Palyginimas apie sūnų palaidūną, apie mylintį Tėvą (1 dalis)

Kodėl Jėzus pasakė šį palyginimą?

Evangelijos pagal Luką 15-ame skyriuje mes randame ne tik vieną, bet tris palyginimus, ir visi jie susiję su pamestais dalykais, kurie buvo rasti.

Šiame skyriuje rašoma:

Prie Jėzaus artindavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai Jo pasiklausyti. Fariziejai ir Rašto žinovai murmėjo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo. (L‬k ‭15‬:‭1‬-‭2‬)

Šie žodžiai yra raktas.

Fariziejai ir Rašto aiškintojai religinė elito grupė, kritikuoja Jėzų, kad Jis bendrauja su nusidėjėliais, kad Jis leidžia jiems prieiti, kad neužsidaro savo teisingume, bet atsiveria tiems, kurie, jų nuomone, to neverti.

Ir štai – Jėzus atsako ne pamokslu, ne priekaištu, bet palyginimais.

Trys iš eilės:

1. Paklydusi avis (Lk 15:3–7) – kai viena iš šimto pasimeta, ir piemuo palieka devyniasdešimt devynias, kad ieškotų vienos.
   
2. Pamesta drachma (Lk 15:8–10) – kai moteris šluoja visus namus ieškodama vieno pinigo.
   
3. Ir galiausiai – sūnus palaidūnas (Lk 15:11–32) – kai žmogus, turėjęs viską, viską prarado, bet grįžęs buvo priimtas.
   

Šie palyginimai turi bendrą temą:dangaus džiaugsmas dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.

Bet trečiasis – apie sūnų – yra intymiausias. Čia kalbama ne apie gyvulį ar pinigą, bet apie žmogų, apie santykius, apie šeimą.

Tai pasakojimas, kuris nutyli fariziejų klausimą ir tiesiog parodo atsakymą: Štai kaip atrodo Dievo širdis.

Fariziejai tikėjosi teisumo – Jėzus parodė gailestingumą.
Jie tikėjosi pasmerkimo – Jėzus pasiūlė priėmimą.
Jie tikėjosi atstūmimo – Jėzus pasakoja apie apkabinimą.

Todėl šis palyginimas buvo pasakytas, kad žmonės – tie, kurie jaučiasi, kad yra per toli nuo Dievo – sužinotų, kad jis vis dar laukiamas namuose. Ir kad tas, kuris manytųsi teisesnis – suprastų, kokia išties yra Tėvo širdis.

Norėčiau, kad mes kartu atvertume Evangeliją pagal Luką 15:11–24 ir panagrinėtume šį, daugeliui gerai žinomą, Jėzaus palyginimą apie sūnų palaidūną. 

Palyginimas apie sūnų palaidūną

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.“ Tėvas padalijo sūnums turtą.“

Ši istorija prasideda kaip šeimos scena. Du sūnūs. Tėvas. Atrodo – įprasta. Bet netrukus išgirstame žodžius, kurie smogia kaip peilis: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.“

Tai nėra tik finansinis prašymas. Tai – vidinis nutraukimas ryšio. Šiais žodžiais jaunesnysis sūnus iš esmės sako:
„Aš noriu tavo turtų, bet ne tavęs.“
„Man nerūpi, kad tu gyvas – elgiuosi, lyg jau būtum miręs.“

Tais laikais tai buvo vieša gėda, kuri kristų ne tik ant šeimos, bet ir ant visos bendruomenės. Tėvas galėjo atmesti tokį sūnaus prašymą, išvaryti, netgi prakeikti pagal Įstatymą. Bet… jis sutinka.

Be žodžių. Be ginčo. Be grasinimų. Jis leidžia jam išeiti.

Štai čia – pirmasis ženklas, kad šis Tėvas nėra paprastas žmogus. Jis – simbolis Dievo, kuris gerbia mūsų laisvę, net kai ji mus veda į pražūtį.

Išėjimas į tolimą šalį

„Praėjus kelioms dienoms, jaunesnysis sūnus, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį.“

„Tolima šalis“ – tai ne tik geografinė vieta. Tai vidinė būsena, kai žmogus nori pabėgti nuo visko, kas primena tiesą, šeimą, Dievą. Jis išsineša palikimą – turtą, vardą, paveldą, tradicijas, bet palieka tai, kas svarbiausia: santykį.

„Ten, palaidai gyvendamas, iššvaistė savo turtą.“

Graikiškai čia pavartotas žodis asótōs (ἀσώτως) – tai reiškia ištvirkusiai, švaistūniškai, be ribų. Tai ne tik netvarkinga elgsena – tai gyvenimas, kuris skendo malonumuose, geiduliuose ir aklame potraukyje savanaudiškumui.

Jam viskas leista. Nieko nesulaiko. Jokio atsakomybės jausmo. Tik noras mėgautis dabar, nes rytojus… nebesvarbus.

Badas ir nuosmukis

„Kai viską išleido, toje šalyje kilo didelis badas, ir jis pradėjo stokoti.“

Čia pavartotas graikiškas žodis hystereō (ὑστερεῖσθαι) – tai reiškia gilų trūkumą, stoką, kuri nėra laikina. Tai užsitęsęs badmetis, kuris parodo: ne visada bėda ateina iškart. Kartais nuodėmės pasekmės pasiveja tada, kai mes jau išleidome viską – pinigus, orumą, žmones.

Jis ne tik neturi pinigų – jis neturi nieko.

Kiaulės ir pažeminimas

„Tada apsistojo pas vieną tos šalies gyventoją. Tas jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti.“

Sūnus įsidarbina – tarsi žingsnis į priekį. Bet paaiškėja, kad tai tik dar giliau jį nuleidžia. Jis gano kiaules, kurios žydų akimis buvo nešvarūs gyvuliai (Kun. 11:7). O pagal tradiciją – prakeiktas tas, kuris gano kiaules.

Jis – sūnus – dabar samdinys pagoniui, gyvenantis su gyvuliais. Ir dar blogiau:

„Geidė prikimšti pilvą bent ankštimis, kurias ėdė kiaulės, bet ir tų niekas jam neduodavo.“

Tai ne tik fizinis alkis. Tai visiškas pažeminimas. Jam net neleidžiama valgyti kiaulių maisto.
Jis pasiekė dugno dugną.

Sugrįžimas į save

„Tada susiprotėjęs jis tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado!“

“Susiprotėjęs” graikiškai: „eis heautón de elthōn“ – ši vaizdinga graikiška idioma pažodžiui reiškia „atėjęs į save“, t. y. atėjęs į protą, atgavęs sąmonę.

Tai rodo, kad buvusi sūnaus būsena buvo panaši į beprotybę ar apsvaigimą. Biblijos komentatoriai pastebi, kad nuodėmė yra savotiška beprotybė, o atgaila – „grįžimas į blaivią sąmonę“.

Ir jis nusprendžia:
„Kelsiuos. Eisiu. Prisipažinsiu. Paprašysiu bent samdiniu būti.“

Jis nebesitiki būti sūnumi. Tik samdiniu, kuris neturi jokių teisių, tik duoną už darbą. Bet net tai jam atrodo geriau nei kiaulių ėdalas.

Kelionė atgal

„Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą.“

Tai – vienas gražiausių sakinių Biblijoje.
Jis ne tik gailisi – jis keliasi.
Neužtenka jausti. Reikia eiti.

Gal jis kartojo žodžius, mintyse planavo, kaip pasakyti tėvui. Gal baimė spaudė krūtinę. Gal abejonė graužė: ar jis mane priims?

Bet jis ėjo.

Ir štai…

Tėvas bėga

„Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.“

Tėvas jį pamatė pirmas – tai reiškia, kad jis laukė.

Ir jis bėga. Rytų kultūroje tai buvo nepadoru – vyresnio amžiaus vyrai nebėgdavo. Tai reiškė atsisakyti orumo.

Bet meilė stipresnė už orumą.
Užuojauta stipresnė už tradiciją.
Gailestingumas stipresnis už logiką.

Jis ne bara. Ne klausinėja. Jis apkabina. Ir bučiuoja.

Dar vienas įdomus momentas iš šios istorijos. Sūnus pradeda sakyti savo paruošta kalba: jis nuoširdžiai pripažįsta savo nuodėmę: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi.“

Ir čia įvyksta įdomiausias dalykas, kad čia jo kalba nutrūksta – toliau jis nespėja paprašyti tapti samdiniu. Tėvas pertraukia jį ir net neleidžia paprašyti samdinio darbo. Tai svarbu: sūnaus atgaila buvo nuoširdi ir tėvas atsako malone, kuri gerokai pranoksta jo prašymą – jis priima jį ne kaip tarną, o kaip sūnų.

Atkūrimas ir šventė

„Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį… žiedą… apaukite kojas… papjaukite veršį…“

• Drabužis – tai orumo atkūrimas, atleidimo ženklas.
• Žiedas – valdžios, sūnaus statuso simbolis. Tai ne tik grįžimas į namus – tai grąžinimas į šeimą.
• Batai – tik laisvi žmonės avėjo batus. Tėvas parodo:
  „Tu nesi samdinys. Tu – mano sūnus.“

Ir štai – puota. Džiaugsmas.

„Šis mano sūnus buvo miręs – ir vėl atgijo. Buvo pražuvęs – ir atsirado.“

Tai istorija apie Tėvą

Ši istorija – ne tik apie sūnų, kuris nusidėjo.
Tai – apie Tėvą, kuris laukia, žiūri į kelią, bėga, apkabina ir atleidžia.

Tai – mūsų Dievas.

Gal tu šiandien jautiesi kaip tas sūnus palaidūnas.
Gal per daug iššvaistei, per daug nutolai…
Gal jauti, kad nebeverta grįžti…

Bet žinok:

Dievas vis dar žiūri į kelią.
Jis vis dar laukia.
Ir kai tik tu žengsi žingsnį – Jis bėgs pasitikti.

Toks yra mūsų Tėvas.

David Karčmit