Dievo paveikslas ir panašumas šiuolaikiniame krikščionyje
Įvadas
„Kas yra žmogus?“ — ne kartą šį klausimą uždavė Dovydas. Žmogus yra Dievo kūrinys, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą: „Padarykime žmogų pagal Mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1:26). Iš šios ištraukos matyti, kad žmogus nėra tiesiog protingesnis ar aukštesnis gyvūnas — jis yra kažkas daugiau, nes tik žmogų Dievas sukūrė pagal Savo paveikslą. Tačiau ką reiškia Dievo paveikslas? Ką konkrečiai jis reiškia ir kuo pasireiškia? Ir kodėl mums svarbu tai žinoti?
„Dievo paveikslo žmoguje supratimas leidžia išvengti dviejų kraštutinumų: neišaukštinti žmogaus iki Dievo lygio ir nesumenkinti jo iki gyvūno lygio, t. y. rasti jam tinkamą vietą kūrinijoje.“
Paties Dievo paveikslas Biblijoje pateikiamas aiškiai ir konkrečiai. Jame aiškiai išskiriami absoliutūs ir moraliniai atributai. Visi šie dieviški atributai atsispindi žmogaus prigimtyje. Todėl pažindami Dievo paveikslą galime pažinti ir Dievo paveikslą žmoguje.
Pirma dalis. Kaip pasireiškia Dievo paveikslas ir panašumas
1. Dievo paveikslas ir panašumas
Kai kurie teologai ir Bažnyčios tėvai skiria sąvokas „Dievo paveikslas“ ir „Dievo panašumas“. Tačiau ar tikrai būtina juos atskirti?
Hebrajų kalboje žodžiai „paveikslas“ ir „panašumas“ yra „celem“ ir „demut“, reiškiantys atvaizdą, atspindį, panašumą, vaizdą, šešėlį. Tai rodo, kad šių žodžių reikšmės labai panašios.
Kodėl tada žmonės pradėjo juos atskirti? Šie žodžiai dažnai vartojami kaip sinonimai, papildantys vienas kitą. Tačiau Pradžios 1:26 vartojami abu žodžiai, o Pradžios 1:27 — tik „paveikslas“, todėl kai kurie teologai ėmė juos skirti.
Romos katalikų teologijoje teigiama, kad „paveikslas“ reiškia žmogaus struktūrinį panašumą į Dievą, kuris išliko net po nuopuolio, o „panašumas“ reiškia moralinį antgamtinį panašumą, kuris buvo prarastas dėl nuodėmės.
Kiti mano, kad „paveikslas“ apima protą ir laisvę, būdingus žmogaus prigimčiai, o „panašumas“ — teisumą ir antgamtinę dovaną.
Pasak Dmitrijaus Jurevičiaus, „Dievo paveikslas mums duotas, o panašumas — užduotas“, t. y. žmogus turi kūrybiškai vystytis pagal jame įdėtą Dievo paveikslą.
Tačiau hebrajų kalboje šie žodžiai taip artimi reikšme, kad juos galima laikyti sinonimais.
2. Kuo žmoguje pasireiškia Dievo paveikslas ir panašumas?
Žmogus išsiskiria iš visos kūrinijos tuo, kad tik jis buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
Bažnyčios tėvų nuomone, Dievo paveikslas žmoguje pasireiškia jo protu, morale ir gebėjimu siekti šventumo.
Kiti mano, kad jis pasireiškia ne tik savybėmis, bet ir žmogaus santykiu su Dievu bei kitais žmonėmis, taip pat žmogaus vaidmeniu pasaulyje.
Biblija aiškiai aprašo paties Dievo paveikslo aspektus, ir daug jų žmogus gavo sukūrimo metu.
Svarbu nepamiršti, kad kiekvienas žmogus — tikintis ar netikintis, geras ar blogas, nepriklausomai nuo rasės ar trūkumų — yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Todėl žmogaus gyvybė yra šventa.
Dievas uždraudė žmogžudystę būtent todėl, kad žmogus yra Dievo paveikslas:
„Kas pralies žmogaus kraują, to kraują pralies žmogus, nes žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą“ (Pr 9:6).
Todėl žmonės neturi žudyti, vergauti ar žeminti kitų žmonių, nes visi yra Dievo paveikslo nešiotojai.
Žmogaus poreikiai yra aukštesni nei vien gyvūniškų instinktų patenkinimas. Žmogus turi dvasinį jautrumą ir potencialą bendrauti su Dievu.
3. Dievo paveikslo aspektai žmoguje prieš nuopuolį ir po jo
3.1. Visada žmogui būdingi aspektai
3.1.1. Dvasia
Dievas yra Dvasia (Jn 4:24), todėl žmogus, sukurtas pagal Jo paveikslą, taip pat turi dvasinę prigimtį.
Tai pagrindinis Dievo paveikslo aspektas žmoguje.
Nors žmogaus kūnas kada nors virs dulkėmis, jo siela yra amžina.
3.1.2. Viešpatavimas
Žmogui suteikta valdžia kūrinijai:
„Tu paskyrei jį savo rankų darbų valdovu“ (Ps 8:6–7).
Žmogus pašauktas būti Dievo atstovu žemėje.
Tačiau dėl žmogaus nuodėmingumo ši valdžia dažnai atneša skaudžių pasekmių.
3.1.3. Laisvė
Žmogus turi laisvą valią ir gali rinktis tarp gėrio ir blogio.
Jis gali pasirinkti — būti su Dievu ar ne.
Taip pat žmogui suteikta dvasinė laisvė, kurią jis įgyja sekdamas Dievu.
3.1.4. Kūrybiškumas
Dievas yra Kūrėjas, todėl ir žmogus, sukurtas pagal Jo paveikslą, yra kūrybingas.
Per kūrybą žmogus išreiškia save ir savo esmę.
Tačiau žmogus nėra absoliutus kūrėjas, nes jis tik formuoja tai, ką Dievas jau sukūrė.
3.1.5. Socialumas
Dievas yra Trejybė, todėl žmogus taip pat turi socialinę prigimtį.
Žmogui reikia bendravimo su kitais žmonėmis ir su Dievu.
„Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2:18).
3.2. Iškraipyti arba prarasti aspektai
3.2.1. Protas
Dievas yra išmintingas ir visažinis, todėl žmogui taip pat suteiktas protas.
Žmogus nuolat mąsto, ieško tiesos ir gyvenimo prasmės.
Tačiau žmogaus protas yra ribotas.
Tikroji išmintis ateina iš Dievo.
3.2.2. Šventumas
Dievas yra šventas (Apr 4:8).
Po nuopuolio žmogus prarado šventumo pilnatvę, tačiau po atgimimo Dievas pradeda atnaujinti žmoguje šventumą.
3.2.3. Meilė
„Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jn 4:8).
Nuodėmė ypač iškraipė žmogaus meilę.
Dievo meilė yra nesavanaudiška, pasiaukojanti ir tyra.
Žmogus taip pat turi meilės gebėjimą, nors po nuopuolio jis tapo netobulas.
3.2.4. Moralė ir dorovingumas
Žmoguje išliko moralės ir dorovės suvokimas.
Net netikintys žmonės gali būti dorovingi.
Tačiau dėl nuodėmingos prigimties žmogus negali tobulai pasiekti moralinio idealo.
Antra dalis. Kaip krikščionys šiandien gali atspindėti Dievą
Apaštalas Paulius Kristų vadina „neregimojo Dievo paveikslu“ (Kol 1:15).
Kristus yra tobulas Dievo paveikslo pavyzdys.
Tik sekdamas Kristumi žmogus gali pilnai atspindėti Dievo paveikslą savyje.
Krikščionys turi:
- mylėti Dievą,
- būti Jam ištikimi,
- gyventi tiesoje,
- nemeluoti,
- nebūti veidmainiais,
- rodyti meilę ir rūpestį žmonėmis,
- būti gailestingi,
- laikytis pažadų.
Jėzus nuolat bendravo su Tėvu, meldėsi ir vykdė Jo valią net kentėdamas.
Jis mylėjo žmones, buvo gailestingas ir nuoseklus.
Todėl krikščionys turi gyventi taip, kad jų darbai atitiktų jų žodžius.
Dvi svarbiausios žmogaus užduotys:
- Mylėti Dievą.
- Mylėti artimą.
Tarnaudami žmonėms krikščionys atspindi Dievo paveikslą savyje.
Išvada
Nors po nuopuolio žmogus prarado dalį Dievo paveikslo aspektų, po dvasinio atgimimo Dievas pradeda juos atnaujinti žmoguje.
Kai žmogus atgailauja ir priima Dievą į savo širdį, jis keičiasi iš vidaus.
Žmogus pradeda vis labiau panašėti į Dievą:
- tarnystėje,
- bendravime su žmonėmis,
- Evangelijos skelbime,
- meilėje ir gailestingume.
Krikščionis neturi sustoti šiame kelyje, bet nuolat augti ir siekti Dievo tobulybės.
Autorė: Katryna Banel.
Naujausi komentarai: