Liudijimai

Akvilė Širvaitytė

„Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume.“ (2 Kor 12, 9)
Gimiau netikinčioje šeimoje, tik per didžiąsias šventes nueidavome į bačnyčią. Šeimoje buvau jauniausia. Materialiai buvome aprūpinti, tačiau bendražmogiškų vertybių įdiegimo, ryšio su tėvais trūko. Teko matyti geriantį tėtį, smurtą, dėl ko vėliau išsiskyrė tėvai. Patyriau skausmingų, bet užgrūdinančių dalykų.

Išsiskyrus tėvams persikėlėme gyventi pas senelius. Pasikeitė aplinka, draugai. Netrukus mama išvyko dirbti į kitą miestą, likau gyventi su seneliais. Brolis ir sesės jau buvo suaugę. Prasidėjo paauglystė, kurioje buvo labai daug maišto ir savęs ieškojimo. Vakarėliai, alkoholis, draugystės su vaikinais, noras būti geriausia, dėmesio reikalavimas, konkurencija, melas, veidmainystė… Nesijaučiau laiminga. Kad ir ką daryčiau, širdy jaučiausi vieniša, pasimetusi. Pradėjau klausti: kas aš esu? Kas gyvenime tikra? Tikybos pamokos paskatino mąstyti ir apie Dievą. Pradėjau skaityti Bibliją, domėtis krikščioniškais renginiais, lankyti vietinę katalikų bažnyčią. Tačiau ji kaip gyva tikinčiųjų bendruomenė neegzistavo. Dievo žodis man nebuvo gyvas, tikėjimą įsivaizdavau kaip kažką, ką galima savo jėgom įsigyti, pasiekti.

Aktyviai dalyvavau įvairioje mokyklos veikloje, tačiau viduj jaučiausi tuščia, apleista, ieškanti, bet nerandanti. Joks žmogus negalėjo to užpildyti. Taip ir gyvenau keletą metų, būdama “drungna”, tai užsideganti, tai vėl užgęstanti. O praeities bagažas vis didėjo. Dievas jau ir per tą laiką keitė širdį, elgesį, mąstymą. Tačiau tik dvyliktoje klasėje susimąsčiau, o kas man yra Jėzus? Koks turėtų būti asmeninis santykis su Juo? Jutau vidinį alkį, ilgėjausi dvasinės ramybės. Jaučiau, kad Dievas vis labiau kviečia, tačiau tam, kad visa širdimi į Jį atsigręščiau, privalėjau atidengti visa, ką nesąmoningai nuo Jo slėpiau, ko net sau pačiai nenorėjau pripažinti. Dalyvaudama katalikiškose jaunimo rekolekcijose susimąsčiau apie šią Evangelijos eilutę: “Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32 b).

Supratau: nesu laiminga, nes bėgu nuo tiesos, nesu laisva, nes nuolat kartoju tas pačias klaidas. Nutariau imtis kokrečių veiksmų ir atsisakyti to, kas mano gyvenimą daro nelaisvą, palikti praeitį. Nebuvo lengva, tačiau jaučiau nebuvo kito kelio, išskyrus pasitikėjimą Dievu. Išgyvenau ilgą atgailos laiką, per kurį permąsčiau savo praeitį. Buvo gundymų grįžti atgal, atsivėrė vaikystės žaizdos. Atrodė, kad net Dievas tyli. Bet tai ir buvo pats didžiausias stebuklas – iš savo vienatvės ir apleistumo, iš kančios ėmiau šauktis Dievo, prašiau Jėzaus būti mano Viešpačiu ir paimti visa ant savo pečių, nes nebepajėgiau tiek pakelti. Prašiau atleisti, gydyti visas žaizdas, atstatyti mano vertę, išlaisvinti ir išgydyti praeitį, padėti atleisti sau ir kitiems… Tada dar nesupratau, bet dabar suprantu, jog tai buvo atsigręžimas į Dievą ir savo gyvenimo pavedimas Jam pasikliaujant tik Jėzaus auka, išgydymu per Jo žaizdas. Tai buvo mano “taip” Dievui. Ir Dievas išvedė, davė jėgų ir drąsos. Tai Jis pavertė mano liūdesį džiugesiu, nuvilko ašutinę, apjuosdamas savo džiaugsmu, kad Jam vienam giedočiau (Ps 30, 11-12).

Naują gyvenimo etapą patvirtino ir prasidėjusios studijos, nauji žmonės, aplinka. Rugsėjį pradėjau lankyti LKSB – Lietuvos krikščionių studentų bedriją. Kiekvieną pirmadienį turėjome Biblijos studijas, drauge meldėmės. Sutikau jaunus žmones, gyvenančius gyvu Dievo žodžiu. Pajutau, jog ir aš trokštu taip gyventi ir tarnauti. Blaškiausi ieškodama tikinčiųjų bendruomenės. Dievas paragino priimti sprendimą: arba toliau lankyti Katalikų bažnyčią, kurioje jaučiausi svetima, arba pasikliauti Juo ir eiti ten, kur ves Dvasia, kur Jis nori mane matyti. Užtariama LKSB studentų ir pati melsdamasi leidausi vedama. Ir štai sausį atėjau į Kauno baptistų bažnyčią „Geroji Naujiena“. Išgirdau aiškiai skelbiamą Dievo žodį ir supratau, jog čia mano vieta. Pajutau ir kitą Dievo raginimą – savo naują gyvenimą ir tikėjimą paliudyti Krikštu, tokiu būdu prisijungiant prie bendruomenės.

Šiandien norisi dėkoti Dievui, kad Jis visus mano gyvenimo kelius ir klystkelius panaudojo savo darbui. Norisi dėkoti už Jo Sūnaus Jėzaus auką, per kurią Jis atpirko mus ir taip asmeniškai parodė savo meilę ir gailestingumą man. Dėkoti, kad paėmė visas mano nuodėmes, nuodėmių žaizdas, vienišumą, visą mano skurdą ir varganumą ir leido pajusti, ką reiškia silpnumo džiaugsmas Dieve. Norisi dėkoti, kad perkeitė ir vis dar keičia mano širdį. Iš savo Malonės Jis atvedė mane į bendruomenę, davė tvirtai tikinčius ir atgimusius draugus, leido pajusti, kokia galinga yra tikinčiųjų malda ir netgi ragina dalintis tikėjimu su netikinčiais.

„Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ (2 Kor 5,17)

Martin Kamphuis

Aš buvau budistas. Gimiau 1960 metais žemdirbio šeimoje Olandijoje. Neturėdamas nė menkiausio supratimo apie krikščionybę jau anksti pradėjau mąstyti apie gyvenimo prasmę ir dėl to, iškart baigęs mokyklą, aš devyniems mėnesiams išvykau į Pietų Ameriką. Kai ten iš vieno olandų emigranto išgirdau apie Jėzų, nesuvokiau, ką tai reiškė man. Aš sąmoningai apsisprendžiau eiti savo keliu. Po nuviliančių meilės nuotykių supratau, kad meilėje gyvenimo prasmės nerasiu. Mano tėvo, kaip žemdirbio, gyvenimas parodė, kad mano pašaukimas – ir ne žemdirbystė. Mane taip pat nuvylė ir vėles¬nes psichologijos studijos.

Šviesos ieškojimas
Vienos kaimynės patarimu išvykau aštuoniems mėnesiams į Indiją ir Nepalą dalyvauti meditacijos kursuose, rengiamuose viename budistų centre. Čia, pas Tibeto mokytojus, maniau radęs savo vietą. „Vidinė šviesa” tapo mano tikslu. Aš medituodavau, parpuldavau „šventose vietose” (60 000 kartų), kad apsivalyčiau, ir klausydavau mokytojų nurodymų. Užsiėmimų medžiaga buvo sunkiai suprantama, tačiau mane žavėjo mokytojai spinduliuojančiais veidais.

Kai sugrįžau namo, mano tėvai išsigando, nes buvau labai sulysęs. Aš truputį dirbau jų ūkyje, kad po to už uždirbtus pinigus galėčiau aplankyti budistų centrus Olandijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Tiesa, mano tikslas buvo Indijoje atrasti savo asmeninį guru, patį svarbiausią Tibeto tantristiniame budizme (sanskr. tantra – knyga, mokymas; tantrizmas – induizmo ir vėlyvosios budizmo fazės kryptis, susijusi su magiška religine praktika ir moters pavidalo dievybės kultu), ir pas jį pasilikti. Tėvas suvokė mano ketinimų rimtumą ir paklausė, ar išmokėti man palikimo dalį.

Žinia nuo mano guru
Bekeliaujant Anglijoje mane užkalbino olandų budiste. Ji pasakė, kad telepatijos būdu kontaktuoja su kai kuriais tibetų mokytojais, tai pat su Dalai Lama, ir turi man žinią nuo Ling Rinpoche, vieno Dalai Lamos mokytojų. Šis garbingas senas vyras, kurį jau buvau sutikęs Indijoje, perdavė, kad jis esąs mano guru. Bendravimo su šia moterimi ir jos telepatinių sugebėjimų dėka man nebuvo būtina keliauti į Indiją. Telepatiniai kontaktai ir mūsų partneriški santykiai turėjo pasitarnauti mano gyvenimo apvalymui ir mokymuisi aukoti save. Jau iš pat pradžių man buvo aišku, kad budisto kelias bus sunkus. Tačiau tokio kančių kelio nesitikėjau. Jis buvo ypatingai sunkus dėl to, kad pradėjau šiuos santykius, remdamasis protu ir norėdamas toliau tobulėti dvasia, ir dėl to, kad gyvenau dvasinėje priklausomybėje nuo savo partnerės, kuriai pačiai dėl baisių vaikystės išgyvenimų reikėjo vidinio išgijimo. Pagrindinis Budos mokymo teiginys: Gyvenimas yra kančia. Išeitis iš kančios yra pasiaukojimas. Pagal tantrizmą visi metodai, kurie tam pasitarnauja, yra geri. Tad Amsterdame, kur kartu gyvenome, mes praktikavome ne tik meditaciją, bet ir daugybę ezoterinių terapeutinių metodų.

Susitikimas su Dalai Lama
Mes garbinome Dalai Lamą ir lankėme jo paskaitas Londone. Jo globoje tarėmės esą taikūs, tačiau vos tik likdavome vieni, kasdieniai ginčai pasidarydavo dar baisesni nei prieš tai. Aš iš naujo nusprendžiau keliauti į Indiją. Po mėnesio begarsės meditacijos vienoje lūšnoje kalnuose man pasitaikė galimybė asmeniškai susitikti su Dalai Lama. Jo šiltas, draugiškas būdas padarė man labai didelį įspūdį, tad aš vėl susitaikiau su pragmatiškais, šaltais nurodymais tolimesnėms sunkioms pratyboms.

Jokios ramybės
Mano gyvenimas buvo sujauktas. Meditacijos metu jaučiau ramybę, tačiau kasdienybėje nuolat ginčijomės. Kai po penkerių metų įsimylėjau vieną vokietę, pasiryžau nutraukti senus varginančius santykius su olandų budiste. Tuo tarpu baigiau psichologijos studijas ir nusipirkau Amsterdame laivą, kuris buvo įrengtas kaip alternatyvus terapijos centras. Mano draugė vokietė, nors ir turėjo tą patį išsilavinimą kaip aš, buvo ne budiste, o ezoterikė. Ji persikėlė pas mane į laivą, kur kartu dirbome. Tačiau darbas vis labiau nuvildavo, nes mes jautėme, kad iš tikrųjų negalime padėti tiems žmonėms. Vieną dieną gaisras sunaikino laivo dalį, kurioje mes dirbome. Supratome tai kaip ženklą, laivą pardavėme ir leidomės į kelionę po pasaulį.

„Eik savo keliu!”
Norėjau nuvažiuoti į Indiją aplankyti savo guru. Buvo kalbama, kad rasta nauja mano pirmojo guru inkarnacija. Kai priėjome prie namo, sode žaidė penkiametis. Aš nusilenkiau mažajam berniukui, tačiau negalėjau kalbėti su juo kaip su savo mokytoju. Senojo guru kūnas buvo išbalzamuotas ir gerai išsilaikęs; jis gulėjo stiklinėje dėžėje namo viduje. Aš atsisėdau prieš tą dėžę ir telepatija susisiekiau su juo. Staiga manyje nuskambėjo skardus balsas: „Eik savo keliu!” Buvau sumišęs ir išsigandęs, lyg mano tėvas parodytų man duris. Po ilgų svarstymų priėjau Išvadą, kad turiu palikti šią svetimą religiją. Nepaisant šios minties, aš ir toliau tebesijaučiau esąs budistas, tačiau ieškojau kitų religijos formų. Mes keliavome per Indoneziją į Australiją. Mane dažnai kankino stipri depresija, nes nežinojau, kaip toliau tobulėti dvasia.

Susitikimas su Jėzumi
Vieną dieną Australijoje mus pakvietė į krikščionišką bendruomenę. Pamaldos buvo labai gyvos, jautėsi, kad Dievas, kuriam buvo meldžiamasi, yra čia pat. To dar niekada nepatyriau nė vienoje bažnyčioje. Po pamaldų viena moteris priėjo prie mano draugės ir paklausė, ar ji galėtų su ja pasimelsti. Mano draugė abejojo ir paklausė mano patarimo. Aš pagalvojau: „Galbūt tada ji taps tikra krikščione. Išeis geras derinys – tikra krikščionė ir tikras budistas“.

Aš padrąsinau ją ir palydėjau maldai. Moteris dar atsivedė pastorių ir labai karštai meldėsi. Mes abu jautėme, kad tas Jėzus, kuriam ji meldėsi, iš tiesų buvo čia. Stebėdamasis žiūrėjau, kaip mano draugė atiduoda savo gyvenimą Jėzui. Aš žinojau, kad viskas, kas čia įvyko, yra tiesa. Galiausiai moteris paklausė, ar ji ir su manimi galėtų pasimelsti. Aš sutikau. Po trumpos maldos ji paprašė manęs kažką pakartoti. Jos pirmas sakinys buvo: Aš turiu išsižadėti visų kitų savo religijų. Manyje kilo maištas. Ką tik buvę geri jausmai prapuolė. Staiga man prireikė aiškaus apsisprendimo. Mano religinis išdidumas norėjo pasakyti „Ne”. Tačiau, būdamas budistu, išmokau stebėti ir tyrinėti. Vis dar jutau Jėzaus buvimą virš mūsų ir aplink mus. Jis buvo toks didelis, o mano pasipriešinimas, palyginti su juo, labai mažas. Akimirksniu aš stovėjau prieš pasirinkimą likti su savo religiniu išdidumu ir maištauti toliau arba apsispręsti dėl Jėzaus. Nepaisant vidinio pasipriešinimo, apsisprendžiau palikti budizmą.

Išbandymai ir antrasis susitikimas
Iki tol maniau, kad šviesa sklinda iš vidaus. Dabar ją patyriau iš išorės, per Jėzaus Asmenį. Tris dienas buvome pilni ramybės ir meilės, bet po to buvo taip, lyg manyje vienas su kitu kovotų Buda ir Jėzus. Mano draugė sutriko ir pradėjo su manimi ginčytis. Kadangi mūsų tiesos kriterijai buvo mūsų jausmai, palikome tą vietą ir pabėgome į Sidnėjų, kad vėl įsijungtume į savo seną gyvenimą.

Vienoje pėsčiųjų perėjoje miesto vidury prie mūsų priėjo jaunas vyras spindinčiomis akimis ir paklausė: „Ar jūs pažįstate Dievą?” Jo švytėjimas neleido suabejoti, kad jis pažinojo Dievą. Mes negalėjome jam atsakyti „Ne”, bet ir nenorėjome diskutuoti. Tačiau jis ėjo šalia mūsų, davė mums pakvietimą i savo bendruomenės Biblijos parodą, parodė mums įėjimą ir paliko mus. Mes stebėjomės – antrąkart į mus buvo kreiptasi taip aiškiai. Būdamas budistu, aš asmeniškai nepažinojau Dievo, o Jėzų buvau pastatęs į vieną eilę tarp guru. Dabar aš žinojau, kad Jėzus yra gyvasis Dievas Asmenyje. Mes nuėjome į tą parodą, kur susitikome su krikščionimis, ir mums tapo aišku, kad mes turime sekti šį Jėzų.

Kova nesibaigia
Nors mūsų kelionė turėjo toliau driektis į Naująją Zelandiją, Taitį ir Ameriką, ilgai negalvodami pasukome atgal ir užsisakėme tiesioginį skrydį į Vokietiją. Mes buvome tikri, kad radome tai, ko ieškojome. Tačiau nežinojome, ką reiškia gyventi krikščionio gyvenimą. Po poros mėnesių atsikėlė į Krefeldą pradėjome ieškoti bendrystės su kitais krikščionimis.

Kadangi krikščionių nepažinojome, gyvenome pagal savo supratimą – lankėme „krikščioniškas vietas”, pavyzdžiui, katalikų ir evangelikų bažnyčias ir keletą sektų. Ir vienoje evangelikų bendruomenėje per pamaldas mes pajutome tą pačią dvasią kaip Australijoje, nors išorinis nusiteikimas buvo kitoks. Čia Dievo Dvasia mums kalbėjo per Jo Žodį.

Nors ir buvome įtikėję, mums reikėjo iš esmės pakeisti savo mąstymą – palikti ezoterines, budistines mintis ir suprasti, kad mūsų egzistencijos pagrindas yra Dievo Žodis, o ne mūsų jausmai. Iki tol mūsų gyvenime Biblija neturėjo dieviško autoriteto. Suvokėme, kad turime susitvarkyti savo gyvenimą. Mes pasikrikštijome šioje bendruomenėje, taip pat čia ir susituokėme. Ieškojimo kova baigėsi, prasidėjo tikėjimo kova.

Vienerius metus lankėme Biblijos mokyklą, po to pusmečiui iškeliavome į misionierišką tarnystę Tanzanijoje, trejus metus dirbome Krefeldo Brolių bendruomenėje, po to dar dvejus su puse metų studijavome Laisvoje Aukštojoje Misijos Mokykloje Korntalyje (šiandien Pasaulinės Misijos Akademija), po to kurį laiką dirbome pastoriais Laisvoje evangeliškoje bendruomenėje Hesene, o šiuo metu skaitome pranešimus apie ezoterikos, budizmo ir krikščioniško tikėjimo skirtumus.

GYVIEJI ŠALTINIAI 2005/4

Zigmas

Pradžioje man Dievas nerūpėjo, nes gyvenime nebuvau patyręs vargų. Kaip ir visi buvau pakrikštytas, dermavotas, priėjęs Komunijos, tik vestuves buvo be bažnyčios. Nesirgau, turėjau darbą, nebuvau girtuoklis, žmona buvo gera, turėjau du vaikus, ko daugiau reikia gyvenime. Tokiuose situacijose protas būna neveiksnus, nes galvoti beveik ir nereikia. Staiga atsiranda liga, kuriuos nelaukei ir nenorėjai. Prasidėjo kančių metas. Tris metus išgulėjau ligoninėje, galiausiai papuoliau į klinikas. Profesoriaus paklausiau, ar jis gali man padėti. Pasakė, kad nežino. Operacijos žinoma atsisakiau. Kodėl- nežinau? Pradėjau mąstyti apie mirtį. Mirties neišsigandau, juk visi miršta, nuo jos nepabėgsi.

Išsigandau nežinojimo, nieko nežinojau kas laukia manęs po mirties. Kaip žmogus ir asmenybė nenorėjau išnykti, nes visi sako po mirties nieko nėra. Ar jus pavyzdžiui norėtumėte, kad jus kaip asmuo išnyktumėte ir jūsų daugiau nebūtų. Kai bebūtų, koks gyvenimas bebūtų, o vis tiek gyventi norisi. Pradėjau nuo klinikinių mirčių. Pats nebuvau klinikinėje mirtyje, tik skaičiau kitų žmonių pasakojimus. Jei tai būtų nesąmonės ar sapnas visi matytų skirtingai, bet dabar visi mato vienodai. Pradžioje tunelis, toliau šviesa, yra parodomas, sekundės bėgyje, nuo vaikystės iki šios dienos visas gyvenimas. Kas dar ilgiau būna klinikinėje mirtyje pamato net savo ateitį. Nei vienas nenorėjo atgal grįžti, visiems labai buvo gera, bet jie turėjo grįžti. Galima padaryti išvadą, kad gyvenimas yra po kūno mirties, tai gyvenimas dvasioje. Žmogus praranda kūną, bet siela gyvena toliau. Galvojau, kad turi kur nors būti parašytą apie dvasinį pasaulį. Studijavau indų tikėjimą, vos neišėjau į šitą tikėjimą, bet sulaikė mane vienas sakinys, kad turiu palikti žmoną, darbą, parduoti visą turtą, susirasti mokytoją, jam atiduoti pinigus ir medituoti. Pagalvojau išeiti visada suspėsiu – ieškosiu toliau. Domėjausi budizmu, skraidančiom lėkštėm, ekstrasensais, Bermudų trikampiu, pradėjau skaityti Bibliją. Nusipirkau knygine vieną religinę knygą, kurį buvo parašyta vokiečių katalikų bažnyčios kunigo. Toje knygoje buvo aprašytos apeigos, kurios man buvo neįdomios ir nesuprantamos.

Tik susidomėjau vienu dalyku. Ten buvo parašyta malda, kurią žmonės sukalbėję, pastebėdavo, kad keičiasi jų gyvenimas. Apsidairiau namuose nieko nebuvo, pagalvojau, gal ir man padės. Maldos pavyzdys: „Prisipažįstu, kad esu nusidėjėlis. Tikiu, kad Jėzus numirė už mano nuodėmes ir Jo pralietas kraujas plauna mano nuodėmes. Dieve ateik į mano gyvenimą ir į mano širdį ir pakeisk mane, kad būčiau toks, kokiu nori mane matyti“. Stebuklas įvyko, po tos maldos, žinoma ne iš karto, užplūdo meilės banga. Mylėjau žmoną, vaikus ir visus žmones. Nuo rytojaus dienos pradėjau sveikti, nereikėjo jokių vaistų. Buvau piktas, pasidariau geresnis. Iš tikrųjų ši malda pakeitė mane. Tik po metų, beskaitant Bibliją viską supratau, kas man buvo atsitikę. Visko trumpai negaliu aprašyti.

Evaldas Liebus

Viena labai gražų rudens vakarą (buvo gana vėlu, kiek prisimenu), su didelėm pastangom – mat durys į šį nuostabų pasaulį pasirodė besančios siaurokos, teko mane spauste išspausti, traukte ištraukti – kiek pavargęs, bet gimiau. Mano prisiminimuose vaikystė – labai miela ir spalvota. Labai patiko eiti į mokyklą, mokytis ir visur dalyvauti. Sėkmingai baigiau vidurinę mokyklą. O čia ir susidūriau su viena sudėtingesnių savo problemų. Nežinojau, kuo norėčiau būti, ką daryti. Lyg ir gabus tam bei kitam, bet aiškaus potraukio nejaučiau niekam. Todėl tarnyba karinėse pajėgose buvo savotiškas išgelbėjimas – aišku, ką veiksiu artimiausius dvejus metus. Po tarnybos karinėse pajėgose nusprendžiau niekur nebesimokyti, o imti uždirbinėti pinigus – argi ne tai svarbiausia žmogaus gyvenime? Tačiau po metu darbo gelžbetonio gamykloje suvokiau, kad be išsilavinimo, specialybės gyvenimas bus labai sunkus. Tad kur mokytis? Išgirdau, kad menininkai – pynėjai iš karklo vytelių gerai uždirba. Man tai pasirodė priimtina. Įstojau į taikomosios dailės mokyklą ir porą metų ten studijavau pynimą. Nuostabus laikas jaunam vyrui! Man patiko gyventi!

Sėkmingai baigęs mokyklą, įsidarbinau dailės kombinate ir ėmiausi kurti savo gerbūvį. Kadangi tam reikėjo pinigų, daug dirbau. Ir kažkiek jų atsirado. Dėka jų galėjau džiaugtis vienu kitu malonumu, leisti sau viena kitą pirkinį. Tačiau – berods – po trijų metų pastangų ir darbo ėmiau mąstyti apie tai, kaip aš gyvenu ir kam gyvenu. Tie treji įtempto darbo metai privertė savęs paklausti, ar žmogaus gyvenime tik tiek ir tėra? Iš esmės visas gyvenimas – darbas, darbas ir dar kartą darbas. Po to – mirtis. Ir tuo pat metu jokios garantijos, kad tavo pastangos bus vaisingos. Juk žmogus nežino, ar jis bus sveikas, ar susirgs, viskas klosis sėkmingai ar sužlugs… Žinoma, buvo pasilinksminimų, švenčių, poilsio dienų… Tačiau… Tačiau… Darbinio arklio gyvenimas manęs visiškai neviliojo ir nebedžiugino. Juk arklys net pranašesnis už žmogų: juo pasirūpinama, maistas ir gėrimas beveik garantuoti, stogas virš galvos… Negi žmogui tik tiek ir teskirta: darbas tam, kad pavalgytum ir apsirengtum pats, tavo žmona ir vaikai, kad visi turėtumėte kur galvas priglausti? Visai rimtai susimąsčiau, kam gyventi, kam pašvęsti savo dienas.

Gal verta siekti didelių pinigų, turto? Juk tame laisvė, saugumas ir valdžia… Va, būsiu milijonieriumi! Pabandžiau įsivaizduoti, ką tai man duos, koks aš būsiu, turėdamas milijoną. Be ilgesnių kalbų pasakysiu, kad priėjau išvados, jog net ir milijoną turėdamas ant dviejų kėdžių neatsisėsi, dvejose lovose neišsitiesi ir kibiro karbonadų nesuvalgysi… O štai klausimų, rūpesčių ir abejonių padaugės. (Pvz.: kodėl tavo moteris šalia tavęs, ką ji įsimylėjusi?) Užtat – žinoma – viską gali aptaisyti auksu, automobilį apklijuoti Svarovskio kristalais… Tačiau kas iš to? Kaip tai keičia mane patį?

Tada gal verta siekti valdžios ir įtakos? Galėsiu pasakyti, kad nesu niekas; žodis bus svarus; gal net kažkieno likimą galėsiu nulemti. Gal net paminklą pastatys galiausiai, ir istorijos vadovėliuose rašys apie mane ir mano gyvenimą… Gražu. Tačiau ar man tai svarbu? Mano atsakymas buvo „ne“.

Tada gal „pasistatyti namą, išauginti vaiką ir pasisodinti medį“? Menka paguoda. Gali pasistatyti namą kaip savo gyvenimo ir sugebėjimų įprasminimą. O-ho, štai kur vyras! Štai žmogus! Namą pasistatė! O anas nesugebėjo… Kvailystė! Tuo labiau, kad pasistatęs netrukus mirsi. Ir kas iš viso tavo triūso? Ar tam verta pašvęsti savo proto galias ir energiją? Užauginti vaiką? Kam? Kad jis užaugintų savo vaiką? O tas kam? Jei aš pats nežinau, ką čia veikiu, ką savo vaikui pasakysiu? O užsiimti miškininkyste taip pat nebuvo mano svajonė…

Tai kam gyventi? Kokia gyvenimo prasmė ir žmogaus egzistencijos tikslas? Gal tiesiog liautis sukti galvą ir tiesiog atsiduoti malonumams? Pavalgyti ir atsigerti, pasidžiaugti moterimis ir kelionėmis po pasaulį? Galėsiu pasakyti sau „buvau“, „mačiau“, „ragavau“, „pabandžiau“… Ir ką? Ar tikrai tai yra giliausias mano poreikis? Ne – toks buvo mano atsakymas…

Atsakymo nebuvimas varė mane į neviltį. Galiausiai ieškojimas atvedė prie klausimo apie dievą: yra jis ar ne? Gal jis turi kažkokią prasmę ir įtaką žmogaus gyvenime? Juk į kurią tautą bepažvelgsi, kiekviena kažką garbina. Negi aš žymiai apdairesnis ir protingesnis už bet kurį toje daugybėje, kuri sako, kad dievas yra? Taigi, vieną dieną pakėliau savo akis į dangų ir pusbalsiu pasakiau: „dieve, jei tu esi, tai pasirodyk man, nusileisk iki manęs, nes aš tikrai neįstengsiu pakilt iki tavęs“… Po kažkurio laiko sutikau pažįstamą merginą, kuri netikėtai kreipėsi į mane tokiais žodžiais:
– Ar tu girdėjai ką nors apie Jėzų Kristų?
– Taip, žinoma.
– Taigi, kreipkis į jį, ir jis tau duos gyvenimą, apie kurį dabar tu nieko net neįsivaizduoji.
– Gerai, gerai – atsakiau.

Tačiau gyvenau toliau ir tą pokalbį pamiršau. Juk tiek poreikių, darbų, norų… Po kurio laiko vėl sutikau aną merginą.

– Ar kreipeisi į Jėzų? – nieko nelaukdama paklausė ji.
– Ne.
– Kodėl?
– Tai kad laiko nėra, darbų iki kaklo, planų šiokių tokių turiu, – atsakiau.
– Jei nerasi laiko Dievui ir Kristui, nieko savo gyvenime ir nespėsi. Apsilankyk mūsų tikinčiųjų susirinkime ateinantį sekmadienį. Jei nori ir gali.

Sutarėme. Nuėjau. Pasiklausiau giesmių, pamokslo… Nieko ypatingo. Žinoma, ne taip, kaip pas katalikus, bet viskas panašu. Tačiau buvo vienas esminis skirtumas. Po pamokslo pamokslautojas pakvietė prieiti tuos, kurie nori kreiptis į Jėzų Kristų ir pasikviesti Jį į savo gyvenimą. Šokau pirmyn tarsi išsviestas iš kėdės – visiškai neįsivaizdavau, kokiais žodžiais turėčiau kreiptis į Dievą, į Jėzų, kad Jis mane išklausytų ir atsilieptų. Buvau dėkingas pamokslautojui, kad jis pamokė, kaip melstis ir vedė maldoje. Pasakiau Dievui, kad esu padaręs visas įmanomas nuodėmes, kiek jų tik yra, kad nesu vertas būti išklausytas, bet tikiu, kad Jis myli mane, kad Kristus numirė už mane, kad man būtų atleista. Prašiau Jo paimti mano sielą į savo rankas ir vesti per gyvenimą, nes aš pats nelabai težinau, kur eiti ir ką daryti…

Pasimeldžiau. Ir ką? O gi nieko! Tačiau kitą rytą pakilau neįtikėtinai geros nuotaikos, ko senokai nebuvo. Širdį pildė pasigėrėjimas gyvenimu, džiaugsmas, kad gyvenu. Tai šiek tiek mane nustebino, tačiau nesukau dėl to sau galvos. Man patiko būti gerai nusiteikusiu. Išėjęs į miesto gatvę, pamačiau skubančius į darbą miestelėnus, daugybę jų. Staiga širdį pripildė toks realus meilės jiems jausmas, kad aš net išsigandau. Pamaniau, kad man jau visai blogai nuo tų apmąstymų ir ieškojimų. Tą pačią dieną, po darbo eidamas namo pergyvenau sunkiai nusakomą ramybės ir saugumo jausmą. Jokio nerimo, jokios baimės; visiškas saugumas ir pasitikėjimas. Va tada atėjo mintis, kad gal šitie pergyvenimai – Dievo darbas? Nusprendžiau vėl apsilankyti tikinčiųjų susirinkime. Kokia buvo mano nuostaba ir susijaudinimas, kada pamokslo metu pamokslautojas – atrodo – prakalbo apie mane asmeniškai ir mano gyvenimą! Net pradėjau dairytis, ar aplinkui esantys nespokso į mane… Gavau taiklų pamokymą, ką man daryti esamose aplinkybėse… Tai paskatino labiau domėtis Kristaus mokymu. Pradėjau elgtis taip, kaip Kristus mokė – pradėjo vykti neįtikėtini dalykai ir pasikeitimai mano ir kitų gyvenimuose. Tai mane sukrėtė, sujaudino… Ir atvėrė burną liudijimui apie Jėzų kitiems. Uždegė norą dar daugiau sužinoti apie Dievą, Kristų ir gyvenimą… To noriu ir siekiu iki šiolei.

Dieve ir Kristuje radau sielą ir protą patenkinančius atsakymus apie tai, kas aš, ką veikiu čia, Žemėje, kas laukia ateityje… Ir dar daugiau…

Šiandien kartu su aplink mus esančia Kūrinija – Kūrinija yra liudytojas Dievo buvimo, galios ir išminties – ir Dievo Šventąja Dvasia, veikiančia daugelio sąžinėje, sakau: Dievas yra. Jis pasiruošęs atsiverti tau, atleisti tau, bendrauti su tavimi, suteikti tau pažinimą, atskleidžianti visa ko esmę. Būtent tam, kad tu turėtum šią galimybę, Jėzus Kristus gimė, gyveno, buvo nužudytas, prisikėlė ir gyvena šiandien. Patikėk Juo, šaukis Jo. Nes kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.

Yra daug daugiau dalykų, kuriuos norėčiau ir galėčiau tau papasakoti, bet tavo kantrybė ir jėgos juk ne begalinės, ar ne?

Paliudijimas paimtas iš Kėdainių baptistu bendruomenės tinklapio
http://sites.google.com/site/krikscionys/

Ramunė Šerpetauskienė

Esu Ramunė Šerpetauskienė, ištekėjusi, turiu 4 metų dukrelę. Kelias pas Dievą buvo ilgas ir painus. Nuo pat vaikystės, kiek save atsimenu, buvau labai labai bloga. Mėgau savintis daiktus kurie buvo ne mano, t. y. mėgau vogti, meluodavau visiems visur ir apie viską, dažnai ir pati susipainiodavau, kur tiesa, o kur melas. Namuose skriausdavau savo mažesnius broliukus, nuolat sukeldavau konfliktus šeimoje. Buvau nuolat nepatenkinta, irzli ir didžiulė egoistė. Kiekvieną kartą pasižadėdavau, kad rytojaus dieną būsiu gera, bet kaskart po tokių pasižadėjimų būdavo tik blogiau. Gero trokšdavau, bet daryti nesugebėdavau.

Kiek laimingesnė pasijusdavau tik bažnyčioje. Į ją su broliuku kartais nueidavome dėdės skatinami. Žinojau, kad Dievas yra, bet suvokiau tą abstrakčiai, kažką labai tolimo, kuris gali draugauti tik su gerais žmonėmis. Tas ramumo jausmas būdavo tol, kol negrįždavau namo. Kartodavosi vis tos pačios nuodėmės. Ši našta slėgė mano pečius, trumpai akimirkai ji palengvėdavo po išpažinties. Taip turėjau tokį „poilsį“, kol nesužinojau, kad kunigui meluoti yra mirtina nuodėmė. Žinojau, jei kunigas manęs paklaus, ar viską vaikeli pasakei, aš atsakysiu „taip“, o tai būtų melas, nes turėjau nuodėmių, kurias buvo gėda išpažinti. Tai nuo to karto nebėjau išpažinties ir taip praradau savo „poilsio“ vietą…

Išvykau mokytis į kitą apskritį, gyvenau pas senelius. Ilgą laiką bandžiau „savarankiškai“ melstis. Ieškojau visokių būdų, kaip rasti ramybę. Tikėjau visokiais prietarais, skaitinėjau apie astrologiją, tikėjau horoskopais, gyvenau kažkokioje nuolatinėje įtampoje ir baimėje. Vieną dieną mano draugė pasakė, kad jos tėtė gamina baldus vienai šeimai. Jie yra baptistai, vyras nėra kunigas, o vadinasi pastoriumi, negana to, jis turi žmoną ir vaikučių. Tai skambėjo labai neįprastai. Mes nuėjome kartu į susitikimą su šio tikėjimo jaunimu, jų buvo atvykusių ir iš Amerikos. Susėdome visi ant grindų, klausėmės pamokymų iš Biblijos, buvo labai keista, kad visi turėjo po Bibliją. Giedojome labai linksmas, gražių tekstų giesmes. Jos labai šildė sielą. Po to nuvykome visi kartu žaisti futbolo. Diena buvo šauni. Taip susitikdavome keletą kartų. Sužinojau, kad savo nuodėmes galima atnešti tik Jėzui, būtent už jas Jis ir mirė, už kiekvieną mus asmeniškai, vadinasi, nereikia eiti išpažinties, nes nuodėmes atleidžia Jėzus, ne kunigas. Tai buvo labai gera naujiena man.

Gražią 1999 m. rugpjūčio pirmą dieną buvome visi prie Nemuno, jame visi žmonės krikštijosi, kurie buvo išpažinę Viešpatį kaip savo Gelbėtoją. Tą dieną neturėjau ramybės, kol nepasakiau pastoriui, kad noriu pakviesti Jėzų gyventi mano širdyje. Kartodama žodžius paskui pastorių išgyvenau daug emocijų, ašaros pačios ritosi, rodėsi, kad aplink mane nieko tuo metu nebuvo, skridau toli toli lengva kaip pūkas, taip lengva ir gera buvo. Malda, kurią kartojau paskui pastorių buvo panaši į šią:
„Brangus Dieve, atleisk man mano nuodėmes, atleisk man, kad elgdamasi blogai Tave labai skaudinau, dėkoju Tau, kad pirmasis mane pamilai, kad paaukojai savo Sūnų už mano nuodėmes, dėkoju Tau, kad galiu būti Tavo vaiku. Prašau atleisk man mano nuodėmes ir būk mano širdies šeimininku. Amen“.

Šito labai ilgai laukė mano širdis. Gavau dovanų Bibliją, apie kurią anksčiau tik buvau girdėjusi. Mano elgesys keitėsi, tiek meilės ir ramybės mano širdyje buvo, jomis mielai dalinausi ir su kitais. Man tai pavykdavo natūraliai, nieko neįtardama elgiausi taip kaip elgiausi, tik žmonės supantys mane sakydavo man, kad aš tapau kitokia. Iš tikrųjų kaip nuostabu yra turėti ramybę ne tik bažnyčioje, bet ir visur, kur eini. Po mėnesio pasikrikštijau tuo liudydama visiems, kad esu krikščionė, Jėzaus pasekėja. Netrukus išvykau studijuoti į universitetą Kaune, dar toliau nuo artimųjų, tačiau su Jėzumi širdyje. Nors gyvenimas ir nėra lengvas, tačiau be Jėzaus jis būtų nepakeliamas.

Kiekvieną dieną mokausi gyventi su Juo. Jis be galo kantrus ir mylintis.
Dėkoju Dievui, kad paaukojo mums savo Sūnų, per kurį mes galime būti išgelbėti.
Nebeliko jokio neaiškumo, kaip Jį pasiekti.

Ramunė Šerpetauskienė
Kaunas, 2009

Danguolė Linaburgienė

Danguolė LinaburgienėDžiaugiuosi, galėdama pasidalinti tuo, ką mano gyvenime padarė Viešpats. Užaugau tarybiniais laikais pedagogų šeimoje. Vaikystėje mūsų šeimos gyvenime nepastebėjau jokių tikėjimo Dievu požymių. Tik Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metu tėvai, sekdami savo tėvais, pradėjo lankyti katalikų bažnyčią.

Mokykloje buvau stropi, aktyvi, savarankiška. Dalyvavau daugybėje veiklų – visur sekėsi. Ten sužinojau, kad „Dievo nėra“, kad Jis – žmonių išgalvotas „tamsuoliams mulkinti“. Vėliau įstojau ir baigiau institutą, pradėjau dirbti, ištekėjau. Buvau labai užimta, ir tiesiog nebuvo nei laiko, nei poreikio galvoti apie Dievą. Neigiamai Dievo atžvilgiu orientuotas protas visai neieškojo Dievo, net neįžvelgė gamtoje Jo kūrybos.

Gerai prisimenu, kad vaikystėje labai bijojau mirties, kaip neišvengiamos ir absoliučios žmogaus baigties. Ilgai savo gyvenime stengiausi apie tai negalvoti. Labai žeisdavo blogis, tvyrantis visur aplinkui: konfliktai tarp tėvų, kraštutiniai blogio pasireiškimai plačiame giminių rate ir t. t. Dažnai galvodavau: „Nejaugi žmonės negali būti vienas kitam tik geri, nejaugi blogio negalima nugalėti gerumu?“ Buvau pilna vilčių, kad savo gyvenime bet kokiu atveju sugebėsiu nugalėti visas kliūtis. Nenorėjau galvoti apie asmenines nesėkmes, ligas, klaidas, mirtį. Dabar suprantu, kad taip galėjo atrodyti tik nepatyrusiam, nieko nežinančiam apie nuodėmę žmogui. Taigi, ir mano gyvenime gerais ketinimais išpuoselėta laimė išnyko kaip dūmas, nes, kaip sakoma Biblijoje, mes sugebame gėrio tik trokšti, o padaryti – ne. Pati dabar save įvertinu, kad buvau egoistė, išdidi teisuolė ir, be abejo, dariau daugybę klaidų. Išprusimo tikslais buvau pradėjusi skaityti Šventąjį Raštą, tačiau juo netgi piktinausi, jog turėdama aukštąjį išsilavinimą negalėjau suprasti, kas ten parašyta. Kai gyvenimo sunkumai ėmė rimtai spausti, nė pati neatsimenu, kaip atsirado didelis noras sužinoti, ar visgi Dievas iš viso yra. Tačiau Viešpats ilgai ir kantriai vedė mane artyn prie savęs.

Vieną dieną nuėjau į vienuolių pranciškonų surengtą evangelizaciją. Ten išgirdau pamokslaujant, kad Dievas tikrai yra ir kad mane myli, nes tiek aš, tiek visas pasaulis – Jo kūryba. Ypatingą įspūdį padarė žinia, jog atleidžiamos visos nuodėmės, išskyrus vieną vienintelę – netikėjimą Dievu. Taip supratau, jog netikėdama, kad Dievas yra, negalėjau turėti su Juo jokio ryšio. Tuomet kilo begalės klausimų apie žmogų, pasaulį, gyvenimo prasmę. Dievas davė atsakymus per „Tikėjimo žodžio“ bažnyčią. Ten pirmą sykį supratau, jog esu pražuvusi dėl savo nuodėmių, nes „nėra teisaus, nėra nė vieno“ ir kad man reikia išgelbėjimo, kad pati negaliu to pasiekti. O sužinojusi, kad Dievo Sūnus Jėzus numirė už mano nuodėmes vietoj manęs, kad aš gyvenčiau amžinai, negalėjau patikėti, kad radau kelią į Dangų, tiesiai į Kūrėjo rankas. Visą naktį šaukiausi Viešpaties savo Gelbėtojo, prašydama nuvalyti mane nuo viso praeities blogio, ir džiūgavau iš dėkingumo Jam. Nuo to laiko mano gyvenimas pradėjo keistis. Dievas ištraukė mane iš ėjimo į nežinią, todėl širdyje atsirado ramybė. Troškau kalbėtis su savo Kūrėju ir Gelbėtoju, su entuziazmu skaičiau Šventąjį Raštą, kuris man tapo suprantamu gyvenimo mokytoju. Atsirado noras saugoti užsimezgusį ryšį su Dievu, ieškoti Jo valios savo gyvenimui, savo patyrimu dalintis su kitais, ieškoti bendraminčių bendruomenės. Tokia man tapo Kauno krikščionių baptistų bendruomenė „Geroji Naujiena“. Čia kartu su vyru pasikrikštijome. Čia Dievas moko mus ir mūsų vaikus.

Garbė Visagaliui, kad jis mums dovanojo save. Visatoje nėra nieko svarbesnio už tai, jog Dievas pats ateina, išlaisvina ir apsigyvena žmonių širdyse. Anot evangelisto Vilhelmo Pahlso, „Biblijoje skelbiama Evangelija – GEROJI NAUJIENA yra geriausia žinia, kada nors pranešta žmonėms. Niekada mums, žmonėms, nepaskelbta nieko, kas bent iš tolo galėtų jai prilygti“. Jei Dievo Žodžio skelbimas veda į tikėjimą, o per jį – į išgelbėjimą, tai Jo nepaisymas ir atmetimas veda į pražūtį. Todėl šiandien kiekvienam žmogui neatidėliotinai svarbu savęs paklausti: kur aš einu ir kur noriu nueiti? Mums duota pasirinkti mirtį arba gyvenimą.

Pasirinkime gyvenimą!

Nijolė Pučkovienė

Aš gyvenau be Jėzaus 55-erius metus. Tikėjau, kad Dievas yra, nes Jis save apreiškia per sąžinę, per kūriniją. Buvau pražuvusi savo nuodėmėse. Gyvenau kaip voverė rate, klaidžiojau pasaulio tamsoje, nes nežinojau tiesos. Slėgė nuodėmių našta, persekiojo įvairiausios ligos. Sunku žmogui gyventi be Dievo, be vilties. Buvo momentų, kai nebenorėjau gyventi. Galvodavau: „Kam aš reikalinga?“ Vieną kartą taip begalvojant atėjo aiški mintis: „Jei užauginsi dorus ir sąžiningus vaikus, – tu ne veltui gyveni!“ Aš labai norėjau, kad mano vaikai užaugtų dori.

1990 m., kai mirė mano mama, kapinėse kunigas sakydamas pamokslą piktai iškoneveikė mus, vaikus, kad nėjome išpažinties. Po to man kaip akmuo užgulė širdį sunkumas, aš ėmiau ieškoti tikrojo Dievo. Sužinojau, kad „Carito“ salėje buvo skaitomos paskaitos apie Bibliją. Išklausiusi paskaitų ciklą, gavau dovanų Naująjį Testamentą. Perskaičiau kaip grožinės literatūros knygą, todėl ne daug ką supratau.

Pirmoji išgirdo Evangeliją marti, vėliau įtikėjo sūnus. Jis kvietė ir mane ateiti į „Gerosios Naujienos“ krikščionių baptistų bendruomenę. Aš kažkodėl neskubėjau. Sakiau, kad einu į Vytauto bažnyčią, klausau pamokslų ir koncertų ir man to gana. Taip praėjo 7 mėnesiai.
Kai skaudi nelaimė ištiko mano dukrą, aš atbėgau su ašaromis ir didžiule kaltės našta. Šaukiausi Viešpaties Gelbėtojo. Prašiau nuodėmių atleidimo.

Prasidėjo naujas gyvenimas, kuris apsivertė 180 laipsnių. Atėjo ramybė. Tapau naujagimiu Kristuje. Nieko nežinojau, bet labai norėjau būti tokia, kokią Dievas mane nori matyti. Prašiau maldos dovanos, apvalymo nuo ydų. Pamažu pradėjau suvokti Dievo Žodžio tiesas ir jas taikyti savo gyvenime.

Dabar aš žinau, kad per Kristaus kraują, išlietą už mano nuodėmes, aš tapau Dievo vaiku, turiu amžiną gyvenimą ir niekas manęs neišplėš iš Jėzaus it Tėvo rankų. Šv. Dvasia mane mokina, veda per išbandymus, sudraudžia, guodžia, stiprina. Aš nejaučiu vienatvės, pasikeitė charakteris, atsirado gailestingumas, noras aukoti. Atsirado džiaugsmas, noras skaityti Dievo Žodį, melstis už kitus ir pasakoti kitiems apie stebuklus, kuriuos tik Dievas gali daryti žmogui, pakeisdamas jo akmeninę širdį.

Jau praėjo 13 metų. Aš esu laiminga, dėkoju Dievui už išgelbėjimą iš nuodėmės, už atvertas akis matyti šį žūstantį pasaulį ir gręžtis nuo nuodėmės.

„Mano siela aukština Viešpatį ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, mano Gelbėtoju“ (Luko 1, 47).

Mindaugas Dikšaitis

Esu Mindaugas Dikšaitis, man 32 metai. Turiu žmoną ir 1,5 metų dukrą. Esu Kauno krikščionių baptistų „Gerosios Naujienos” pastorius. Taip pat dirbu pagrindinėje mokykloje anglų kalbos mokytoju, Įtikėjęs esu jau 15 metų.

Gimiau netradicinėje šeimoje. Mano tėvas buvo evangelikas liuteronas, mama – katalikė. Aš, kaip ir mano brolis bei sesuo, buvome pakrikštyti katalikų bažnyčioje. Mūsų šeima nepasižymėjo dideliu religingumu, todėl bažnyčioje lankydavomės tik du tris kartus per metus.

Manau, kad mano kelias pas Dievą prasidėjo dar vaikystėje – nuo tada, kada pusbrolis pasakė, kad mes visi mirsime. Man ši naujiena buvo siaubinga. Mirti aš labai bijojau, nes įsivaizdavau save gulintį karste. Vaikiška širdis man sakė, kad egzistencija šioje žemėje nesibaigia mirtimi.

Pirmą kartą Dievo buvimą patyriau padedamas tetos, kuri vieną vakarą mus visus vaikus parklupdė ant kelių ir kartu meldėmės „Tėve mūsų“. Apie Dievo Žodį paauglystėje sužinojau iš savo senelio, kuris buvo giliai tikintis krikščionis, prieškarinės Lietuvos metodistų bažnyčios narys. Būtent jis man nurodė kelią į gyvąjį tikėjimą. Iš jo sužinojau, kad Romos katalikų bažnyčios mokymas skiriasi nuo to, kas parašyta Biblijoje. Jis man davė Šventąjį Raštą, kurį šiek tiek skaičiau. Tačiau tuomet dar nelabai ką tesupratau.

Buvo laikas, kai buvau nustojęs domėtis Dievu, nes tuo metu labai rūpėjo linksmas, nerūpestingas jaunuolio gyvenimas. Didžiausia mano nuodėmė buvo girtuoklystė, tačiau viena po kitos mane slėgė ir kitos sunkios nuodėmės.

Baigęs vidurinę mokyklą išvykau studijuoti į Kauną. Buvau toli nuo tėvų, tad gyvenau taip, kaip norėjau. Tačiau po kurio laiko supratau, kad jei nieko nepakeisiu savo gyvenime, manęs laukia liūdna ateitis. Tėtis vis sakydavo: „Būk tikras vyras“. Deja, juo būti negalėjau. Mama, matydama mano klystkelius, nieko nebesakė, tik liejo ašaras. Mane slėgė nuodėmės, tačiau aš neįsivaizdavau, kaip galėčiau ką nors pakeisti – buvau nuodėmės vergas. Tada prisiminiau, kad yra Biblija. Tikėjau, kad tai yra Dievo Žodis, ir kas ten parašyta yra tiesa. Širdy nušvito viltis, kad galbūt Dievas gali man padėti.

Po kurio laiko mano rankose atsirado nedidelė knygelė su nuorodomis iš Biblijos, kurioje buvo aiškinama, kaip žmogus gali susitaikyti su Dievu. Pirmiausia sužinojau, kad Biblija sako, jog visi nusidėjo ir yra kalti prieš Dievą. Taip pat sužinojau, kad Dievas yra šventas ir Jis ne tik negali priimti žmogaus net su menkiausia nuodėme, bet turi nubausti nuodėmę. Sužinojau, kad nuodėmės alga yra mirtis – būti amžiams atskirtu nuo Dievo pragare. Toliau perskaičiau apie Jėzų Kristų, kuris, pats būdamas Dievas, savo mirtimi ant kryžiaus sumokėjo už mano nuodėmes. Taip pat sužinojau, kad man reikia patikėti Jėzumi ir priimti Jo auką ant kryžiaus, kad visos mano nuodėmės būtų atleistos.

Nieko nedelsdamas puoliau ant kelių ir primą kartą savo gyvenime nuoširdžiai meldžiausi prašydamas, kad Jėzus atleistų mano nuodėmes ir ateitų į mano gyvenimą, tapdamas mano Gelbėtoju ir Viešpačiu.

Tą patį vakarą pajutau, kad kažkas įvyko. Į mano širdį sugrįžo ramybė. Kitą rytą buvo sekmadienis ir aš apsilankiau krikščionių baptistų bažnyčioje “Geroji naujiena”.

Didžiausią įspūdį man padarė tai, kad kiekvienas turėjo po Bibliją ir, pamokslininkui aiškinant iš Dievo Žodžio, klausytojai skaitė Šventą Raštą. Mano gyvenimas nuo tos dienos apsivertė aukštyn kojomis. Širdyje įvyko lūžis – troškau skaityti Dievo Žodį, atsirado noras vengti nuodėmių, padėti žmonėms, daryti gera. Mane nukrėsdavo šiurpas, kai save pagaudavau save mąstant apie tai, kad reikėtų nuvažiuoti pas vieną ar kitą pažįstamą ir jiems padėti – tokių minčių pas mane nebūdavo! Po kurio laiko ne tik vidiniai, bet ir išoriniai pasikeitimai mano gyvenime tapo akivaizdūs – nustojau vartoti alkoholį, palikau netinkamus draugus, pradėjau mokytis. Labai troškau dar labiau pažinti Bibliją, norėjau pamokslauti. Taigi nutraukiau savo studijas ir įstojau į Biblijos institutą. Po metų Dievas mane nuvedė į baptistų seminariją Varšuvoje. Baigęs seminariją grįžau į Lietuvą, baigiau neužbaigtus mokslus Lietuvoje, susiradau darbą, sukūriau šeimą.

Esu laimingas, nes žinau, kad viskas mano gyvenime priklauso nuo Dievo. Turiu tai, ko iš manęs niekas niekada neatims – Jėzų Kristų, mano Gelbėtoją.

2006 07

Stasys Kaženauskas

DIEVO RANKOMIS SUKURTA LAIMĖ

Visais laikais žmonės turėjo įvairių problemų ir sunkumų. Galbūt prieš 50 metų jos buvo žymiai didesnės nei šiandien. Šiame įvairių technologijų išsivystymo amžiuje mes žinome apie badaujančias tautas, žmonių išnaudojimą, priespaudą, korupciją, egoizmą, pavydą, konfliktus ir t.t Galėtume ilgai vardinti įvairias moralines, fizines bei dvasines problemas.

Tikriausiai žmogui sunkiausia yra tada, kai jis neturi dvasinės pusiausvyros. Galbūt jam tai netrukdo, tačiau, žinant dvasinius dėsnius, nesunku įžvelgti, koks sugedimas ir chaosas vyrauja pasaulyje. Žmonės pirmiausia nori išspręsti fizinius poreikius. Jie mano, kad patys sau gali susikurti rojų, ir jie tai daro. Nors televizijos, radijo ir spaudos pranešimai byloja apie šioje žemėje vyraujantį chaosą, ir daugelis mano, kad nėra jokios išeities.

Aš buvau vienas iš tų, kuris galvojo, kad savo rankomis sukursiu laimę sau ir savo šeimai. Tačiau supratau, kad gyvenimas ne toks jau lengvas, nes jis kaip kortų namelis sugriuvo daugeliui iš mano draugų. Kas bus kitas? Taip jau atsitiko, kad tas kitas buvo mano draugas. Atvykęs pas jį, aš išgirdau, kad jis nebevartoja alkoholio, kad, kaip jis sakė, iš naujo įsimylėjo savo žmoną, vaikus. Jis padovanojo mano žmonai Naująjį Testamentą. Man tai buvo kažkas naujo. Parvykęs namo, žmonai pasakiau, kad draugas tikriausiai kvaištelėjo, nes kalba tik apie Dievą, nebesisvaigina alkoholiu, rengiasi mesti rūkyti, pasikeitė jo elgesys žmonos ir vaikų atžvilgiu. Aš tikėjausi, kad žmona man pritars, tačiau ji pasakė, kad žmogus per pusę metų pats negali taip pasikeisti. Taigi nutarėme priimti draugo pakvietimą ir nuvykti pas jį į svečius. Atvykę buvome pakviesti į pamaldas, kurios vyko evangelikų krikščionių bažnyčioje. Aš buvau nustebęs, nes draugą pažinojau kaip praktikuojantį kataliką. Pamaldose išklausėme pamokslą, giedojome giesmes. Viskas labai patiko. Pirmą kartą išgirdau, kad Jėzus turi gyventi širdyje, tik tada gyvenimas pradės keistis.

Viešnagės metu buvau paklaustas, ar turiu ramybę savo širdyje. Atsakiau, kad neturiu, nes taip ir buvo. Draugas patarė nuvykti į Kauną, kur buvo skaitomos paskaitos apie Dievą. Važiuodami namo, ilgai kalbėjomės apie patirtus įspūdžius ir labai stebėjomės akivaizdžiu draugo pasikeitimu į gerąją pusę.

Po kurio laiko nuvykome į evangelikų krikščionių baptistų bažnyčią Kaune, kur pamokslavo misionieriaus iš Čikagos. Išgirdau, kad Jėzus numirė už kiekvieną asmeniškai, kad reikia priimti Jį į savo širdį, asmeniškai atgailauti už savo nuodėmes. Žmonės ėjo į priekį prie pamokslininko. Mačiau daug jaunų žmonių ir galvojau, kodėl jie tai daro. Išgirdau sakant, kad reikia peržengti savo išdidumą, ateiti ir atsiprašyti Dievo. Paėmiau žmoną už rankos, ir mudu išėjome į priekį. Pirmą kartą nulenkęs galvą meldžiausi: „Dieve, atleisk visas mano nuodėmes, ateik į mano gyvenimą, pakeisk jį, ir daryk mane tokį, kokį nori matyti”. Po tos maldos tarsi akmuo nuo pečių nusirito.

Netrukus pastebėjome, kad mūsų gyvenimas tikrai keičiasi. Atsirado kažkas nauja, ko negalima apsakyti: džiaugsmas, ramybė, daugiau pakantumo, noras kitiems pasakoti apie Jėzų, dalintis tuo džiaugsmu. Pastebimai pagerėjo situacija šeimoje, todėl dėkojome Dievui. Ir tas palaiminimas tęsiasi jau 12 metų!

Mes gyvename Veisiejuose. Pas save pradėjome kviesti žmones, pasakodavome jiems, kaip stebuklingai pasikeitė mūsų gyvenimas. Dažniau lankydavosi tie, kuriems reikėjo dvasinės ramybės. Jie atgailavo, jų gyvenimai keitėsi. Tapome liudininkai daugelio įtikėjusių žmonių, kurie gyvenime atrado tvirtą pagrindą po kojomis, kurio vardas yra Jėzus Kristus. Ir Jis kviečia visus sakydamas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.” ( Mato 11, 28).

1992 m. mes nuvykome į Druskininkus, kur skelbėme Gerąją naujieną. Atsirado žmonių, kurie įtikėjo, nes dideli sunkumai slėgė juos. Šiuo metu yra apie 15 žmonių, su kuriais kartu studijuojame Šventąjį Raštą, lankomės pamaldose.

Tais pačiais 1992 m. Veisiejuose buvau įšventintas į pastorius. Jau keli metai kai turime savo maldos namus, kurie vadinasi krikščionių baptistų bendruomenės „Gyvybės Kelias“ maldos namai. Bažnyčia nesuteikia žmonėms jokių galių, tai yra tik vieta, kur galime susitikti ir pagarbinti Dievą. Tik Viešpats gali suteikti amžinojo gyvenimo džiaugsmą, apvalyti nuo viso gyvenimo purvo, suteikti ramybę. Juk tam Jis ir atėjo į šį pasaulį. Šventajame Rašte sakoma: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“ ( Jono 3, 16-17). Tad ateikime pas Jį.

Stasys
2004 02 10

Šarūnas Rimša

Tada man buvo septyniolika metų. Gal kieno nors gyvenimas tekėjo įprasta vaga, bet tik ne mano. Visi puikiai žinom, kas tokio amžiaus žmogaus širdyje vyksta − tai pasiruošimas savarankiškam gyvenimui per sukilimą, įrodinėjant savo, maištaujant ir t. t. Aš nenoriu pasakoti, ką aš tada veikiau, gėda net prisiminti, nors ir nebuvau išbandęs visko nuo A iki Z. Žinoma, aš galėjau daryti, ką tik norėjau, nepaisydamas savo sąžinės, bet dažnai ir paklausdavau savęs: „Ar tai, ką aš darysiu, atneš į mano širdį ramybę?“ Mat aš pastebėjau, kad kai aš darau, ką tiktai noriu, mano širdyje atsirasdavo nepasitenkinimas, apmaudas, nusivylimas, todėl aš ir užduodavau sau tokį klausimą, aišku, ne visada.

Tuo metu manyje virė baisi maišatis, nes viską, ką tik užsimodavau daryti arba nepavykdavo, arba nepatenkindavo to vidinio troškulio, kuris šaukė: „Man reikia, kažko geresnio reikia!“ Visa veiksmų skalė nuo lengvo chuliganizmo iki pagalbos kitiems žmonėms nepatenkino jo. Nors pastarasis veiksmas laikinai užtildydavo tą mano „balsą“. Bet tai buvo laikina, nestabilu ir nenešė didelio džiaugsmo, tarsi šiaudas skęstančiam. Tuo metu, atsimenu, vidinis mano gyvenimas grimzdo gilyn. Tai atsispindėjo ir išorėje. Nuolat piktas, susiraukęs, užsidaręs ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai, t. y. būdavau namie, savo kambary ir mažai bendraudavau net su namiškiais. Žiūrėdavau į lubas atsigulęs lovoj ir nežinojau, ką daryti su savim ir savo tokiu gyvenimu. Mąsčiau: „Nejaugi bus visas toks mano gyvenimas šiame pasauly? Neturiu nei dvidešimties, o jau „atsikandau“ savo tokio gyvenimo“. Šokiai, kompanijos, vakarėliai – visa tai šlamštas, nes neužpildė mano tuštumos. „Ką gi man daryti?“ – klausiau savęs. Tais metais prieš Velykas ir Kalėdas per televizorių rodydavo filmą apie Jėzų. Aš žiūrėjau jį ir tai atkreipė mano dėmesį, kad kai aktoriai cituodavo Šventojo Rašto eilutes, į mano širdį ateidavo ramybė. Ši ramybė buvo kitokia negu kai padarydavau kam nors gerą darbą. Man tai patiko. Po to filmo pabaigoje būdavo atgailos malda, kurią šiandien gerai žinau, bet tada tik atsiminiau, kad aš esu nusidėjėlis, man reikia tikro Gelbėtojo ir kad turiu šauktis Dievo. Po kiek laiko mane vėl užplūdo senos mintys ir vėl man sujaukė gyvenimą. Aš tada nusprendžiau dar dažniau negu sekmadieniais eiti į tradicinę bažnyčią. Mane nuliūdino, kai išgirdau sekmadienio pamokslą, atėjau kitą dieną ir vėl tas pats. Bet mano širdy buvo ramybė. Grįždamas namo vakare mąsčiau: „Taigi jeigu Dievas sutvėrė šį pasaulį ir mane mano motinos įsčiose, Jis yra Visagalis. Tai jeigu Jis sutveria Gyvybę, tai gali suteikti ir gyvenimą, nes Jis tai gali“. Ir taip mąstydamas aš pakėliau akis į dangų ir tariau širdy: „Dieve, taigi Tu Esi!“ Po to apsidairęs dar garsiai pakartojau. Į mano širdį atėjo ramybė, tokia pat, kai žiūrėjau filmą apie Jėzų.

Po kiek laiko sužinojau, kad turiu skaityti Bibliją, melstis, bendrauti su kitais tikinčiaisiais, eiti į bažnyčią, kurioje nagrinėjamas Raštas ir kitiems pasakoti apie Kristų. Vėliau aš išpažinau Kristų viešai (Rom 10, 9–10) ir prisidėjau prie vienos baptistų bažnyčios.

Šarūnas
2003 09 15

Guoda Kuprėnaitė

Mano šeima, kaip ir daugelis kitų, nebuvo per daug religinga – į bažnyčią nueidavome tik per Velykas ir Kalėdas, tačiau aš jau nuo pat vaikystės tikėjau, kad Dievas yra. Pamenu, kaip kalbėdavausi su Juo. Dar pradinėje mokykloje, kai visi mano klasės draugai buvo priėję prie pirmosios Komunijos, aš ėmiau mąstyti, kad esu kitokia ir kad Dievas dabar manęs nepriims vien dėl to, kad aš dar nepriėmusi Komunijos. Tada, atsimenu, sakiau Dievui, kad aš negaliu būti Jam priimtina ir todėl nebebendrausiu su Juo. Tarsi atsisveikinau su Dievu, nors jaučiausi kvailai. Tada tuo ir baigėsi mano Dievo paieškos. Kuriam laikui pamiršau Jį, tačiau Jis manęs nepamiršo. Po kelerių metų nuvykau į krikščionišką stovyklą. Ten išgirdau apie Jėzų. Tai, ką išgirdau, buvo kažkas nauja, ir žmonės, kuriuos mačiau, buvo kitokie – ramūs ir kartu džiaugsmingi. Vieną vakarą besiklausydama pamokslo aiškiai suvokiau, kad aš nusidėjusi prieš Viešpatį, bet taip pat išgirdau, kaip galima tai pakeisti. Nors aš nesupratau, ką reiškia „kviesti Jėzų į savo širdį“, bet suvokiau viena – kad mano situacija yra beviltiška, ir aš negaliu taip toliau gyventi. Taigi kaip supratau, taip tikėdama ir šaukiausi Viešpaties, kad Jis išgelbėtų mane iš visų nuodėmių. Dėkoju Jam, kad nuo to laiko Jis yra su manimi ir kad Jis ištikimas. Jau daug kartų Jis parodė savo ištikimybę ir dideliuose, ir mažuose dalykuose, ir tikrai neįsivaizduoju, kaip dabar mano gyvenimas atrodytų be Jo. Ne visada sekasi Jam paklusti ir elgtis taip, kaip turėčiau, tačiau žinau, kad niekas manęs neišplėš iš Jo rankos.

Guoda
2003 05 05

Tarasas Sereda

Tądien aš pasirinkau teisingą kelią…

Sunku nustatyti laiką, kai aš pradėjau suprasti, kas yra Dievas, kai pirmą kartą pajutau Jį, išgirdau Jo kvietimą. Tiesiog Jo veikimą jutau visą savo gyvenimą.

Kai dabar žvelgiu į savo praeitį, atrodo, kad gimiau jau būdamas Dievo namuose. Augau apsuptas Jo malonės ir meilės, gyvenau labai, labai arti Jo ir tuo pačiu taip toli… Visas mano gyvenimas buvo susijęs su Dievu.

Mano tėtis buvo bažnyčios pastorius, mama taip pat tikinti. Nuo pat mažens galėjau matyti, ką jiems reiškia Dievas. Mane jie auklėjo taip pat krikščionybės dvasioje. Kai buvau dar visai mažas vaikas, aš jau puikiai žinojau, kas yra Dievas, žinojau, kad Biblija – Jo Žodis, malda – būdas bendrauti su Juo. Aš mokėjau melstis, skaičiau Šventajį Raštą, ir, rodos, man nieko netrūko. Dievas man buvo kaip kažkoks savaime suprantamas dalykas.

Mačiau, kad žmonės ateina į bažnyčią, atgailauja, krikštijasi, tačiau man viso šito nereikėjo. Tuomet man atrodė, kad esu pavyzdingas krikščionis, ir man nieko ypatingo nereikia. Mintis apie tai, jog miręs pateksiu į pragarą, net nešovė man į galvą, nes tai būtų buvęs tikrų tikriausias absurdas. Ėjo metai, aš buvau visiškai patenkintas savo gyvenimu, kol…

Kartą teko apsilankyti vienoje man nepažįstamoje bažnyčioje. Kadangi čia buvau pirmą kartą, viskas buvo labai įdomu. Aš įdėmiai klausiausi pamokslo ir net negalvojau apie tai, kad ši diena gali nulemti visą mano busimąjį gyvenimą.

Klausydamas pamokslo supratau, jog toks mano tikėjimas Dievu, koks tuomet buvo, visai nieko nevertas. Suvokiau, kad esu mirtinai įklimpęs nuodėmėse, ir turėčiau pražūti. Tačiau pamačiau ir tai, jog Gerasis Dievas paaukojo žmonijai savo vienintelį Sūnų – Jėzų. Ir dabar tik Jo šventas kraujas gali išgelbėti mane nuo amžinos mirties.

Tądien aš pasirinkau teisingą kelią. Aš atidaviau Jėzui Kristui visą save kartu su visom nuodėmėm. Ir Jis priėmė mane, apvalė, padarydamas „baltesnį už sniegą”. 0, šlovė Tau, Viešpatie, kad būdamas tobulas ir šventas pažvelgei į savo nusidėjusius kūrinius!

Po trijų metų aš sudariau Sandorą su Dievu, pažadėdamas tarnauti Jam per amžius, ir prisijungiau prie Kristaus Bažnyčios. 0 Viešpats, savo ruoštu, dovanojo man Globėją -Šventąją Dvasią ir daugybę palaiminimo pažadų.

Šiuo metu aš tarnauju Dievui bažnyčios jaunimo grupėje. Kartu su broliais ir seserimis stengiuosi vis labiau pažinti Viešpatį ir pamatyti Jo valią mano gyvenimui.

Tebūna Jam amžina šlovė! Amen.

Tarasas
2004 03 12

Indrė Sabaliauskaitė

Aš buvau nerami siela – labai maištinga. Padariau daug baisių dalykų, dėl kurių teko skaudžiai nukentėti. Tuo labai įskaudinau tėvus ir visus mane mylinčius žmones… Mano gyvenime buvo daug svaigalų. Iš pradžių tai buvo tik dar vienas maištas prieš tėvus, ir net nepajutau, kaip tapau nuo jų priklausoma. Pykau ant visų, kuriems nepatiko tai, ką aš darau; prieštaravau nustatytai tvarkai.

Bet nuo viso šito greitai pavargau. Jaučiau, kad toks gyvenimo būdas ne man. Aš nesijaučiau laiminga. Atsibodo nuolatiniai mamos maldavimai, kad pasikeisčiau… Giliai širdyje norėjau nuo viso šito pabėgti, tik nežinojau kaip. Man prasidėjo depresija, kažko trūko gyvenime. Norėjau kažkokios atramos, kažkokio stimulo gyventi…

Nors ir buvau tokia, Dievu aš visada tikėjau ir Jo buvimas man niekada nekeldavo abejonių.. Kartais, kai gerai prisidirbdavau, prašydavau, kad Dievas padėtų ir Jis visada išklausydavo. Galiausiai pradėjau melstis. Prašiau Dievo, kad viskas liautųsi, kad galėčiau grįžti į normalų gyvenimą…

Taip po kurio laiko mane ir pusseserę aplankė pastorius su Gintaru: papasakojo apie Dievo meilę, ką Jis padarė dėl manęs, kad Jis yra gyvas ir nori man padėti. Aš tuo labai susidomėjau, nes apskritai domėjausi visomis religijomis. Gal tai ir buvo ta priežastis, kuri paskatino mane ateiti čia – tas susidomėjimas.

Atėjusi čia, pamačiau daug laimingų veidų. Visi jie šypsojosi ir tai buvo užkrečiama. Pradėjau šypsotis ir aš, nejučia dingo pyktis, užplūdo kažkokia ramybė… Ir nuo tada Šventoji Dvasia pradėjo dirbti manyje…

Dar tada nesuvokiau, kad aš esu nusidėjėlė. Grįžusi namo, pradėjau studijuoti knygelę „Ką daryti, kad būčiau išgelbėtas“. Ten buvo eilutės, kad atpildas už nuodėmę yra mirtis. Aš nusišypsojau. Galvojau, kokia aš čia nusidėjėlė, ką čia tokio padariau, kad esu verta mirties! Bet šypsojausi neilgai, labai greitai pradėjau verkti.. Viešpats mane įtikino, kad aš nusidėjėlė ir verta mirties. Verkiau ir negalėjau patikėti, kad pamiršau, kiek daug aš padariau. Dėl daug dalykų turėjau atgailauti prieš Dievą. Labai džiaugiuosi, kad jų dabar nebeliko mano gyvenime.

Net nuostabu, kai pagalvoji, kaip Viešpats pakeitė mano gyvenimą per tokį trumpą laiką, kai tuo tarpu man bandė padėti tiek daug žmonių ir rezultatas buvo nulis. Viešpats sugrąžino man džiaugsmą, viltį ir stiprybę, begalinę stiprybę bėgti nuo tų dalykų ir niekada neatsisukti atgal. Per tą laiką supratau, kad Viešpats mane myli, Jis man atleido, išgelbėjo ir davė tiek daug palaiminimų.. Žinau, kad Jis mane laiko stipriai už rankos ir visada, kad ir kas atsitiktų, suteiks jėgų ir ves pirmyn…

Daugiau neturiu ką pasakyti… tik labai padėkoti pastoriui Artūrui ir Gintarui, kad suteikė galimybę išgirsti, ką Jėzus padarė dėl manęs. Taip pat žmonėms, kurie mane taip šiltai čia priėmė. O labiausiai dėkoju Viešpačiui, kad Jis atvėrė mano širdį ir pakeitė mano gyvenimą.

Indrė
2003 09 07

Bronė Rukšienė

Augau gausioje religingoje šeimoje. Tėvas buvo itin griežtas ir teisingas. Tėvai mus labai mylėjo ir kiekvieną kartą stengėsi įskiepyti gerumo, sąžiningumo. Aš prisimenu, kaip bijojau Dievo ir apie jį žinojau tik tiek, kiek sakė tėvai: kad Jo reikia bijoti, nedaryti nieko blogo.

Kai man buvo 16 metų, aš su savo tėvu daug diskutuodavau apie dvasinius dalykus, apie kunigus. Aš prieštaravau, kad niekada negalėsiu suprasti, kodėl kunigui reikia sakyti nuodėmes. Juk jis yra toks pat žmogus kaip aš. Tėvai mums liepdavo eiti į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Tėvui paprieštaravusi, kad nenoriu eiti vien dėl išpažinties į ausį, jis man atsakydavo: „Reikia tikėti Dievu, o ne kunigu“. Tokių diskusijų buvo daug.

Tėvas pasakojo: „Yra tokia Biblija, kažkoks žmogus ją turėjo, apiplyšusią, kuri ėjo iš rankų į rankas“. Tai buvo 1956 metai. Tėvo žodžiai man įstrigo giliai širdy. Jau tada tai buvo savotiškas Kristaus liudijimas. Jis sakė: „Tai toje knygoje yra visa Dievo tiesa“.

Ėjo metai. Buvo toks gyvenimo tarpsnis, kai visai nėjau į bažnyčią. Ištekėjau. Viskas buvo jau praeityje, kažkur giliai atminty. Gyvenime susidūriau su daugybe išbandymų ir netiesa. Ieškojau tos tikros tiesos, apie kurią sakė tėvas. Gyvenau sveiką gyvenimo būdą, bet to buvo maža. Buvau išdidi, neatlaidi draugėms, kurios apkalba, ar šiaip jei susipykdavome. Aš neatleisdavau ir baigdavau draugystę.

Atėjo 1992 metai balandžio 25 diena. Tada išgirdau Evangelijos žinią. Gavau išsvajotąją Bibliją. Mažai ką supratau, bet greitai Dievas davė išminties, ir skaičiau, skaičiau ir tebeskaitau iki šių dienų. Dievas mane pakeitė, suminkštino mano širdį. Daug liudijau. Liudijau savo mamai, kuri priėmė Kristų su ašaromis 1992 metų rudenį, sesuo Nijolė su vyru Eduardu, draugė Rita. Tėvas, deja, buvo jau miręs.

Bibliją skaito mano vyras, sūnus. Bet kiekvienam savas kelias. Dievas išlaisvina iš pasaulio vergijos, iš nežinojimo. Per Bibliją aš atradau gyvenimo pilnatvę, turiu pažinimą, žinojimą, kaip kiekvienoje situacijoje elgtis. Dievas yra stebuklų Dievas. Gaila, kad taip vėlai aš pažinau Viešpatį.

Mieli žmonės, eikite prie Kristaus, ir Jis išlaisvins jus iš nuodėmių, padarys gyvenimą prasmingą. Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“

Bronė
2003 05 20

Juozas Kažukauskas

PRAEITIS

Gyvenau niekuo neišsiskiriančioje šeimoje. Tėvai buvo netikintys, todėl ir aš per daug nesigilindavau į religiją. Kartais išgirsdavau apie Jėzų, apie nukryžiavimą, bet tai manęs nejaudindavo. Buvau labai pasididžiavęs, nekenčiau žmonių, neapykanta tiesiog virė mano širdyje. Vos ne kasdien mušdavausi su bendraamžiais. Prisimenu, kai buvau trečiokas, mokykloje įvyko susirinkimas, kuriame siūlė mane atiduoti į specialiąją mokyklą, nes mokytojai negalėdavo jau daugiau manęs pakęsti. Nebuvo prasmės dėl ko gyventi, būti geresniam. Toks buvo mano gyvenimas – tuščias, be prasmės, pripildytas neapykantos, pykčio, įtūžio ant viso pasaulio.

SUSITIKIMAS SU DIEVU

Kadangi mano gyvenimas priminė amžiną kovą, aš pradėjau lankyti bokso treniruotes, vėliau – karatė. Norėjau dar geriau išmokti muštis. Tai buvo mano tolimesnis gyvenimo tikslas. 1992 m. per pačias Kalėdas taip pat vyko karatė treniruotė. Aš nuėjau. Po treniruotės pastebėjau, kad atėjo penki ar šeši nepažįstami jaunuoliai. Treneris mus surinko ratu. Tada pakvietė jaunuolius mums papasakoti dėl ko jie atvyko. Tada pirmą kartą gyvenime išgirdau tikrąją Evangeliją, kad „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo vienagimį Sūnų, kad kiekvienas kuris tiki, nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jono 3, 16).

Tada supratau, kad Jėzus mirė ant kryžiaus ir už mane, savo krauju nuplovė ir mano nuodėmes. Buvo ištartos ir šios Šventojo Rašto eilutės: „Nes jei savo burna išpažinsi Jėzų esant Viešpatį ir savo širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš mirusiųjų, tu būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgijamas teisumas; burna išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas… Nes kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Romiečiams 10, 9–13).

Kaip aš buvau nustebęs, kad kažkas mane mylėjo ir sumokėjo tokią didelę kainą! Tada kreipiausi į Jėzų nusižeminęs prieš Jį, išpažindamas savo nuodėmes bei prašydamas, kad Jis apsigyventų mano širdyje. Nutariau pakeisti mintį apie nuodėmę, Dievą ir savo gyvenimą, nusprendžiau tarnauti dangaus Karaliui ir mano Gelbėtojui.

Įvyko stebuklas! Į mano širdį atėjo ramybė bei užtikrintas tikėjimas, kad Jėzus tikrai atleido mano kaltes ir aš tapau Jo vaiku.

DABARTINIS MANO GYVENIMAS

Nuo to momento mano gyvenimo būdas labai pasikeitė: dingo noras muštis, po kelių mėnesių palikau karatė treniruotes, dingo neapykanta žmonėms. Aš pradėjau melsti Dievo, kad padėtų man labiau mylėti artimuosius. Pradėjau skaityti Šventąjį Raštą, kad galėčiau sužinoti, kaip turėčiau gyventi su Dievu, pradėjau melstis, kalbėtis su Dievu, išsakyti tik jam vienam savo nuodėmes, bėdas ir rūpesčius.

Po atsivertimo į Dievą, man tada buvo šešiolika metų, atėjęs į mokyklą išdalijau klasės draugams ir mokytojams knygutes apie Dievą, atgailą, Jėzaus auką. Visi buvo labai nustebinti mano atsivertimo ir niekas netikėjo, kad aš galiu pasikeisti. Bet aš pasikeičiau.

Jau baigdamas mokyklą, gavau nuo klasės draugų sveikinimo atviruką, kuriame buvo parašyta, jog aš esu per daug rimtas tokioje jaunystėje. Aš dėkoju mano Dievui, kad Jis išgelbėjo mane, parodė man kelią, kuriuo galiu eiti ir vieną dieną susitikti amžinybėje su Jėzumi.

Žinoma, ir dabar aš dar nusidedu, bet dabartinis mano gyvenimas yra bėgimas nuo nuodėmės. Ankstesnis gyvenimas buvo bėgimas paskui nuodėmę.

Kviečiu ir Jus visus susimąstyti apie savo gyvenimą, jo prasmę, suprasti Jėzaus aukos prasmę, Dievo meilę, atleidimo gilumą, išgelbėjimo nuostabumą. Kviečiu pažinti Tą, kuris gali atleisti ir Jūsų kaltes bei dovanoti didžiausią dovaną – amžinąjį gyvenimą.

Juozas
2003 05 02

Dalius Serdikevičius

Labas. Mano vardas Dalius. Gimiau ir užaugau Panevėžyje. Šeimoje buvo dar brolis ir sesuo. Aš buvau jauniausias šeimoje. Mano mama buvo religinga ir ji mus, tris vaikus, nuolat vesdavosi į katalikų bažnyčią. Mes kone kiekvieną sekmadienį eidavome į bažnyčią. Buvau privestas prie pirmosios Komunijos. Su broliu ir pusbroliu kartais patarnaudavau mišiose. Man nepatikdavo tų vaikų požiūris, kurie su pašaipa kalbėdavo apie Dievą, apeigas, kunigus. Man visa tai buvo šventa ir nekildavo noras juokauti apie tokius dalykus.

Kai man buvo 13 metų, močiutės sesuo padovanojo Naująjį Testamentą. Aš kiekvieną sekmadienį skaitydavau po kelis skyrius, kol perskaičiau visą knygą. Tačiau nedaug ką supratau, ją perskaitęs.

Aš stengdavausi daryti gerus darbus, nes buvau įsitikinęs, kad per tai galiu būti išgelbėtas nuo pragaro. Buvau įsitikinęs, kad po mirties yra trys keliai: dangus, pragaras arba skaistykla. Kartais pagalvodavau – į dangų nepateksiu, bet į skaistyklą vis tiek papulsiu, nes jau nesu toks blogas. Tuomet dar nežinojau, kad tai tik velnio apgaulė.

Aš laikiau save geru žmogumi, nes nevartojau alkoholio, nerūkiau, nesikeikdavau, buvau ramus vaikas, bet kita vertus, aš dažnai pameluodavau, labai dažnai supykdavau, nuolat pešdavausi su seserimi.

Baigęs devynias klases, įstojau į Panevėžio aukštesniąją technikos mokyklą. Studijavau mašinų gamybos technologo specialybę. Čia besimokydamas susidraugavau su vienu vaikinu, kuris man pasakodavo apie Dievą. Mes su juo diskutuodavome apie tikėjimą. Vėliau jis mane pradėjo kviesti į baptistų bažnyčią Panevėžyje ir aš ten nuėjau. Ten buvo pamokslaujamas Dievo žodis ir vieno pamokslo metu supratau, kad esu pražuvęs žmogus, kad aš dar taip ir neturiu savyje Gelbėtojo.

Aš supratau, kad mano gyvenimas turės keistis, truputį to prisibijojau, bet ačiū Dievui, aš žengiau žingsnį link Kristaus – išpažinau savo gyvenimo nuodėmes, atgailavau ir kviečiau Jėzų į savo gyvenimą. Tada man buvo 19 metų. Tai buvo 1995 metų lapkritis.

Labai greitai pajutau, kad Jėzus yra realus, kad Jis keičia mane iš vidaus. Pradėjo tvarkytis melo problema, labai pagerėjo bendravimas su bendraklasiais. Anksčiau aš eidavau į mokymo įstaigą kaip į vergiją arba kaip į mūšio lauką. O dabar mane traukdavo būti su žmonėmis, bendrauti su jais. Džiaugiuosi už galimybę kiekvienam bendraklasiui paliudyti apie savo tikėjimą.

Kai Jėzus atėjo į mano gyvenimą, atėjo ne tik džiaugsmas, ne tik pasitenkinimas gyvenimu, bet taip pat ir išbandymai. Pirmiausia jie užklupo šeimoje. Namuose nuolat jausdavau įtampą dėl savo įsitikinimų ir apsisprendimo lankyti baptistų bažnyčią.

Labiausiai tam priešinosi tėtis. Teko patirti ir fizinį smurtą. Bet ačiū Dievui, Jis mane apsaugojo. Jis buvo visą laiką šalia manęs.

Ir dabar Jis nuostabiai veda mane per gyvenimo audras. Aš tuo įsitikinau ne kartą. Aš labai dėkingas Dievui už Jo man parodytą meilę ir malonę. Į mano širdį atėjo džiaugsmas ir ramybė. Aš matau, kaip Dievas rūpinasi manimi ir globoja.

Aš galiu ramiai atiduoti savo gyvenimą į Jo rankas, nes žinau, kad Jis juo pasirūpins geriausiai.

Bažnyčioje aš suradau naujų nuostabių draugų. Supratau, kad prieš Dievą esu niekas, bet kartu su Juo aš galiu padaryti labai daug.

Dabar man 26 metai. Šiuo metu mokausi Biblijos institute, bažnyčioje tarnauju diakonu. Aš nežinau, kiek man Dievas leis pragyventi šioje žemėje, bet aš visus tuos metus noriu tarnauti Jam. Aš noriu savo gyvenimu pagarbinti savo Dievą.

TOKS DABAR YRA MANO GYVENIMO TIKSLAS.

2003 04 20

Gintaras Dobrovolskis

Gimiau ir augau katalikų šeimoje. Nuo vaikystės tėvai ir seneliai mokė, kad Dievas yra visur ir Jis viską mato, mato, kaip aš elgiuosi, ką veikiu ir t. t. Atlikau visus būtinus sakramentus, nors ir gerai nesupratau, kam jie reikalingi. Beveik kiekvieną sekmadienį eidavome į bažnyčią, nors kuo labiau brendau, tuo mažiau norėjau ten eiti, o paauglystėje visai nebereikėjo Dievo.

Visas gyvenimas buvo su draugais: pasilinksminimai, nuotykių ieškojimai, girtuokliavimai. Pradėjau negrįžinėti namo, pyktis ir maištauti prieš tėvus. Kada susipažinau su būsima žmona, reikalai truputį pasitaisė. Galvojau apie santuoką bažnyčioje, todėl vėl prireikė Dievo. Sužinojęs, kad mano mergina tik pakrikštyta ir nėra priėmusi jokių sakramentų, pradėjau beveik kiekvieną sekmadienį lankytis katalikų bažnyčioje, jaunimo pamaldose. Labai patiko muzika, bet niekas nesikeitė, liko kaip ir anksčiau, gal tik ėmiau save laikyti išoriškai geresniu, tačiau viduje likau toks pat.

Bet vieną dieną eidamas namo, sutikau žmogų, kuris skelbė Gerąją naujieną – man visai negirdėtus dvasinius dalykus. Aš laikiau save tikinčiu kataliku, bet nedaug ką žinojau. Kai gavau Šv. Raštą ir pradėjau lyginti, kuo aš tikiu ir kuo iš tikrųjų Dievas nori, kad tikėčiau, tai pasirodė du skirtingi dalykai.

Visus metus lankiausi kas sekmadienį bažnyčioje, kol supratau, ir priėmiau Jėzų Kristų į savo širdį. Prasidėjo stebuklai mano gyvenime, nustojau rūkyti, vėliau praradau norą gerti. Po to praradau visus senus draugus, ir tik tada supratau, kad žmona svarbesnė už juos. Dievas davė daug daugiau nei draugus – brolius ir seseris Jėzuje Kristuje. Aš tuo labai džiaugiuosi. Atsirado tikras džiaugsmas, nes nebijau mirti todėl, kad tikiu.

Gintaras
2003 04 10

Inga Dobilienė

Daugiau kaip prieš devynerius metus vaikščiojau „minioje“ ir net neįtariau, kur ta „minia“ eina. Tiesiog nekildavo minčių, kad yra kitoks gyvenimas, aukštesni tikslai, negu kad baigti mokslus, gerai uždirbti, sukurti šeimą… Apie amžinybę visiškai nesusimąstydavau. Gyvenau savo malonumui. Viskas visur sekėsi, buvau visų mėgiama, nes suburdavau aplink save daugybę žmonių ir, atrodė, jog tai patenkina visus mano poreikius.

Augau netikinčiųjų šeimoje, todėl apie tikėjimą Dievu nieko nežinojau. Apie Kristų girdėjau tik tiek, kiek pati grodama gitara apie Jį dainuodavau nešvankiose dainuškose. Man nebuvo gėda, nes Jis man buvo svetimas ir visiškai nepažįstamas.

Baigusi mokslus, pradėjau dirbti pagal specialybę, greitai ištekėjau ir, rodos, viskas ėjosi pagal mano pačios susikurtą planą – taip, kaip man norėjosi. Buvau valdinga, ir gyventi dviese buvo nelengva. Trokšdavau visur būti teisi, nenusileisdavau. Abiem su vyru buvo sunku ir dažnai jausdavomės nelaimingi. Pasinėrėm į alkoholį, ypač aš. Gerdavau iki nukritimo, nebebuvo stabdžių, daug rūkydavau. Vyras saugodamas santuoką kentė visas mano išdaigas, patyčias, net agresiją. Besilaukdama antrojo vaikelio, patekau į Birštono dvasinio sveikatingumo stovyklą. Tai buvo atsitiktinumas, nes žinodama, kur važiuoju, būčiau tikrai nevažiavusi.

Tą vakarą labai lijo. Aš su mama ir mažąja dukrele įžengiau pro duris, kurios taip ir liko mano naujo gyvenimo durimis… Taip, tikrai naujo gyvenimo. Ten sutikau žmonių, kurie nekreipdami dėmesio į mano išdidumą, nepasitenkinimą, rodė man dėmesį. Iš šių žmonių sklido neįprasta ramybė, meilė… Tyčiojausi sakydama, kad tokie geri ilgai neišbus, bet dešimt dienų jie išliko ramūs, malonūs, linksmi ir patarnaujantys. Dar keisčiau, kad tos ramybės prisipildžiau ir aš. Mano namų įtampa, nesutarimai liko Kaune ir aš po kelių dienų jau ėmiau ilsėtis. Net rūkyti nebereikėjo; nei noro, nei sąlygų nebuvo (nors buvo antras nėštumo mėnuo, niekaip nesilioviau rūkyti). Po pirmo gimdymo, tik grįžusi, pamačiau, kaip sudėtinga maitinti vaiką, todėl lioviausi natūraliai maitinti ir pradėjau rūkyti, nes tuo metu, tai atrodė svarbiau.

Besiilsėdama Birštone, susipažinau su krikščionimis. Tiek informacijos apie Dievą niekada nebuvau girdėjusi. Girdėjau maldas, giesmes, Dievo Žodį, viskas buvo nauja. Net mano mintys, prieš tai buvusios priešingos Dievui, pasikeitė, pradėjau mąstyti, jog Dievas tikrai yra. Mačiau su kokiu pasitikėjimu buvo prašoma Dievo, o dar didesniam mano nustebimui ir susižavėjimui, Jis atsakydavo…

Būdama dvasinio sveikatingumo stovykloje, pirmąkart išgirdau apie nuodėmę. Tai buvo naujas žodis mano žodyne. Jau grįžusi į Kauną, pradėjau lankytis surinkime, kur garbinamas Dievas.

Pradėjau suvokti, kad esu nusidėjusi, kad mano gyvenimas pilnas nuodėmių ir dar, kad jis gali baigtis pragare. Daug girdėjau apie Jėzų, ką Jis dėl manęs padarė, bet tik po mėnesio lankymosi bendruomenėje supratau, jog Kristus numirė tam, kad išvaduotų mane iš mano nuodėmių, kad tikėjimu galiu gauti amžiną gyvenimo dovaną. Sunku buvo palikti seną gyvenimą, pakeisti nuostatas, sekmadienį praleisti garbinant Viešpatį.

Vieną dieną, po eilinio sunkumo barnio? namuose, supratau, kad visi nesutarimai namuose vyksta dėl mano kaltės, kad nuodėmė visai užtemdė mano akis ir aš griaunu ne tik savo gyvenimą, bet ir savo šeimos narių gyvenimus. Labai išsigandau ir mačiau tik vieną būdą, kurio gyvenime dar nebuvau išbandžiusi – tai gauti Jėzaus atleidimą. Tuo metu nieko daugiau nenorėjau, kaip tik jausti nuodėmių atleidimą, kad sąžinė negraužtų, kad būtų laisvė širdyje nuo visų blogio pinklių.

Sekmadienį kaip strėlė išlėkiau į priekį, kai pastorius kvietė visus apsunkusius ir pavargusius nuo nuodėmių naštos pasitikėti Jėzumi. Nes tik Jėzus vienas tegalėjo atleisti mano nuodėmes, tik Jis žinojo mano širdies tamsą.

Kai išpažinau Jėzui savo nuodėmes ir pakviečiau Jį į savo gyvenimą, kad būtų mano Vadovas ir Viešpats, ypatingų emocijų neišgyvenau, tiesiog patikėjau, kad Jis man atleido ir kad dabar Jis gyvena mano širdyje. Skaičiau Šventąjį Raštą, greitai įsiliejau į bendruomenės gyvenimą, pasikrikštijau. Lankau pamaldas, ir tai pats nuostabiausias laikas per visą savaitę. Dievas pradėjo manyje savo numatytą darbą. Jam reikia nuolankių, atsidavusių širdžių, tokią Jis daro ir mane.

Tikiu, kad savo darbą Jis atliks iki galo. Džiaugiuosi visais Jo pamokymais, palaiminimais. Į mūsų namus atėjo taika, ramybė. Dingo alkoholis, barniai. Mano vyras nepažįsta asmeniškai Jėzaus, bet tai, ką Dievas pašalino iš mano gyvenimo, atnešė taiką. Garbė Viešpačiui Dievui, kuris sukūrė dangų ir žemę, taip pat ir mus!

Inga
2003 04 20

Agnė Seden

Įtikėjau prieš penkerius metus. Tada į bažnyčią nevaikščiodavau, nes tam nebuvo poreikio. Mano šeima gyveno pasiturimai. Man niekada nieko netrūko. Turėjau viską, ko norėjau. Mokykloje buvau lyderė, visi manęs klausydavo ir darydavo tai, ką aš pasakydavau. Jaučiausi, jog esu kažkas.

Tačiau atėjo tokia diena, kai šeimą užgulė dideli materialiniai sunkumai. Iš didmiesčio teko persikraustyti į mažą miestelį. Nėra pinigų – nėra ir draugų. Teko eiti į kitą mokyklą. Pasikeitė kolektyvas. Man buvo labai sunku, nes dabar aš buvau niekas ir turėjau taikytis prie kitų ir klausyti jų. Galiausiai, atėjo diena, kai tėtis paliko šeimą. Tai buvo skaudus smūgis, nes tėtis mano gyvenime reiškė labai daug. Mamai prasidėjo depresija. Eidama gatve ji nei iš šio, nei iš to pradėdavo verkti. Namuose visada išsiliedavo ant vaikų. Bet visa tai matydama, mamos sesers anyta (Kauno krikščionių baptistų bendruomenės „Geroji naujiena“ narė) paklausė mamos, ar negalėtų duoti jos telefono numerio žmogui, kuris tikrai galėtų jai padėti. Mama sutiko.

Taip mūsų namus aplankė pastorius Stasys Kaženauskas. Jis kalbėjo mamai apie Jėzų Kristų ir tą pačią dieną mama įtikėjo. Praėjus vos kelioms dienoms pamačiau, kaip keičiasi mamos gyvenimas. Dabar ji turėjo ramybę širdyje ir pasakojo man, kad Dievas yra gyvas ir keičia žmonių gyvenimus. Jai pasiūlius kartu eiti į pamaldas – sutikau. Kitą savaitgalį pastorius pasikvietė mane su broliu pas save į svečius.

Vieną vakarą pastorius paklausė: „Agne, kur tu eisi, kai numirsi?“ Šiek tiek pagalvojusi atsakiau: „Į dangų“. O pastoriaus žmona pridūrė: „labai aukštai taikai“. Pastoriui paklausus, ar nenorėčiau daugiau sužinoti apie Viešpatį – sutikau išklausyti. Išgirdau, kad yra pragaras ir kad Kristus numirė už mane asmeniškai ant kryžiaus.

Dabar žinojau tai, ko anksčiau nesuvokiau. Aš kviečiau Kristų į savo gyvenimą, prašiau, kad Savo brangiu krauju apvalytų mane nuo visų nuodėmių, apsigyventų mano širdyje ir taptų mano gyvenimo Viešpačiu. Dabar esu laiminga, kad galiu tarnauti Jam ir pasitikėti Juo, nes per visus tuos metus Jis nei karto manęs neapvylė. Viešpats davė ramybę, džiaugsmą, pakeitė mano gyvenimą, mąstymą ir suteikė naują gyvenimo tikslą. Jis išklausė mano maldų ir sugrąžino tėtį į šeimą.

Dabar aš galiu dėkoti Dievui už tuos visus sunkumus, nes būtent per juos aš galėjau pažinti Nuostabų, Mylintį ir Visagalį Dievą.

Agnė
2002 12 02

Aurimas Brazinskas

Pirmą kartą apie Dievą išgirdau paauglystėje, kai man buvo 11 metų. Man ir anksčiau tekdavo nueiti į bažnyčią, tačiau aš nesuvokdavau, kad ten yra Dievas ir kad su Juo galima bendrauti. Rimčiau teko susimąstyti, kai man buvo 14. Vieną žiemos vakarą, mama grįžo į namus ir pasakė: „Vaikai, aš turiu širdyje Jėzų!”. Man tai labai keistai nuskambėjo, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio.

Gal viskas tuo ir būtų pasibaigę, tačiau mamos elgesys pasikeitė: ji tapo ramesnė, pradėjo skaityti Bibliją, pasikeitė jos požiūris į gyvenimą, ėmė viską vertinti kitaip. Kai mama skaitydavo Bibliją, tekdavo ir mums su broliu ir tėčiu išgirsti, kas joje rašoma, nes mama, radusi kokią nors eilutę, pradėdavo ją skaityti garsiai ir sakydavo mums: „Paklausykit, kokie nuostabūs žodžiai”. Tačiau mums tie žodžiai visiškai nieko nereiškė. Bet Dievas tuos žodžius panaudojo vėliau.

Po pusės metų mama mane pakvietė į pamaldas. Man buvo įdomu ir kartu keista, nes ten buvo pamokslaujama iš Biblijos, be to, buvo aiškinama taip, kad žmonės galėtų suprasti, ir dar pritaikoma dabartiniams laikams. Pamokslo pabaigoje buvo kvietimas priimti Jėzų Kristų, kaip Viešpatį ir Gelbėtoją. Tie žodžiai palietė mano širdį ir aš išėjau į priekį. Maldoje išpažinau Dievui, kad esu nusidėjėlis, kad Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, Savo krauju nuplovė visas mano nuodėmes, prašiau Dievo, kad atleistų mano nuodėmes, kviečiau Jėzų, kad apsigyventų mano širdy, kad pakeistų mane ir kad būtų mano gyvenimo Viešpats.

Po maldos jaučiau kažkokį pasikeitimą, tik negalėjau suprasti kas tai. Kiek vėliau pradėjo keistis mano gyvenimas, tiksliau, tai Dievas pradėjo darbuotis mano viduje. Jaučiau, kaip po truputį dingsta pyktis ir susierzinimas, o vietoj to ateina ramybė. Dar vėliau su Dievo pagalba man pavyko atsisakyti rūkymo.

Aišku, buvo ir sunkių momentų, kai atrodė, kad jau niekas nebepadės, tačiau, kai tik pakeldavau akis į Dievą, kai šaukdavausi Jo pagalbos, Jis visada atsakydavo ir padėdavo. Per tuos 10 metų, kai esu tikintysis, niekada nebuvau Dievo paliktas ar užmirštas, jaučiau, kad Jis visada šalia, pasiruošęs ištiesti man pagalbos ranką.

Dabar žinau, kad mano gyvenimas turi prasmę – išaukštinti Dievo vardą ir Jo darbus čia Žemėje ir taip pat skelbti kitiems Gerąją Naujieną, kad Jėzus numirė už kiekvieną žmogų, Savo brangiu krauju nuplovė visas mūsų nuodėmes ir nori tapti kiekvieno žmogaus asmeniniu Gelbėtoju.

Aurimas
2002 12 02