Mesijo laukimas

Įvadas

Visas Senasis Testamentas kalba mums apie išgelbėjimą per Mesijo provaizdžius ir pranašystes apie Dievo Karalystę. Jis visiškai persmelktas šia tema, todėl, nepažįstant Senojo Testamento, bus sunku suprasti Naująjį Testamentą.

Visi žydai Senojo ir Naujojo Testamentų laikais laukė Mesijo.

Pranašystė

Senajame Testamente ne kartą sutinkame (tiksliau – apie tris šimtus pranašysčių) pranašystes apie būsimą Gelbėtoją, tai yra Mesiją (Mesijas – tai Pateptasis, išgelbėjimo paveikslas, kuriuo Biblijos kontekste, žinoma, yra Jėzus Kristus, pasaulio Gelbėtojas). Nors negalime teigti, kad šios pranašystės buvo labai tikslios ir pažodinės. Juk „pranašystės apie Kristų Senajame Testamente – tai ne atskiros eilutės ar skyriai, bet veikiau idėjos, persmelkusios Raštą. Pavyzdžiui, permaldavimo aukos samprata, kurios kraujas nuplauna žmogaus nuodėmę. Kita pagrindinė Senojo Testamento idėja – Dievo kaip vienintelio tikrojo Izraelio Karaliaus supratimas, kuris vieną dieną regimai valdys Savo tautą ir pajungs Sau visą pasaulį. Iškilmingas šūksnis „Viešpats karaliauja!“ skamba ir psalmėse, ir pranašų knygose, ir jis susijęs būtent su tuo laiku.“

Vis dėlto galime panagrinėti kai kurias pranašystes Senojo Testamento knygose.

Prasidėjimas

Pirmąją pranašystę apie Mesiją sutinkame Pradžios knygoje 3:15, kur Dievas sako, kad „moters palikuonis“ sutraiškys žalčiui galvą. Vadinasi, Gelbėtojas turėjo ateiti iš moters, o ne iš vyro palikuonio, kaip būtų pagal biologiją. Taip pat išsamiau apie nekaltą prasidėjimą skaitome Izaijo 7:14: „Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: štai mergelė pradės ir pagimdys Sūnų, ir pavadins Jį Emanueliu.“ Žodis „štai“ pas Izaiją visada reiškia, kad kalbama apie būsimus įvykius. Įdomu, kad pranašas pasirinko būtent žodį „alma“, o ne „betula“ (reiškiantį merginą, gyvenančią su tėvais ir dar neištekinamą). Žodis „alma“ reiškia merginą, pasirengusią santuokai.

Taip pat galime pastebėti, kad tame pačiame posme Jėzaus gimimas vadinamas „ženklu“, o ne tiesiog vaiko gimimu.

Jis yra Dievo Sūnus

„Paskelbsiu Viešpaties nutarimą: Jis man tarė: Tu Mano Sūnus, šiandien Aš Tave pagimdžiau“ (Ps 2:7).

„Tu pamilai teisumą ir nekentei neteisybės, todėl patepė Tave, Dieve, Tavo Dievas džiaugsmo aliejumi labiau negu Tavo dalininkus“ (Ps 45:8).

Net neseniai priešininkai to, kad 2 psalmė susijusi su Kristumi, vieningai pripažįsta neginčijamą faktą, kad senovės žydai šioje psalmėje matė pranašystę apie ateisiantį Mesiją.

Iš Abraomo palikuonių

Mesijas turėjo kilti iš Abraomo palikuonių: „ir tavo palikuonyje bus palaimintos visos žemės tautos, nes tu paklausei Mano balso“ (Pr 22:18). Kalbėdamas apie palikuonį, Dievas turi omenyje vieną iš Abraomo palikuonių, per kurį bus palaimintos visos tautos. Ši pranašystė rodo, kad Mesijas kils iš žydų tautos.

Jis kils iš Izaoko

„Bet Dievas tarė Abraomui: … nes per Izaoką bus pavadinti tavo palikuonys“ (Pr 21:12). Nors Abraomas turėjo du sūnus (vėliau ir daugiau), Dievas tvirtina, kad būtent per Izaoką išsipildys palaiminimas.

Jokūbo Sūnus

„Aš matau Jį, bet ne dabar; regiu Jį, bet ne arti. Žvaigždė pakyla iš Jokūbo ir skeptras iškyla iš Izraelio“ (Sk 24:17).

Pagal senovinius žydų aiškinimus, šios eilutės turėjo mesijinę prasmę.

Iš Judo giminės

„Skeptras neatsitrauks nuo Judo ir valdovo lazda nuo jo kojų, kol ateis Taikdarys, ir Jam paklus tautos“ (Pr 49:10).

Senoviniuose targumuose šis tekstas tiesiogiai siejamas su Karaliumi Mesiju.

Dovydo palikuonis

„Štai ateina dienos, sako Viešpats, kai Aš pažadinsiu Dovydui teisiąją Atžalą; Karalius karaliaus išmintingai ir vykdys teismą bei teisumą žemėje“ (Jer 23:5).

Senovės žydų šventojoje literatūroje Mesijas ne kartą vadinamas Dovydo Sūnumi.

Gims Betliejuje

Ši pranašystė stebėtinai tiksli, nes Viešpats nurodė tikslią Mesijo atėjimo vietą:

„Ir tu, Betliejau Efrata, nors esi mažas tarp Judo tūkstančių, iš tavęs Man kils Tas, kuris bus Valdovas Izraelyje“ (Mch 5:2).

Žydai tiksliai žinojo, kad Mesijas ateis iš Betliejaus: „Argi Raštas nesako, kad Kristus ateis iš Dovydo palikuonių ir iš Betliejaus?“ (Jn 7:42).

Įdomu tai, kad miesto Betliejaus pavadinimas reiškia „Duonos namai“, o Jėzus yra Gyvybės Duona.

Vaikų išžudymas karaliaus Erodo įsakymu

„Taip sako Viešpats: girdimas balsas Ramoje, rauda ir karčios ašaros; Rachelė verkia savo vaikų ir nenori būti paguosta“ (Jer 31:15).

Rama ir Betliejus buvo kaimyninės gyvenvietės. Rachelė, palaidota prie kelio į Betliejų, buvo nužudytų kūdikių protėvė.

Jį vadins Viešpačiu

„Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis Mano dešinėje“ (Ps 110:1).

„Ir staiga ateis į Savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote“ (Mal 3:1).

Jis bus Pranašas

„Aš jiems pažadinsiu Pranašą iš jų brolių tarpo, tokį kaip tu [Mozė]“ (Įst 18:18–19).

Įstatymo pabaigoje matome, kad tarp Izraelio pranašų neatsirado nė vieno, panašaus į Mozę. Naujojo Testamento laikais žydai laukė būtent tokio pažadėto Pranašo.

Kaina

Mesijas bus parduotas už trisdešimt sidabrinių, kurie bus numesti Dievo namuose:

„…ir jie atsvėrė Mano atlyginimą – trisdešimt sidabrinių“ (Zch 11:12–13).

Kentės už mūsų nuodėmes

„Bet Jis buvo sužeistas dėl mūsų nusikaltimų, sumuštas dėl mūsų kalčių; bausmė dėl mūsų ramybės krito ant Jo, ir Jo žaizdomis mes išgydyti“ (Iz 53:5).

Prisikėlimas ir žengimas į dangų

Jis prisikels trečią dieną ir atsisės Tėvo dešinėje:

„Nes Tu nepaliksi Mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi Savo Šventajam matyti gedimo“ (Ps 16:8–10).

„Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis Mano dešinėje“ (Ps 110:1).

Kristaus provaizdžiai Senajame Testamente

Kristaus esmė, paskirtis ir darbas buvo ne tik išpranašauti pranašų. Buvo daug provaizdžių, kurie iš anksto rodė Kristaus atėjimą ir Jo šlovingą darbą.

Apaštalo Pauliaus žodžiais, visas Senasis Testamentas buvo tarsi Naujojo Testamento provaizdis, o Įstatymas – „būsimų gėrybių šešėlis“ (Hbr 10:1).

Izaokas

Vienas žinomiausių provaizdžių yra Izaokas. Tai matome jo aukojimo istorijoje. Ši auka tampa beveik tapačia Mesijo mirčiai.

Izaokas nešė malkas aukai, kaip Jėzus nešė kryžių į savo mirtį. Tačiau Abraomas neužmušė savo sūnaus – angelas jį sustabdė. Šis epizodas vaizduoja būsimą Gelbėtoją, visiškai atsidavusį Tėvo valiai.

Juozapas

Juozapas nebuvo mylimas brolių, bet buvo mylimas tėvo. Taip ir Jėzaus nemylėjo Jo „broliai“ – žydų vyresnieji ir kunigai.

Broliai pardavė Juozapą už sidabrinius. Jėzus taip pat buvo išduotas už sidabrinius.

Juozapas neteisingai kentėjo, buvo kalinamas, o vėliau išaukštintas virš viso Egipto. Panašiai Kristus po kančios buvo išaukštintas ir Jam suteikta valdžia danguje ir žemėje.

Mozė

Mozė yra vienas ryškiausių Kristaus provaizdžių. Pats Mozė sakė, kad Viešpats pažadins Pranašą, panašų į jį (Įst 18:15–18). Apaštalas Petras paskelbė, kad šis Pranašas yra Jėzus Kristus.

Įstatymas

Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Kristų (Jn 1:17).

Per Mozę Dievas davė Senąją Sandorą ir Įstatymą, o per Jėzų turime Naująją Sandorą. Jėzus išpildė Įstatymą: „Aš atėjau ne panaikinti, bet įvykdyti“ (Mt 5:17).

Tarnystė

Mozė atsisakė savo aukštos padėties, kad išvestų tautą iš Egipto vergijos. Jėzus paliko dangaus šlovę, kad išvaduotų žmones iš nuodėmės vergijos.

Mozė ir Aaronas darė stebuklus kaip Dievo pasiuntiniai. Taip ir Jėzus su apaštalais darė daug stebuklų.

Adomas

Adomas – pirmasis žmogus – taip pat yra Kristaus provaizdis. Paulius vadina Adomą ir Jėzų „pirmuoju ir paskutiniuoju Adomu“.

Adomas yra visų kūniškai gyvenančiųjų tėvas, o Kristus – visų dvasiškai atgimusiųjų Tėvas.

Nojus

Nojaus vardas reiškia „paguoda“. Jėzus taip pat atėjo atnešti paguodos nuodėmės prislėgtam pasauliui.

Nojus buvo teisus žmogus ir vaikščiojo su Dievu. Jėzus taip pat buvo be nuodėmės ir vykdė Tėvo valią.

Mana

Dievas davė Izraeliui maną iš dangaus. Jėzus pasakė: „Aš esu gyvybės duona“ (Jn 6:35).

Ir mana, ir Mesijas buvo duoti iš dangaus Dievo malone.

Aukos

Senojo Testamento aukos yra Kristaus aukos ant kryžiaus provaizdis.

Jos primindavo apie nuodėmę ir rodė, kad be kraujo praliejimo nėra atleidimo. Kristus tapo tikrąja ir galutine auka už pasaulio nuodėmes.

Kunigystė

Vyriausiasis kunigas buvo tarpininkas tarp Dievo ir tautos. Tai buvo Mesijo tarnystės provaizdis.

Jėzus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių (1 Tim 2:5).

Avinėlis

Prieš Izraelio išėjimą iš Egipto kiekviena šeima turėjo paaukoti avinėlį be trūkumų. Jo kraujas išgelbėjo izraelitus nuo mirties.

Jėzus taip pat buvo be nuodėmės ir paaukojo Save už žmonių išgelbėjimą.

Kaip Paschos avinėliui nebuvo sulaužytas nė vienas kaulas, taip ir Jėzui ant kryžiaus nebuvo sulaužyti kaulai.

Pranašo Izaijo knyga

Kai kurie Izaijo knygą vadina „penktąja Evangelija“, nes ji pilna pranašysčių apie Mesiją.

53 skyriuje yra apie 40 pranašysčių apie Mesiją, kurias, autoriaus nuomone, išpildė Jėzus Kristus.

Kai kurie žydai teigia, kad šiame skyriuje kalbama ne apie Mesiją, o apie Izraelio tautą. Tačiau autorius pateikia argumentus, kodėl, jo manymu, kalbama būtent apie Mesiją:

1. Jeruzalė yra išpirkta, o ne išpirkėja.
2. Vienas kenčia už daugelio nuodėmes.
3. Kenčiantysis yra nekaltas.
4. Vienas asmuo kenčia už Izraelio nuodėmes.

Toliau pateikiamos paralelės su Jėzumi:

• Jis buvo atmestas žmonių.
• Buvo pervertas be kaltės.
• Kentėjo tylėdamas.
• Buvo palaidotas pas turtingą žmogų.
• Po Jo atsirado daugybė sekėjų visame pasaulyje.

Išvada

Galėtume pateikti dar daugybę Mesijo pranašysčių ir provaizdžių pavyzdžių. Visas Senasis Testamentas yra jais perpildytas. Skaitydami jį matome, kaip nuo pirmųjų puslapių kalbama apie Mesiją, kaip Dievo tauta Jo laukė ir, deja, kaip tie, pas kuriuos Jis pirmiausia atėjo, Jo nepriėmė.

Tačiau Jis yra pažadas ne tik Izraeliui, bet ir visiems pasaulio žmonėms, ir mes, tikėdami Juo, galime gauti išgelbėjimą ir amžinąjį gyvenimą.

Autorė: Katryna Banel.