Tėvų atsakomybė prieš vaikus

Ištrauka iš Richard Baxter raštų
Richard Baxter (1615–1691 m.) – puritonų autorius, daug dėmesio skyręs kasdieniam krikščionių gyvenimui.
Nė vienas iš mūsų negalime visiškai atsiduoti Dievui, jei neatiduodame jam visko, kas yra mūsų ir kas yra mūsų valdžioje. Vaikai taip pat yra mūsų valdžioje. Pati prigimtis skatina mus jau nuo vaikystės mokyti juos gyventi visuomenėje dėl jų pačių gerovės. Ta pati prigimtis skatina mus kreipti juos ir link Dievo pažinimo, kuris yra ypač svarbus jų gerovei. Dievas priima juos į savo Sandorą. Tai aiškiai patvirtina Šv. Raštas. Nuo Abraomo iki Kristaus visi Dievo tautos vaikai buvo Sandoroje su Juo. Dievas niekada neturėjo šioje žemėje tokios Bažnyčios, kurioje Jo tarnų maži vaikai būtų išmesti iš Sandoros. Viešpats priima mūsų vaikus, nors jie ir yra sutepti tėvų nuodėme, bei laiko juos savo tauta, net jei jie to ir nesuvokia. Tai yra didelis palaiminimas. Kristuje Dievas atleidžia jiems prigimtinę nuodėmę ir laiko juos savo vaikais bei suteikia jiems amžinąjį gyvenimą. Tai yra Jo Sandoros palaiminimai ir mes turime mokyti savo vaikus apie ją. Jie turi žinoti jos palaiminimus bei sąlygas.
Mokykime vaikus paklusnumo, neleiskime jiems elgtis nepagarbiai ir užsispyrusiai. Šeimoje turi būti nubrėžtos aiškios ribos. Per didelis familiarumas pagimdo nepagarbą ir nepaklusnumą. Dauguma tėvų yra įpratę patenkinti visus vaikų norus ir įgeidžius, todėl šių valia tiek pripranta būti patenkinta, jog jau negali pakęsti jokių „ne“. Jiems augant, jie pradeda nepakęsti jokios valdžios, nes jiems nepatinka viskas, kas priešinasi jų valiai. Būti paklusniam reiškia atsisakyti savo valios ir priimti tėvų valią. Leisti vaikams priprasti daryti tai, ką jie nori, reiškia mokyti juos nepaklusnumo ir kietaširdiškumo bei ugdyti nepaklusnumo įprotį. Tėvai turi mokyti vaikus apie paklusnumo grožį; apie tai, kad jis patinka Dievui; apie tai, kad visi žmonės turi paklusti valdžioms. Mokykime vaikus susivaldyti ir parodykime jiems savo valios įtvirtinimo pavojų. Kalbėkime vaikams apie užsispyrimo ir užkietėjimo pinkles bei parodykime jiems tokio elgesio pavyzdžius bei pasekmes.
Vaikai turi prisibijoti tėvų, bet ne per daug bijoti ar būti svetimi. Tėvai turi vadovauti jiems ne kaip tarnams, o kaip vaikams. Šie turi žinoti, kad jūs mylite juos ir visi jūsų paliepimai, draudimai bei pamokymai yra skirti jų gerovei, o ne jūsų norų tenkinimui. Jie turi būti auklėjami kaip mąstantys kūriniai, mylintys save ir jaučiantys tėvų meilę. Jeigu jie žino, kad jūs mylite juos, jie paklus lengviau ir greičiau atgailaus dėl savo nepaklusnumo. Jie paklus jums tiek širdyje, tiek veiksmuose, tiek jums matant, tiek jums už nugaros. Jų meilė jums, kylanti iš jūsų meilės jiems, yra tas būdas, per kurį jie pamilsta viską, ką jūs siūlote jiems, ir taip jų valia žingsnis po žingsnio linksta link Dievo valios ir šventumo. Jei jūs esate tolimas ir keliantis nesveiką baimę vaikams, jie paklus jums tik iš baimės, o ne iš meilės. Jie nemylės nieko, ką jūs siūlote jiems. Jie, kaip ir visi veidmainiai, paklus jums tuomet, kai jūs matote juos, bet, būdami vieni, jie elgsis visiškai priešingai jūsų valiai. Tai gundys juos nekęsti jūsų valdžios ir visko, ką jūs raginate juos daryti; jie bus panašūs į pagautą paukštį, ieškantį būdų pabėgti į laisvę. Jiems patiks būti pasauliečių kompanijoje ir maištaujančių vaikų būryje, nes baimė jums ir svetimumo jausmas nekelia jiems džiaugsmo dalykuose, kuriuos siūlote jūs. Iš baimės jie taps melagiais, nes tai bus vienintelis būdas pabėgti nuo jūsų.

Tėvai, rodantys didelę meilę savo vaikams, užtikrintai gali būti griežti, kai šie nepaklūsta. Jie žino, kad tėvams nepatinka ne jie, o blogas jų elgesys. Tačiau netgi labai lengva bausmė atitolins dar labiau vaiką nuo tėvų ir neturės jokios naudos, jei jie yra labai griežti ir tolimi jam.
Per didelė vaikų drąsa veda juos į tėvų niekinimą ir visišką nepaklusnumą. O per didelė baimė ir svetimumas atima iš jų daug rūpesčio ir vadovavimo palaiminimų. Tačiau švelni meilė ir griežtumas, kai jie elgiasi neteisingai, bei tinkama pagarba yra vienintelis būdas, skatinantis juos geram elgesiui. Jei mes norime, kad mūsų vaikai jaustų šventą baimę Dievui ir pagarbą Šv. Raštui, turėsime įdėti daug pastangų. Mokykime vaikus to, ką apie kiekvieną jiems patikėtą darbą ar draudžiamą nuodėmę sako Biblija. Težino jie tokias vietas ir išmoksta jas atmintinai, nes taip jie matys jūsų paliepimų prasmę bei dievišką valdžią juose; ir taip jų paklusnumas galiausiai taps sąmoningu bei tikrai dievišku. Priešingu atveju, tai bus tik veidmainystė. Kai jūsų nėra šalia, jie turi vadovautis savo sąžine, kuri yra Dievo pasiuntinys, bet ji nesakys jiems nieko tol, kol jūs nekalbėsite jiems Dievo vardu. Tai yra kelias, vedantis širdį į paklusnumą ir visų jūsų paliepimų priėmimą, nes vaikai mato, jog tai pirmiausia yra Dievo paliepimai.
Visos jūsų kalbos apie Dievą, Jėzų Kristų, Šv. Raštą, amžinąjį gyvenimą ir bet kokį kitą šventą dalyką visada tebūna rimtos ir pagarbios. Tai išugdys vaikuose pagarbą jiems. Tai lies jų sąžines ir padės pasirinkimuose bei pagelbės atsilaikyti prieš pasaulietines nuomones ir panieką. Tai bus kaip šventumo sėkla juose, nes Viešpaties baimė yra išminties pradžia. Tėvų pagarba Dievo dalykams daro didelį įspūdį vaikams. Aš esu įsitikinęs, kad dauguma pamaldžių tėvų vaikų, kurie užaugo geri, gali patvirtinti tai. Jų širdyse išliko pagarba, kurios jie išmoko iš savo tėvų, šventiems dalykams. Vaikų akivaizdoje visada pagarbiai kalbėkite apie šventus žmones ir jų tarnavimus, o apie nuodėmę ir nedorėlius – su antipatija ir gėda. Vaikai labai greitai perima tai iš tėvų. Dar prieš suvokdami tam tikras doktrinas, jie jau žino, kokie žmonės yra laimingi ir kokie ne. Vaikai, žiūrėdami į tėvus, išmoksta, kokius dalykus reikia priimti ir kokius atmesti. Taigi tėvai turi didelę įtaką tiek blogiui, tiek gėriui vaikų gyvenime. Jei jūs pagarbiai kalbėsite apie tuos, kurie bijo Dievo, vaikai, netgi užaugę, mylės juos ir nekęs darančių bloga.
Nepagarbios ir lengvabūdiškos tėvų kalbos apie šventus žmones bei dalykus ir netgi apie Dievą bei Jo žodį; pašaipos apie Dievo tarnus ir juokai apie tikinčiųjų gyvenimą yra vienas iš pražūtingiausių dalykų vaikams, kurie jau labai ankstyvame amžiuje yra linkę priimti tokią nuomonę ir pasaulietišką panieką į savo širdis. Jos užrakina jų širdis Dievo meilei ir šventumui bei apsunkina jų išgelbėjimą. Todėl aš sakau, kad blogi tėvai yra patys didžiausi blogio tarnai šioje žemėje ir didžiausi savo vaikų sielų priešai. Daugiausia sielų pražūsta dėl nedorų tėvų. Tai, kad netgi viena ar kita tauta priešinasi Dievo keliams, yra tėvų kaltė; pagoniškos tautos priešinasi tikrajam Dievui, neištikimos – Kristui, o katalikiškos – reformai ir dvasiniams garbintojams. Ir tai tęsiasi iš kartos į kartą.
Vaikai, stebėdami tėvų elgesį ir auklėjimą, turi suprasti, jog šventumas yra būtinas gyvenime, jog jis yra vertas pagarbos ir atneša palaiminimus. Jie turi suvokti, kad nedorumas yra negarbingas, netinkamas, kenksmingas ir nemalonus. Skatinkite savo vaikus mylėti šventumą. Pradėkite daryti tai nuo Biblijos pasakojimų, kankinių ar kitų maldingų žmonių gyvenimo bei savo šeimos trumpų istorijų. Nuodėmės draudime jūs iš karto turite žengti patį didžiausią žingsnį, o ne pradėti nuo apačios ir po truputį lipti aukštyn, tačiau, mokydami vaikus dievobaimingo gyvenimo, eikite žingsnis po žingsnio ir neužkraukite jiems daugiau, negu jie gali panešti, bei nemokykite jų dvasinių tiesų, kurias jiems dar per sunku suvokti. Priešingu atveju jų širdys atsigręš prieš religiją; ji bus panaši jiems į vergiją ir nuobodų gyvenimą. Tokiu būdu jų širdys tik užsikietins. Todėl ne visi vaikai gali vienodai mokytis šių dalykų, kaip ir ne visi skrandžiai gali valgyti tą patį maistą. Jei vaikai nuolat persivalgys mėsa, galiausiai jie nemėgs jos visą likusį gyvenimą.
Aš sutinku, kad visų žmonių prigimtis yra vienoda, kad visi jie yra sugedę ir priešiški šventumui. Aš taip pat sutinku, kad šis priešiškumas negali laisvai tarpti vaikuose, tačiau netinkamas religijos mokymas sukelia juose dar didesnį priešiškumą šventumui. Šis turi būti nugalėtas proto pasikeitimu ir meile, o ne prievarta. Ugdykime vaikuose supratimą, kad šventumas yra geras, gerbtinas ir naudingas dalykas. Tai yra šventas auklėjimas, kuris vyksta ne tik žodžiais, bet ir darbais.
Nuolat kalbėkite savo vaikams apie nedorumo ir geidulingumo, norinčio patenkinti tik savo kūniškumą, bjaurumą ir apie išminties bei šventumo grožį. Ypatingai saugokite juos nuo pataikavimo kūniškumui. Šis yra visų nedorumų priežastis ir ypač vaikai yra linkę kristi į šią duobę. Jų kūniškumas ir jausmai yra greiti, todėl norint juos suvaldyti ir pažaboti reikia ne tik tikėjimo, bet ir aiškaus supratimo, kodėl negalima taip elgtis. Įprotis kartu su įgimtu polinkiu paklusti savo jausmams, visiškai nesusimąstant apie tai (kas yra būdinga vaikystėje), atveria kelią didesnėms nuodėmėms. Todėl stenkitės „įskiepyti“ vaikų protuose neapykantą palaidam gyvenimui ir pataikavimui kūniškumui. Su panieka kalbėkite jiems apie apsirijimą, girtuoklystę ir per didelį polinkį į sportą. Jie turi dažnai girdėti arba skaityti palyginimą apie godų nedorėlį ir Lozorių (Luko 16 sk.) bei žinoti tokias vietas kaip Rom. 8:1, 5-9, 13; 13:13-14. Dėl šios priežasties ir dėl jų sveikatos būtina rūpintis vaikų valgymo įpročiais tiek kiekybėje, tiek kokybėje. Kartu jiems turi būti paaiškintos tokių draudimų priežastys, nes kitaip jie slaptai sulaužys visas nustatytas ribas. Daug mano sutiktų tėvų yra kalti dėl savo vaikų kūno sveikatos ir jų sielos būklės, nes leidžia jiems apsiryti. Jei aš pasakyčiau jiems, kad jie yra blogi, nes taip žudo savo vaikus, jie atsakytų, jog aš esu per griežtas. Tačiau jie, leisdami vaikams viską, žudo jų kūnus ir sielas. Tėvai žudo vaikų sielas, pripratindami juos prie apsirijimo ir savo apetito tenkinimo, todėl juos galės pakeisti tik Dievo malonė; jokie pasaulietiniai mokymai čia nepadės. Iš kur kyla visas pasaulio nedorumas ir sugedimas? Iš kūniškų troškimų tenkinimo. Žmonės yra įpratę tenkinti juos, todėl yra apraizgyti nuodėmės. Tėvai žudo vaikų kūnus, leisdami jiems valgyti viską, ko jie tik užsimano. Visa tai kyla iš nesuvokimo bei saviapgaulės ir galiausiai nuveda į pražūtį. Žmonės galvoja, kad jų apetitas yra tiek, kiek jie gali suvalgyti ir išgerti; bet jie peržengia visas ribas, jei geria (girtuoklis visuomet jaučia troškulį) ir valgo tiek, kiek nori. Jie galvoja, kad tai nėra žalinga, jei dabar nesijaučia blogai. Aš neraginu laikytis kažkokių griežtų dietų, nes jos yra kvailystė, galiausiai sutrikdanti virškinimą ir visas kūno funkcijas. Juk dėl netinkamos mitybos kyla daugybė ligų arba jos paūmėja. Todėl, jei mylite savo vaikų kūnus ir sielas, ugdykite juose nuo mažų dienų susivaldymą. Įpratinkite juos susivaldyti valgyme, kad valgytų tiek, kiek jiems iš tiesų reikia. Taip jie išmoks nugalėti ir kūniškus polinkius bei tvarkyti visą savo gyvenimą. Su Viešpaties pagalba padėkite jiems saugoti savo kūnus, nes tai yra didelis palaiminimas ir didelė pagalba savo pareigų vykdyme.
Sportas ir laisvalaikis turi užimti tiek vietos, kiek to reikia vaikų sveikatai ir poilsiui. Jie negali atimti laiko iš geresnių dalykų, atitraukti nuo knygų ir kitų pareigų ar skatinti juos tuščiai leisti laiką. Sportas yra skirtas vaikų kūno sveikatai ir proto skvarbumo lavinimui. Judėjimas gerina jų sveikatą ir pašalina tingumą. Kortos, kauliukai ir panašūs žaidimai nėra tinkami vaikams; jie yra žalingi tiek jų kūnui, tiek protui. Vyresni vaikai turi būti mokomi svarbesnių dalykų ir nustoti „nieko neveikti“, nes kitaip jie įpras tuščiai leisti laiką žaidimuose. Juk vaikai nuo ankstyvo amžiaus yra gabūs mokytis to, kas padės jiems ateityje.
Pasitelkite visą savo išmintį ir stropumą raunant vaikų išdidumo nuodėmės šaknį. Nepataikaukite jiems (kaip daro daug tėvų), vis kartodami, kokie jie nuostabūs ir ypatingi. Geriau skatinkite juos nuolankumui ir jautrumui, kalbėkite jiems su panieka apie išdidumą ir arogantiškumą, taip įskiepydami į jų protą antipatiją šiems dalykams. Padėkite jiems išmokti tas Šv. Rašto vietas, kuriose kalbama apie Dievo priešinimąsi išdidiems ir meilę nuolankiems. Kai jie eina pas turtingus draugus, įspėkite juos, kad noras būti tokiais, kaip jie, nėra gerai. Kalbėkite jiems prieš išdidumą ir pasipūtimą ir tuo pačiu pabrėžkite tai, kas yra gera ir tinkama. Mokykite vaikus apie tai, kad savęs rodymas, pasaulio turtai, egoizmas, geidulingumas yra nuodėmė ir saugokite juos nuo visko, kas gali gundyti juos šiais dalykais. Kai vaikai mato turtingųjų namus ir tarnus, kalbėkite jiems, jog tai yra velnio pinklės, skatinančios vargšus nusidėjėlius mylėti šį pasaulį ir vedančios juos į jų sielų ir amžinojo gyvenimo praradimą. Pasakokite vaikams apie dangų, kuriame laukia daug geresnių dalykų už šiuos; priminkite jiems, kad mylintys šį pasaulį nepateks ten. Tegul žino jie, kad dangus laukia tik nuolankiųjų, paprastųjų ir vargšų dvasia. Papasakokite jiems istoriją apie vargšą turtuolį (Luko 16 sk.), kuris džiaugėsi šio pasaulio turtais ir malonumais, bet pragare neturėjo nė vandens lašo savo liežuvio atgaivai. Negyvenkite kaip nedorėliai, kurie skatina savo vaikus pasaulietiškumui ir godumui; kurie aukština ir vertina turtuolius. Mokykite vaikus, kad paprastas tikintysis yra daug laimingesnis už anuos ir saugokite vaikus nuo visko, kas skatina jų link godumo. Mokykite juos mylėti brolius bei būti dosniais ir girkite, jei jie elgiasi taip. Tačiau sudrauskite, jei jie yra linkę viską pasilikti sau (Psal. 10:3). Vis dėlto, ką mes bedarytume, bandydami išrauti šią bjaurią nuodėmę, bus per mažai. Kreipkite ypatingą dėmesį į tai, ką vaikai kalba, ypač į jų melą, „nekaltas“ apgavystes, nešvankumus ir tuščią Dievo vardo vartojimą. Atleiskite jiems lengvesnius nusižengimus kasdieniuose dalykuose, bet griežtai bauskite už ką tik minėtus. Kalbėkite jiems su neapykanta apie šias nuodėmes ir parodykite Šv. Rašto vietas apie jas. Nežiūrėkite lengvabūdiškai į šias vaikų nuodėmes. Kiek tik įmanoma, saugokite juos nuo blogų kompanijų, ypač nuo nedorų žaidimo draugų. Tai yra vienas didžiausių pavojų šiame pasaulyje, ypač, jei jie lanko viešąsias mokyklas, nes šiose dauguma vaikų yra grubūs, nešvankūs ir ruošiami nedorumui. Jų kalba yra bedieviška ir nešvanki, jie pilni išdidumo. Tokiose mokyklose tarpsta muštynės, azartiniai žaidimai ir patyčios. Jose yra tyčiojamasi iš tų, kurie nedalyvauja juose ir nesielgia nedorai. Nedorėlių prigimtis yra tokia lipni, kad dauguma vaikų, girdėdami tuščiai tariant Dievo vardą, dainuojant kvailas ir įžeidžiančias daineles, keikiantis, vadinant vienus kitais bjauriais vardais, pradeda mėgdžioti tai. Jei jūs esate atidus savo vaikams, greitai pamatysite, kad jie užsikrečia šiais nedorumais, o, apleidus juos, vėliau labai sunku išgydyti. Todėl tie tėvai, kurie yra gabūs, turėtų auklėti ir mokyti savo vaikus namuose arba gero vardo privačiose mokyklose. O tie, kurie negali to padaryti, turi būti ypač atidūs savo vaikams ir raginti juos draugauti tik su gerais vaikais, kalbėti jiems apie tokių dalykų tuštybę ir nedorumą bei su panieka šnekėti apie nedorus vaikus. Jei vaikai, augdami tokioje aplinkoje, neužsikrečia ja, tai yra didelė Dievo malonė. Tėvai, kurie išdrįsta leisti savo vaikus į blogas mokyklas ir būti jiems nedorose kompanijose bei Romos Bažnyčios aplinkoje; kurie išleidžia juos į bedieviškas bei katalikiškas šalis, kad ten jie išmoktų pasaulio madų ir įpročių bei nepamestų pasaulio kurso ir nebūtų kvailiais jame, gali galvoti, ką nori, ir elgtis pagal savo suvokimą, bet mano vaikas geriau bus kaminkrėtys, tačiau aš nebūsiu kaltas dėl jo pražūties bei pardavimo velniui. Mokykite savo vaikus darbštumo ir saugokite nuo tinginiavimo, kol jie dar jauni. Daug tėvų sugriauna vaikų gyvenimą būtent per tai ir ypač moterų tarpe. Taip jos yra ruošiamos ne savo pašaukimui ar darbui, o tik tuščiam laiko leidimui. Dėl tėvų kaltės vaikai nuo pat mažens įpranta tinginiauti, o vėliau tai yra labai sunku nugalėti. Jie yra mokomi gyventi kaip kiaulės ar vieniši kirminai, kurie gyvena tik dėl to, kad gyventų. Jie keliasi, prausiasi, puošiasi, eina pasivaikščioti, pietauja, paskui žaidžia kortomis, kauliukais arba tuščiai bendrauja ir liežuvauja; po pietų vėl eina pasivaikščioti, vakarieniauja, vėl bendrauja ir eina gulti. Toks yra daugelio žmonių, kurie turi dideles pareigas prieš Dievą ir didelius darbus, apgailėtinas gyvenimas. Gaila, kad jie to nežino. Jei jie ir sukalba kažkokią veidmainišką maldą, jau galvoja, kad praleido dieną maldingai. Tokių žmonių sveikata yra pašlijusi, nes jie buvo auklėjami kūniškai ir jiems buvo leidžiama tinginiauti. Toks tuščias laiko leidimas sukelia sveikatos problemas. Gaila žiūrėti į namus, kurie yra daugiau panašūs į ligonines; toks auklėjimas padarė ligoninėmis daug moterų. Tas laikas, per kurį buvo galima kažką išmokti, buvo praleistas lovoje, o likęs – nieko neveikiant, todėl jie apimti ligų ir, vos perėjus kambarį, jiems jau trūksta oro. Tokie žmonės tampa našta sau patiems ir daugelis jų nugyvena tik pusę jiems skirto laiko. Jei šių vargšų žmonių tėvai nebūtų atidavę jų Sodomos nuodėmėms, išdidumui, persivalgymui ir tingėjimui, šiandien jie būtų pilni sveikatos ir gyventų kaip dori krikščionys.
Pamokymai ir pataisymai vaikams turi būti taikomi nuolat (jei tai būtina), kad jie neprarastų baimės, bet ir ne per daug dažnai, kad tai neatgrasintų jų ir nesukeltų juose neapykantos tėvams. Pamokymai turi atitikti kiekvieno vaiko charakterį, nes vieni iš jų yra labai jautrūs ir bausmė ar griežtumas atneš tik žalą, o kiti yra tiek kieti ir užsispyrę, jog jiems reikia griežtos rankos, jei mes norime užauginti juos gerais žmonėmis. Griežtai bauskite vaikus už nuodėmes prieš Dievą (melą, apgavystes, pasaulietiškumą, netyrumą kalboje) ir lengviau už nusižengimus kasdieniuose dalykuose. Nebauskite vaikų, pagauti pykčio, nes jie galvos, kad bausmės priežastis yra jūsų pyktis. Visada rodykite jiems meilę ir, jei, skatinant juos geram, įmanoma išvengti griežtų bausmių, venkite jų. Jūsų paties pavyzdys temoko vaikus, kad šventumas ir gyvenimas, sutelktas į dangiškus dalykus, yra tai, ko jūs norite ir jiems. Tėvų pavyzdys turi labai didelę įtaką polinkyje tiek į blogį, tiek į gėrį. Jei jie mato jus, gyvenantį Dievo baimėje, tai turės didelę įtaką jų gyvenime. Ir priešingai, jei jie mato jus, gyvenantį kūniškai, linkstantį į blogį, kalbantį blogai ar meluojantį, tai skatins juos elgtis taip pat.
Ištrauka iš knygos „Las Obras Prácticas de Baxter,“ (449–454 psl.)
Šaltinis: http://www.iglesiareformada.com/
Versta iš ispanų kalbos.