Dievas nešė tave ant rankų

„Net ir Dievas nėra teisingas. Kodėl po žemės drebėjimo griuvėsiuose leidžia mirti armėnams? Kodėl leidžia mirti iš bado Sudano vaikams? Kodėl ramiai žiūri, kai nyksta tropikų miškai? Kodėl? Kodėl?“
Lorencas, 15 metų

Kodėl teisingo ir galingo Dievo sutvertame pasaulyje tiek blogio ir skausmo? Nekaltųjų kančios? Kodėl tiek vienatvės ir vidinės sausros, kodėl tiek slegiančių naktų, kai miršta viltis?
Tada susapnavau sapną.
Sapne man dingtelėjo mintis, kad kiekvienas iš šių žingsnių reiškia vieną mano gyvenimo dieną. Tada sustojau ir atsigręžiau pažiūrėti į tolumoje nusidriekusias pėdas. Ir pastebėjau, kad kai kuriose kelio atkarpose vietoj dviejų pėdų eilių tebuvo viena.
Apmąsčiau visą savo gyvenimo kelią. Ir – koks netikėtumas! – viena pėdų eilė sutapo su liūdniausiais mano gyvenimo tarpsniais. Tai buvo nerimo ir nekantraus laukimo dienos, egoizmo ir blogos nuotaikos dienos, išbandymų ir dvejonių dienos, nesuprantamos, persmelktos kančia dienos.
Tuomet pasisukau į Viešpatį ir ėmiau jam priekaištauti:
– Tu žadėjai, kad būsi su mumis kartu kasdien. Kodėl pažado neišpildei? Kodėl palikai mane vieną pačiomis sunkiausiomis mano gyvenimo dienomis, tada, kai man ypač reikėjo tavo artumo?
Viešpats nusišypsojo:
– Mano mielasis sūnau, aš nė akimirkai nepalioviau tave mylėjęs. Viena pėdų eilė sunkiausiomis tavo gyvenimo dienomis yra mano… Tomis dienomis nešiau tave ant rankų.
Atsiuntė: Dovilė Šileikytė