Dykumos rauda
Šiaures Afrikoje besidarbuojantį misionierių stebino vieno dykumu klajoklio elgesys. Kartais klajūnas visu ūgiu išsitiesdavo dykumos smėlyje ir priglausdavo ausį prie žemes. Sykį smalsumo pagautas misionierius neištvėrė. „Ką darai?” – paklausė.
Klajoklis atsistojęs tarė: „Bičiuli, klausausi, kaip rauda dykuma, nes ji norėtų būti sodu”.
Kaip norėtum, kad apie jį kalbėčiau ?
Negaliu jo išsakyti žodžiais.
Privalau juo gyventi, ir tiek.
Norėčiau apie jį šaukti,
norėčiau tėkšti jį tiesiai visiems į akis.
Norėčiau visiems laikams
su šaknimis išrauti
abejingumą, pyktį, panieką,
kuriuos matau gatvėje, žmonių spūstyje.
Nes jei toks yra Dievo veidas,
tuomet esu stabmeldė.
Tačiau žinau, kad jis yra ten,
kur žmones gyvena paprastą gyvenimą
ir šypsena bei žvilgsniu
moka įžiebti žvaigždę
mažo vaiko,
neturtėlio,
senolio širdyje.
Visos šios žvaigždės –
išsisklaidžiusios,išsibarsčiusios
po platų pasaulį –
vieną dieną apglėbs visatą.
Tų žmonių dėka
suliepsnos meiles ir džiaugsmo ugnis,
kurioje sušvis Dievo veidas.
Jais aš tikiu ir pasitikiu.
Jų pavyzdžiu noriu sekti.
Ir dykuma sužydės.
Aštuoniolikmetė Ana
Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero „40 pasakojimų iš dykumos”
Naujausi komentarai: