviapgaulė ar tyčinis melas? Kiekvienas jų neabejotinai ne kartą klausė savęs, ar matytasis vaizdas buvo realus. Kaip teisingai yra pastebėjęs Schleiermacheris: „Žmonės, manantys, jog mokiniai apsigavo vidinį išgyvenimą neteisingai priskirdami išoriniam jutimui, kaltina mokinius proto silpnumu, tvirtindami, kad apskritai jų liudijimas apie Kristų yra negaliojantis. Iš jų pavaizdavimo susidaro įspūdis, lyg Kristus, pasirinkdamas sau tokius liudytojus, nebūtų žinojęs, kas yra žmoguje. Jei Jis būtų norėjęs ir viską sutvarkęs taip, kad jie vidinius išgyvenimus klaidingai palaikytų išoriniu jutimu, tai Jis pats būtų paklydimo autorius. Tačiau jei Jis skatintų paklydimą, tai nesiderintų su Jo kilnumu ir garbingumu, o Jo skelbtos moralės idėjos nueitų perniek.“ (Christlieb, cit. Smith, TS, 396–397)

Pasak dviejų žymių psichiatrų, L.E. Hinsie’o ir J. Shatsky’o, „iliuzija yra klaidinga percepcija; (3E)
Klaidinga stimuliuojamų jutimų reakcija. […] Tačiau normalus žmogus tokį klaidingą suvokimą dažniausiai nori patikrinti kitu jutimu. Kiti jutimai dažnai padeda išsiaiškinti, ar matytas vaizdas yra iliuzija, ar ne.“ (Hinsie, PD, 280)

Kristaus pasirodymai negalėjo būti apgaulingos percepcijos:
Wilburas Smithas komentuoja Luko pastabas. Autorius Luką apibūdina kaip „žmogų, kuris visais atvejais, visų tyrinėjimų metu vadovavosi moksliniu požiūriu. Savo antrosios knygos („Apaštalų darbai“) pradžioje Lukas sako, jog po savo kančios Viešpats pateikė ‘daugelį įrodymų’, kad yra gyvas.“ (Smith, TS, 400)

Smithas tęsia toliau:
Siekdami nustatyti tiriamojo objekto realumą, šių laikų mokslininkai bei psichologai tai pagrindžia tam tikra informacija, tam tikrais duomenimis, pagal kuriuos įmanoma padaryti išvadas. Būtent tokie duomenys Viešpaties Jėzaus prisikėlimo klausimu pateikiami evangelijose – t.y. aprašomi objektai, kuriuos regėjo žmogaus akis ir kuriuos lytėjo žmogaus ranka, apibūdinami garsai, kuriuos girdėjo žmogaus ausis. Tai mes vadiname empiriniu pažinimu. (Smith, TS, 389–390)

W.J. Sparrow-Simpsonas rašo: „Prisikėlusio Mokytojo pasirodymus galima analizuoti žmogiškųjų juslių šviesoje – regos, klausos ar lytėjimo aspektu. Skirtingi aprašomi reiškiniai gali būti sugrupuoti priskiriant juos skirtingoms minėtosioms kategorijoms.“ (Sparrow-Simpson, RCF, 83)
Sparrow-Simpsonas toliau sako: „Pakalbėkime pirmiausia apie regėjimą. Natūraliai tai pirmas būdas žmogaus dėmesiui patraukti. Evangelijose šis jutimas apibūdinamas įvairiausiomis frazėmis, tokiomis kaip:
„Ir štai priešais pasirodė Jėzus“ (Mt 28,9).
„Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės“ (Mt 28,17).
„Jie pažino Jėzų“ (Lk 24,31).
„Jie tarėsi matą dvasią“ (Lk 24,37).
„Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint.“ Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas.“ (Lk 24,39–40).
Panašiais žodžiais kalba ir ketvirtasis evangelistas:
„Marija Magdalena nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį“ (Jn 20,18).
„Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį“ (Jn 20,20).
„Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų“ (Jn 20,25).
„Tu įtikėjai, nes pamatei“ (Jn 20,29).
„Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“ – nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats“ (Jn 21,12).
„Per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis“ (Apd 1,3).
Pasirodymų metu Prisikėlęs Viešpats rodo savo kančios metu Jam padarytų žaizdų žymes: šv. Lukas rašo apie Jo rankas ir kojas (žr. Lk 24,29–40). […] Šv. Matas nieko tokio nepamini. Šv. Jonas pamini Jo rankas ir šoną (žr. Jn 20,20–25.27). (Sparrow-Simpson, RCF, 183–184)
„Prisikėlusio Kristaus pasirodymai aprašomi ir lytėjimo pojūčio aspektu. […] Ryškiausiai tai atskleidžia Evangelijoje pagal Luką esanti eilutė: ‘Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint’“ (žr. Lk 24,39).
„Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse“ (žr. Lk 24,42–43). (Sparrow-Simpson, RCF, 92–93)

Thomas Thorburnas rašo: „Evangelijoje pagal Morkų aprašomam regėjimui prie kapo būdinga ir ‘klausos haliucinacija’: angelas nurodo moterims eiti ir tai, kas nutiko, paskelbti mokiniams (žr. Mk 16,5–7).“

Thorburnas toliau sako: „Panašus aprašymas pateikiamas ir Evangelijoje pagal Matą, kuris rašydamas naudojosi ta pačia medžiaga kaip ir Morkus. Mato aprašyme moterys ir mato Jėzų, ir girdi Jį, ir prisiliečia prie Jo (žr. Mt 28,9–10).“ (Thorburn, RNMC, 133)

Haliucinacijos paprastai įvyksta vienu metu toje pačioje vietoje. (4E)
(Anderson, RJC, 4–9); (Little, KWhyB, 67–69); (Peru, OPC, 97–99)

Haliucinacijos paprastai kyla:
vietoje, kur tvyro nostalgiška atmosfera, arba tokiu metu, kai žmogui ypač sužadinami kokie nors prisiminimai, sukuriama tam tikra nuotaika. Tačiau Kristaus pasirodymų laikas ir vieta visuomet buvo skirtingi. O tai nėra palankios aplinkybės rastis haliucinacijoms. Aplinka nebuvo susijusi su tam tikrais prisiminimais, tad regimi vaizdai negalėjo būti prisisapnavę ar kitaip įsivaizduoti.

Johnas R.W. Stottas teigia, jog „tuo metu nebuvo tam reiškiniui palankių aplinkybių“. (Stott, BC, 57)
Toliau jis sako: „Spėjimai [jog tai haliucinacijos] gal ir pasitvirtintų, jei pasirodymai būtų vykę visuomet vienoje ar dviejose tose pačiose šventose vietose, žadinusiose prisiminimus apie Jėzų […], jei ten būtų tvyrojusi laukimo atmosfera.“ (Stott, BC, 57)

Stottas prieina prie tokios išvados:
Jei mus būtų pasiekę pasakojimai apie Kristaus pasirodymus vien tik aukštutiniame kambaryje ir niekur kitur, tai galėtume ir sudvejoti. Įsivaizduokime tokią situaciją: visi vienuolika susirenka toje ypatingoje vietoje, kur Kristus su jais praleido paskutines savo gyvenimo žemėje valandas. Jie susėda už stalo, Kristaus vietą palikdami tuščią, ir pradeda jausmingai kalbėtis apie stebuklingąsias praeities dienas. Jie prisimena Jo pažadus sugrįžti ir pradeda spėlioti, kada Jis sugrįš, labai laukdami to įvykio. Ir štai, tvyrant tokiai nepaprastai laukimo atmosferai, prieš akis jie staiga išvysta Jį. Jei mus pasiektų toks pasakojimas, gal turėtume pagrindo manyti, jog juos žiauriai apgavo akys. (Stott, BC, 57)

Kevanas cituoja W. Robertsoną Nicollą, kuris sako: „Nepamirškime, jog mokiniai ne tik kad manė regį Kristų, bet ir kalbėjosi su Juo. Tie pokalbiai vykdavo įvairiausiomis aplinkybėmis, dalyvaujant ne vienam liudytojui.“ (Nicoll, cit. Kevan, RC, 10) Jamesas Orras mūsų dėmesį atkreipia į laiko faktorių, pastebėdamas, jog pasirodymai buvo ne staiga šmėstelėję vaizdai, o ‘ilgi pokalbiai’“ (Orr, RJ, cit. Ramm, PCE, 186)

Atkreipkite dėmesį, jog pasirodymai vykdavo įvairiu laiku ir įvairiose vietose:
Mato 28,9–10: moterims Kristus pasirodė ankstų rytą prie kapo.
Luko 24,34; 1 Korintiečiams 15,7: asmeniniai pokalbiai vidury dienos.
Jono 21,1–23: prie ežero ankstų rytą.
1 Korintiečiams 15,6: per penkiems šimtams žmonių ant Galilėjos kalno.
Kaip matome, Kristaus pasirodymai vykdavę įvairiu metu ir įvairiose vietose. Tokia įvairovė paneigia hipotezę, jog tai galėję būti haliucinaciniai regėjimai.

Haliucinacijos kyla esant tam tikrai laukimo atmosferai, kai žmogus labai geidžia, kad kokia nors mintis ar troškimas taptų realybe (5E) (Anderson, RJC, 4–9); (Little, KWB, 67–69); (Peru, OPC, 97–99)

Haliucinacijoms būdingi tam tikri principai. (1F)
Williamas Milliganas teigia, jog žmogui, reginčiam haliucinacijas, būdingas stiprus „tikėjimas idėja, kurią regėjimas įkūnija, ir stiprus troškimas matyti tą idėją išsipildant“. (Milligan, RL, 93–95)

„Siekiantis tokio patyrimo žmogus turi labai intensyviai ko nors norėti ir tikėti tuo. Vaizduotėje jis kuria tai, ko iš tiesų nėra. Jam labai to trokštant, įsivaizduojami dalykai tariamai virsta realybe.“ (Little, KWhyB, 68). (1G)

E.H. Day’us sako: „Tam, kad vienu metu daug žmonių matytų regėjimus, subjektyviai suvoktų nepaprastus reiškinius, reikia, kad ilgokai truktų tam tikras ‘psichologinis paruošimas’.“ (Day, ER, 51–53) (2G)

Paulas Little’as rašo: „Pavyzdžiui, motina, karo metais netekusi savo sūnaus, nuolat prisimena, kaip, dar gyvas būdamas, jis kas vakarą 17.30 val. grįždavęs iš darbo. Taip apie jį mąstydama ir medituodama ji kas vakarą sėdi savo supamajame krėsle. Nieko stebėtino, kad galiausiai jai pradeda rodytis, jog regi sūnų įeinantį pro duris. Ji pradeda vaizduotis kalbanti su juo. Tuo momentu moteris aiškiai nutolsta nuo realybės, tarsi netekdama su ja ryšio.“ (Little, KWhyB, 68) (3G)

Kristaus pasirodymų metu Jo pasekėjai nelabai norėjo tikėti tuo, ką mato, tačiau buvo tiesiog priversti tai pripažinti. (2F)
W.J. Sparrow-Simpsonas rašo: „Tie nepaprasti reiškiniai atėjo veikiau iš išorės, nei kilo iš vidaus. Pasirodymai buvo išoriniai žmonių dėmesį patraukę dirgikliai.“ (Sparrow-Simpson, RCF, 88)

Alfredas Edersheimas sako, jog „regėjimą matantis žmogus labai tikisi įvykio, kuris dar realiai nėra įvykęs“. (Edersheim, LTJM, 626)

E.H. Day’us, prieštaraudamas haliucinacijų teorijai, sako: „Atkreipkime dėmesį, kaip mokiniai nenorėjo tikėti tuo, ką matė. Kaip ilgai juos teko įtikinėti. Matyt, tik nepaneigiami loginiai faktai galiausiai privertė juos patikėti, jog tai realu.“ (Day, ER, 53–54)

O apie tai, kad nebuvo jokio išankstinio „psichologinio paruošimo“, Day’us sako:
Pirmųjų Viešpaties pasirodymų metu mokiniai buvo užklupti įvairiausiose būsenose. Tačiau akivaizdu, kad nebuvo jokio laukimo, jokio išankstinio pasiruošimo pamatyti Jį. […]
Jų tikėjimą galutinai užgesino katastrofa, mirtis, kurią labai ryškiai apibūdino žydų Įstatymas: „Dievo prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“ (žr. Įst 21,23). Subjektyviųjų regėjimų teorija gal ir pasirodytų teisinga, jei mokiniai, ištikus nelaimei, būtų atsisakę tikėti tuo, kas blogiausia. Tačiau mokinių viltis buvo visiškai sudaužyta į šipulius, todėl ir nauja viltis įsižiebė tik labai pamažu. (Edersheim, LTJM, 53–54)

Haliucinacijų teorija byra atsitrenkusi į faktą (o jei tai ne faktas, tik prasimanymas, tuomet tai keisčiausias žmogui į galvą atėjęs prasimanymas), jog tris kartus ši „haliucinacija“ buvo bematant palaikyta Jėzumi.
– C.S. LEWIS

Paulas Little’as aiškina, jog Kristaus pasekėjų nusiteikimas ir bendra būsena nebuvo panaši į tą, kuri būdinga haliucinacijas regintiems ligoniams: „Marija Magdalena ankstų pirmojo Velykų sekmadienio rytą atėjo prie kapo nešina kvepalais. Ką ji ketino daryti? Ji ketino patepti savo mylimo Viešpaties kūną. Akivaizdu, jog ji visai nesitikėjo Jį rasti prisikėlusį iš numirusių ar pan. Tiesą sakant, pirmą kartą Jį išvydusi, palaikė Jį sodininku. O kai Viešpats pasirodė mokiniams, jie buvo labai išsigandę, manydami, jog regi šmėklą.“ (Little, KWhyB, 68–69)

Alfredas Edersheimas šiuo klausimu išsako tokią nuomonę: „Perskaičius šv. Luko užrašytąjį pasakojimą, „Regėjimų teorija“ atkrinta automatiškai. Mums aiškiai sakoma, jog Prisikėlusio Kristaus pasirodymas anaiptol nebuvo jų lūkesčių išsipildymas. Priešingai, jie buvo labai išgąsdinti ir manė, jog jiems pasivaidenusi šmėkla. Norėdamas užtikrinti, kad jiems nesivaidena, Kristus paragino juos paliesti Jį sakydamas: ‘Dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint’.“ (Edersheim, LTJM, 628)

Pratęsdamas mintį, Edersheimas sako: „Reussas taikliai pastebi, kad jei ši pamatinė Bažnyčios dogma būtų buvusi pramanyta, tai būtų pasirūpinta, kad pasakojimai kuo tiksliausiai sutaptų“. (Edersheim, LTJM, 628)

C.S. Lewisas sako, jog haliucinacijų teorija byra atsitrenkusi į faktą (o jei tai ne faktas, tik prasimanymas, tuomet tai keisčiausias žmogui į galvą atėjęs prasimanymas), jog tris kartus ši ‘haliucinacija’ buvo bematant palaikyta Jėzumi (žr. Lk 24,13–31; Jn 20,15; 21,4). Net jei darytume prielaidą, jog tai Dievas siuntė šventą haliucinaciją siekdamas pamokyti tam tikrų tiesų (tokių tiesų, kuriomis ir be to jau buvo tikima ir kurių būtų buvę kur kas paprasčiau pamokyti naudojant kitokius metodus, kuriuos šiuo atveju haliucinacinis regėjimas tik nustelbtų), tai ar mes neturėtume teisės tikėtis iš Dievo, jog haliucinaciją Jis pateiks mums suprantamu būdu? Nejau Tas, kuris sukūrė visų žmonių atvaizdus, nesugebėtų padoriai atkurti atvaizdo to Žmogaus, kuriuo pats buvo? (Lewis, M, 153)

Rašydamas apie Jėzaus apsireiškimą mokiniams, T.J. Thorburnas sako: „Jei tai tebūtų buvęs subjektyvus vaizduotės padarinys, sukėlęs dar daugelį kitų tokių pat nerealių sampratų, tradicija mums pateiktų daug išsamesnį to vaizdą“. (Thorburn, RNMC, 29–31)

Haliucinacijos paprastai ilgą laiką ir reguliariai atsikartoja. (6E) (Anderson, RJC, 4–9); (Little, KWB, 67–69); (Peru, OPC, 97–99)
Jos gali kartotis vis dažniau ir dažniau, kol žmogus pasiekia kritinę ribą, arba rečiau ir rečiau, kol visai išnyksta. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip vykdavo Kristaus pasirodymai.

C.S. Lewisas sako: „Visuose pasakojimuose sutartinai tvirtinama, jog vieną dieną Prisikėlusio Kūno pasirodymai staiga liovėsi. Kai kurių teigimu, tai įvyko staiga, prabėgus šešetui savaičių nuo Jo mirties dienos. […] Šmėkla gali šmėstelti ir išnykti, tačiau reali, apčiuopiama būtybė negali nei iš šio, nei iš to dingti kaip į vandenį – ji turi kažkur pasidėti, jai turi kažkas nutikti.“ (Lewis, M, 153–154)

Autorius prieina prie tokios išvados: „Jei šitai tebuvo haliucinacinis regėjimas, tai jis pats sistemingiausias ir apgaulingiausias regėjimas visoje regėjimų istorijoje. Tačiau jei tai buvo reali būtybė, jai turėjo kažkas nutikti, jei ji staiga liovėsi rodytis. Noriu pasakyti, jog negalima iš pasakojimo išimti Žengimo dangun istorijos, jos vietos neužpildant kita.“ (Lewis, M, 154)

Hastingso „Apaštališkos Bažnyčios žodyne“ (Dictionary of the Apostolic Church) sakoma: „Teorija nėra teisinga jau vien dėl to, jog visi regėjimai staiga ėmė ir liovėsi. Niekur nėra užfiksuota, kad po tų keturiasdešimties dienų Prisikėlęs Viešpats būtų dar kam nors pasirodęs, išskyrus šv. Pauliaus atvejį, kurio tikslas ir aplinkybės buvo labai neįprastos ir išskirtinės. Tai ne vaizduotės padarinys. Kaip sako Keimas: ‘Dvasios, kurias iššaukia žmonės, taip staiga nepasirodo’.“ (Hastings, DAC, 360)

Kevanas klausia: „Jei prisikėlusio Gelbėtojo regėjimai tebuvo haliucinacijos, tai kodėl jos taip staiga liovėsi? Kodėl po Žengimo dangun niekas daugiau nebeišvydo taip geidžiamo regėjimo? Pagal augimo dėsnį, anot dr. Mullinso, ‘po to, kai jas matė jau net penki šimtai žmonių, haliucinacijos turėjo tapti chroniškos. Tačiau jos staiga liaujasi, užleisdamos vietą konkrečiai, veiksmingai evangelizacijos programai’.“ (Kevan, RC, 11)

Išvada (3C)
Apibendrindamas haliucinacijų teoriją, Winfriedas Corduanas sako:
Kalbant apie Kristaus pasirodymus po Prisikėlimo, haliucinacijos teorija nepasitvirtina dėl to, kad čia pažeidžiami visi su haliucinacijomis siejami dėsniai ir principai. Pasirodymai nevyko taip, kaip vyksta haliucinacijos. Haliucinacijos – labai asmeniškas dalykas, kylantis iš kritinės emocinio nestabilumo būsenos. Haliucinacija – tai savotiškas troškimų išsipildymas. Tai, kas įvyko po Prisikėlimo, buvo visai kas kita. Mokiniai palyginti greitai susitaikė su Kristaus mirtimi. Jie nusprendė imtis pirmykščio darbo – žvejybos. Pasirodymai jiems buvo tikra staigmena, o tuo metu jie jau buvo sumanę daryti ką kita. Dar daugiau, pasirodymus regėjo ne vienas, o daug žmonių vienu metu – taigi kiekvienas grupės narys regėjo tą patį vaizdą. O tai visiškai nebūdinga haliucinacijoms. Galima daryti išvadą, jog Kristaus pasirodymai po Prisikėlimo tikrai nebuvo haliucinacijos. (Corduan, NDA, 221)

Johnas R.W. Stottas rašo: „Mokiniai nebuvo patiklūs. Priešingai, jie buvo atsargūs, skeptiški ir „nerangios širdies“ – t.y. neskubėjo tikėti viskuo, ką mato. Jie nesileido suklaidinami haliucinacijų ar keistų regėjimų. Jų tikėjimas pagrįstas tvirtais įrodymais, kurie buvo patikrinti.“ (Stott, BC, 57)

T.J. Thorburnas sako, jog haliucinacijos niekada „nepaskatina žmonių imtis didingų ir reikšmingų darbų. Jos neskatina pasišventimo, griežto savęs išsižadėjimo ar kantraus kentėjimo. […] Trumpai tariant, esame priversti sutikti su dr. Sanday’u, kuris teigia: ‘Jokia šmėkla ar paprasta haliucinacija dar nebuvo sukrėtusi šio pasaulio’.“ (Thorburn, RNMC, 136)

Šaltinis: Josh McDowell, „Įrodymai, kurių neįmanoma paneigti” (The New Evidence That Demands A Verdict), VO Agapė, 2006.