Dieve, kalbėk su manimi. Žodžiai, kurie verčia pamąstyti…
-Autorius nežinomas-
Žmogus sušnabždėjo: „Dieve, kalbėk su manimi”
Ir pievų vieversys užgiedojo.
Bet žmogus negirdėjo…
Taigi žmogus šūktelėjo: „Dieve, kalbėk su manimi”
Ir griaustinis ir žaibas nusirito dangumi.
Bet žmogus nesiklausė…
Žmogus apsižvalgė aplink ir pasakė: „Dieve, pasirodyk”
Ir žvaigždė suspindo ryškiai.
Bet žmogus nematė…
Ir, žmogus šūktelėjo: „Dieve, parodyk man stebuklą”
Ir gimė gyvenimas.
Bet žmogus nepastebėjo…
Taigi žmogus pradėjo verkti iš nevilties:
„Paliesk mane, Dieve, leisk man suprasti, kad tu čia”
Tada Dievas pasilenkė ir palietė žmogų.
Bet žmogus nusikratė drugelį nuo savęs ir nuėjo….
Va čia tai yra gryna teisybė. Neįmanoma daugiau pasakyt. Kokie mes esam bejausmiai!.. Susimąstykim, žmonės…
Kiek mums duota nuostabių akimirkų, o mes jų neįvertinam…
Gryna tiesa žmones nepastebi Dievo stebuklu žmones jum verta susimastyti 😊Tikejimas man pac svarbiausias yr adalykas aš be tikejimo ne būčiau tai toli nuejus Dieve pasitikiu tavim ❤️😊Tu sumanimi aš su tavimi
Labai nuostabu..Vadinasi šis žmogus nenorėjo visa širdimi išgirsti Dievo.. gaila man jo kad jis nesuprato Dievo siustų ženklų, gaila jo jis aklas ir mato tik ….patys pagalvokit ką.sunku išreikšti žodžiais,žmogaus vietoje bučiau pati laimingiausia jei bučiau Dievo paprašius kalbėk su manimi ir tada pievų vieversys užgiedotų.. Tai jau būtų stebuklas!!!Ėech net iš džiaugsmo apsiverkčiau.O ką jau kalbant apie kitus ženklus…Bučiau neapsakomai laiminga kad Dievas mane išgirdo ir kad buvau verta jo siustų ženklų man. Dėkočiau jam neapsakomai karštai.:)
Ar kada nors stebėjote vaikus,
Skriejančius ratu?
Ar klausėtės, kaip lietus
Tyška į žemę?
Ar kada nors grožėjotės drugelio šokiu?
Ar žiūrėjote į saulę, besislepiančią už horizonto?
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.
Ar kasdien lekiate visą savo dieną
Nesustodami?
Ar paklausiate: “Kaip gyveni?“,
Ar girdite atsaką?
Kai prabėga diena,
Ar gulite lovoje,
Ir jūsų galvoje skrieja Dar kitas šimtas laukiančių darbų?
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.
Ar nesakydavote vaikui:
„Padarysime tai rytoj?“
Ir skubėdami nepastebėjote jo skausmo?
Ar nenutraukėte ryšių,
Leidote gražiai draugystei užgesti,
Nes niekada neturėjote laiko
Paskambinti ir pasakyti: “Sveikas!“
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.
Kai bėgate taip greitai,
Kad kažkur suspėtumėte,
Prarandate pusę to kelio džiaugsmo,
Kai pergyvenate ir skubate gyventi savo dieną,
Tai – kaip neišpakuota dovana…
Išmesta.
Gyvenimas – ne lenktynės.
Sustokite,
Išgirskite muziką,
Kol nesibaigė daina.
Mes patys nežinom ko norim, o jeigu ir žinom, to nesuprantam…
Kai jis mane įskaudino gal ketvirtą kartą norėjau jį pasmaugti tiesiog savomis rankomis, tiesiog troškau jo mirties, kad jis mirtų mano akivaizdoj, žiūrėdamas man į akis. O aš pati nenustodavau verkti, nebeišeidavau niekur, tik isteriškai vergdavau ir žalojau save, nes troškau jo mirties…kol iš sielvarto miriau pati…
O ką aš galiu parašyti… Gavau gyvenime antrą progą… AŠ IŠGYVENAU, NORS NIEKAS NETIKĖJO JOG GYVENSIU…
Kai sakydavau ”UŽ GYVENIMĄ”, visi tik nusišypsodavo ir netikėjo, kad išgyvensiu.
gyvenimą iš naujo gyvenu jau beveik 4 mėnesius,susirgau prieš pt savo 16 gimtadienį,kai supratau,kad gyvenismas gali pasibaigti bet kada(nes man panašiai buvo) aš nebeskubu,kartais sustoju ir įsiklausau į gyvenimą,nes retai kas gauna antrą progą…
Taip ir yra…
„Dieve, kalbėk su manimi. Žodžiai, kurie verčia pamąstyti…”
Šio pasakojimo autorius yra „Bruno Ferrero”
Nuostabu….ir labai prasminga…
Pritariu…
kaip as laukiu,kad Dievas pasikalbetu su manim,man taip jo reikia,reikia jo prisilietimo svelnaus,tylios kalbos i mano sirdy…
mums šiame pasaulyje suprasti Dievo. Tik žinome, kad Jis DIDIS.