Dievo atmintis

Viena moteris manė, kad jai regėjime apsireiškė Dievas. Tad nuėjo pasitarti su vyskupu. Geraširdis ganytojas jai tarė:
– Mieloji ponia, galbūt tai tik iliuzija. Supraskite, aš kaip vyskupas privalau nuspręsti, ar jūsų regėjimai yra tikri, ar apgaulingi.
– Žinoma, ekscelencija.
– Tokia mano pareiga, vyskupijoje esu už tai atsakingas.
– Nuostabu, ekscelencija.
– Taigi miela ponia, padarykite, ką jums liepsiu.
– Viską įvykdysiu, ekscelencija.
– Jei jums vėl pasirodys, jūsų manymu, Dievas, patikrinkite, ar tai tikrai Jis.
– Sutinku, ekscelencija. Kaip turėčiau patikrinti?
– Pasakykite Dievui: ,,Malonėk man atskleisti mano vyskupo padarytas nuodėmes”. Jei tai tikrai Dievas, Jis jums pasakys mano nuodėmes. Tada ateikite čia ir perduokite man Jo atsakymą; bet tik man, niekam kitam. Sutinkate?
– Taip ir padarysiu, ekscelencija. Po mėnesio ponia vėl atkako pas ganytoją, ir Šis iškart pasiteiravo:
– Ar jums vėl apsireiškė Dievas?
– Manau, kad taip, ekscelencija.
– Ar Jo paklausėte, ką liepiau?
– Taip, ekscelencija.
– Ir ką jums Dievas atsakė?
– Štai Jo atsakymas: „Perduok vyskupui, kad jo nuodėmes aš jau pamiršau”.

Lietingą popietę judria miesto gatve moteris vairavo automobilį. Ji įdėmiai žvelgė į šlapią ir slidžią kelio dangą. Staiga šalia sėdėjęs sūnelis tarė: „Žinai, mama, aš galvoju apie vieną dalyką“.
Mamai buvo smalsu sužinoti, kokios mintys sukosi jos septynmečio galvoje tokią apniukusią dieną. „Apie ką galvoji?“ – paklausė.
„Lietus, – pradėjo vaikas, – tai tarsi nuodėmė, o lango valytuvai – Dievas, kuris žmonių nuodėmes valo“.
Nustebinta netikėto palyginimo, moteris paklausė: „Ar pastebėjai, lietus visą dieną nesiliauna? Ką, tavo manymu, tai galėtų reikšti?“
Vaikas nesvyravo: „Mes nuolat nusidedame, o Dievas mums vis atleidžia“.
Nėra knygos, kurioje būtų surašytos žmonių nuodėmės. Dievas neturi registracijos žurnalo, nesudarinėja katalogo. Jis mus mato šią akimirką ir apglėbia savo besąlygiška meile.