Eilėraščiai apie jūrą

Kleopas Jurgelionis (1896-1963)
Jūra ir mergos
Kai mergelės griebė šieną,
Aš stovėjau pajūry.
Puiki jūra, puikios mergos,–
Neramu širdy.

Kilo jūros baltos bangos,
Tėškė šviesiu sidabru.
Išsidraikė gelsvos kasos,
Žiba gintaru.

Pūtė vėjas pietvakaris,
Ūžė jūra vis smarkiau,
Vėjo sučiuptas grėbėjas
Į save šaukiau.

Ir kai jūra įsiūžus
Svaidė lig manęs putas,
Aš čia pat turėjau sykiu
Jūrą ir mergas.
1911

Taisija Oral
*
vien tik dangus ir jūra
vien tik vyras ir moteris
akmens ir peteliškės
atstumu
Vertė Julius Keleras

Elena Karnauskaitė (1964)
***
Mirtis yra jūra.
Chorchė Manrikė
liūdna didžiaakė moteris
pasuka trumpai kirptą galvą
tas pakaušis toks silpnas
ir lengvai sužeidžiamas
ne tik žodžiu bet ir akmeniu
matau krūpteli pečiai
ji verkia ji tuoj suklups
lyja vanduo nenuplauna
laukinio žvėries pėdų
prie jos durų moteris klumpa
ir mes daromės neramūs
pajutę kraujo skonį

Henrikas Radauskas
Kornelija
Jaunutė ragana vardu Kornelija,
Į savo raudonus kaip lapė plaukus
Įsegusi žalią, mirgančią žvaigždę,
Joja ant žaibo ties drebančia jūra.

Ir, paėmusi rykštę, bjauri Kornelija
Pradeda pliekti jūrai per veidą,
Ir vanduo – kaip eržilas, užuodęs kraują, –
Kriokia ir žvengdamas šoka į viršų.

Ir, vaikiškai kvatodama, žiūri Kornelija,
Kaip bangos užkloja žvejus ir valtis,
O našlės ir našlaičiai pajūrio kaimuos
Šaukia ir kaukia garsiau už vėtrą.

Ir, pasukus į krantą, žiauri Kornelija
Nujoja obelų viršūnėm,
Ir obuoliai, rausvi kaip kūdikiai,
Žemėj sudužę baisiai klykia.

O nakčiai sutemus, graži Kornelija
Seka naktigonėn jojančius bernus
Ir, išsirinkus visų stipriausiąjį,
Pakloja paparčiuos raudonus plaukus.

Sigitas Geda
Pavasaris prie Baltijos
***
Jūrą šviesią, bekraštę dovanų tau nešu,
Baltą baltą žuvėdrą, ir sakau, kad gražu,
Jūrą šviesią, bekraštę, kurios nematau,
Baltą baltą žuvėdrą dovanoju aš tau,
Jūrą šviesią, bekraštę, kurios net nėra,
Baltą baltą žuvėdrą, tai svajonė žydra,
Tai pirmavaizdis sielų, nors tu nematai,
Bet plasnoja ir spindi žemai ir aukštai,
Viskas jauna ir tikra ne čia, o tada,
Kai ateina ugnies ir vandens valanda,
Kai tatai, kas aplink, su tavim susiliečia
Ir pažadina sielą, ir, žemę praplėtę,
Ima siausti ir šokti melodijų pynės,
Tamsiai melsvos, smėlėtos, o gal sidabrinės.

Tomas Venclova
* * *
Įpusėja para, tyluma pagilėja garsuos,
Tavo žodžiai nuaidi tamsoj, nepalietę klausos,
Ir padvelkia pelynai – apkartę, sausi, pasviri,
Nes mėnulis tarytum anglis, o gamta nesvari.
Tu seniai nubudai. Nuo tavęs ligi sapno krantų –
Du skirtingi planai, susilietę miglotu kraštu,
O pasaulio gale, ties pačia tolimiausia kalva,
Šimtametės nakties ir išmirusių lapų kalba.

Ar suprasi, ką šnabžda kadaise nutilus burna?
Virš balotų laukų pamažu išryškėja diena
Su vandens atspindžiais ir nematomo paukščio balsu
Tuštumos vidury, tarp juodų ir baltų debesų.
Neskubėk aplankyti sodybos. Tarytum grėsmė,
Ąžuolyno pavėsyje slypi ledinė versmė
Ir nėra šeimininko, ir spyną palietus raktu
Negyvenamos dienos girgždėdamos eina ratu.

Ar keliausi toliau? Už garuojančių ryto rūkų
Nenutylanti jūra sutampa su tavo laiku,
Ir jokia atmintis neįstengia išsemti gelmės,
Ir vaikystė lengva, o jaunystė neturi prasmės.
Mūsų sielos arti, mes visai neseniai iškirsti,
Ir vidurdienio laikrodis tiksi kažkur dabarty,
Ir praradusi kryptį sustoja strėlė danguje,
Nes pasaulis tas pat, o vienatvė kas kartas nauja.

Lyg mirties valanda mūsų laukia grįžimas namo,
Baltos pokario dulkės, apvytusio medžio liemuo,
Ištuštėję tvirtovių grioviai, sugriauti švyturiai,
Už įskilusių sienų visiems atviri kambariai.
Vėjas neša lapus, į pakrantę srovena vėsa,
Virš akmens ir kapų sutvirtėja rugsėjo šviesa,
Ir ties jūros riba, praeities ir erdvės kupini,
Pajuodavę laivai mirguliuoja sekliam vandeny.

Tai tik metų eilė, svetimųjų senatvių eilė.
Taip anapus kalvų susijungia lietus ir žolė,
Taip žodyno tankmė suaugina daiktų likimus
Ir paklydę balsai iš pasaulio pareina į mus.
Nebijok atsigręžti atgal: aš juk irgi jaučiu,
Kaip didžiulis alsavimas gula ant mūsų pečių –
Tai tik juodžemis, molis, drėgmė, šulinys, užmarštis,
Svetimų valandų, svetimos nebūties pakraštys.

Tu sustoji tarp raidžių, stiklų, išskalautų lentų,
Negyvoj ir turtingoj atoslūgio juostoj, kartu
Su keliais palydovais, kurių jau seniai nebėra,
Ir tave lyg šešėlį apgaubia ir slepia kaitra.
Ir išnykęs laike nejunti, kaip artėja ruduo,
Kaip aplinkui tave pakitėja dangus ir vanduo,
O tuščia ir didesnė už savo gyvybę dvasia,
Tarsi vaizdas tinklainėje, skaidos giliai daiktuose.
1967

Judita Vaičiūnaitė
KETURI PORTRETAI
Kalipsė
…nemylėjo jis nimfos gražiosios, nors ir ilsėdavos jos patale,
kambary jos šviesiajam…
Juk nei veido šviesa,
nei plaukų vešlumu, nei ūgiu nė viena dar man neprilygo…
Bet pavydi man laimės dievai.
Aš bijau jų rūstybės. Aš laivą statau.
Aš tau atnešu kirvį ir grąžtą.
Aš pati tau išaudžiu bures –
tuos sparnus, suraižančius laiką,
tą vėliavą, lakią ir lygią,
ir akimirką trokšti manęs,
ir nutoldamas vėl tu glaudi prie savęs
mano liemenį grakštų.
Aš pavydžiu, be galo pavydžiu visiems:
tavo žmonai ir tavo šunims,
tavo tolimai svetimai žemei…
Per sunki man ta rolė.
Kam deivei paskyrėte aistrą, įkyrią ir skaudžią,
lyg mažai miltuotai malėjai? Aš septynetą metų
rišau tave rankom, plaukais ir glamonėm…
Pažeminta
aš tetroškau, kad būtum ir tu
nemirtingas kaip žvaigždės danguj…
Bet ambroziją tu paliejai,
bet, iš mylinčio glėbio pabėgęs,
raudojai, įkniaubęs veidą į smiltis –
net gailesčio tavo širdy nepasėjau…
Apleistam pražydusiam grote tik jūra supranta mane.
Aš troškau tau gero.
Aš myliu tave, Odisėjau.
1964

Anna Achmatova
VAKARE
Skambėjo muzika sode,
Tokia gūdi gėla sudūrė.
Šviežiai ir aitriai dvelkė jūra
Mums austrės dubenio lede.

Jis tarė man: „Aš draugas tau!“
Ir palietė suknelės šilką.
Tas palietimas nenutvilkė,
Jame glamonės nejutau.

Taip glosto katę, paukščiukus,
Taip stebi jojikes liekniausias…
Pro virpantį blakstienų auksą
Jo akyse šypsnys tykus.

O smuikai gildančiu balsu
Pro dūmų draikanas dainuoja:
„Esi palaiminta dausų –
Tu pirmąkart su mylimuoju.“
1913
Vertė Judita Vaičiūnaitė

LEGENDA
Ant jūros kranto moteris stovėjo
Rausvais saulėlydžio plaukais…
Aplink erdvė kaip šauksmas – neaprėpiama,
It ją pasiekti neužteko rankų
Paskui nusirengė. Nuoga
Nubrido jūron.
Gilyn ji brido į žuvėdrų klyksmą,
Į vėjus, į žaibus ir erdvę.
Ji brido vis gilyn į jūrą,
Iš lėto jūra tapdama.
…Kažkur seni jūreiviai gėrė,
Sugrįžę iš audrų, žuvėdrų klyksmo,
Sugrįžę iš pavojų, gėrė vyną,
Raudoną, tirštą tarsi jaučio kraujas.
Jie garsiai juokės iš audrų ir moterų –
Tie iš pavojų grįžę vyrai.
O vienas jų
Tylus sėdėjo visą vakarą.
Jis laikė tuščią vyno taurę rankoj,
Supjaustytoj tinklų, išėstoj druskų,
Jisai žiūrėjo į save gilyn,
Ir matė moterį
rausvais saulėlydžio plaukais,
Iš lėto brendančią į jūrą.
Pakėlė galvą ir paskui
Paleido sienon tuščią vyno taurę.
Visi nutilo, ir tyloj
Blizgėjo šukės.
O moteris
rausvais saulėlydžio plaukais
Iš lėto brido, tapdama pavojais,
Žuvėdrų klegesiu, erdve ir jūra.
[Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966]

S. Kymantaitė
Jūra
Krūtinė jūros kyla, putoja
mėlyna, juoda, žalsva,
tartum nelaimės dievai dejuoja.
Dievaitės gūžias ir ašaroja.

Ir peklos dvasios keikia, dainuoja,
klausant svaigsta net galva,
ir vėlė kartu dejuoja.

Vandeni didis, tvirtas, galingas,
platus ir gilus, puikus stebuklingas:
iš kur tu gavai tiek valdžios?
Dejuoji, ir žmogus su tavim dejuoja.
Nutyli, ir jisai nurimsta,
ir tyla jo širdyje gimsta.

Palik man jūrą
Išimk iš mano krūtinės
kvepiantį vėją.
Išimk iš manęs
Meilę,
juodai apjuostą.
Ir smėlio kalvas,
Kuriose žolės šiugždėjo –
Išimk
ir išeik.

Palik man jūrą.
Tiktai jūrą palik.
Įšalusį laivą
Išimk
iš mano krūtinės,
Šį sningantį rytą
Iškelk iš mano krūtinės,
Baltas bures
nuimk,
Virves nuo stiebų –
Ir išeik.
Žuvėdrų gailų triukšmą,
Bangų ošimą,
Girgždėjimą rėjų, –
Viską.

Tiktai vienišą jūrą
Palik
mano krūtinėje,
Apšalusią jūrą …
Š. Šimulynas, 1970
(Šarūnas Šimulynas. „Ledynų motina”. 1986 m., Vaga)

Poetas Sigitas Geda.
Bus ruduo, ūžaus vėjai baisiausi,
Nusiaubta bus žolė ir giria,
O aš vienas gulėsiu po kriauše
Ir šnabždėsiu: „Manęs čia nėra!“

Tu praversi duris, pasiklausi…
Vieversėlis, birželis, audra…
O aš tyliai gulėsiu po kriauše
Ir šnabždėsiu: „Manęs čia nėra!“

Bus pavasariai patys gražiausi,
Jūra bus kaip ir šiąnakt žydra,
O aš vienas gulėsiu po kriauše
Ir šnabždėsiu: ,,Manęs čia nėra!“
1987 m.
Sigitas Geda „Iš testamento II“.

Valdas Gedgaudas
Beveik kaip liepą Nidoj
Žinok – ir jūra tokia pat – ir pušys
na pasitaiko tų gaisrų, bet greitai atsodina
ir lėtos švelnios sutemos tos pačios ten
birželių naktys – žalias marių tušas

kai žydi – klausi vis – na kaip ten – atsakau
pati žinai – šie tiek lietaus – grybukų
mėlyno vandens – senos „Agilos“ kino
šviežios žuvies – nekintamo atostogų gambito

atrodo retsykiais tarytumei nebūtų buvę niekad
tavęs – o aš toks pat – kaip tie priešrūkiniai rudi suoliukai – pameni
liūdna nelinkstanti bendraut mergaitės skulptūra
nučiupinėta galva papilve krūtim kairia – pablukęs jau gerokai

vis klausiu – kaip ten – atsakai – gerai
juk pats žinai – beveik kaip liepą Nidoj

Juozas Kėkštas
ŽUVĖDRA
Į kurį krantą mane mes
migla ir jūra ši nelygi?
Miglom žuvėdra mane lydi.
Žuvėdra, nelydėk manęs.
Tamsioj migloj, verpetų jūroj
žuvėdra blaškoma suklinka –
pro naktį kranto neįžiūrau,
ir horizontas dar nešvinta.
Manęs, baltoji, nelydėk,
žuvėdra, nelydėk manęs.
Iš: „Žemė. Poezijos antologija” – Vilnius: Vyturys, 1991.

Taisija Oral
*
vien muzika
aš liksiu Kitame
aš liksiu ten, kur prasiskverbti nepavyktų
kaip kriauklėje kad lieka jūra
vertė Julius Keleras

Dovilės repeticija – man tas pats,kas ir malda.
Repeticijos. III
Abejonės ir baimė
bet galiu pakartoti
neskauda
aš viską atlikau tvarkingai
kaip sakytų tėvas
o kaip sakyčiau aš
kad manęs nė nebuvo
nors mačiau:
Nidos dangus išsigiedrija
o scenos gilumoje
tyliai praplaukia burės
šitos marios be dugno
delsiu pirkti bilietą
iki kokio ten Rago ar Kyšulio
abejonės ir baimė
bet aš viską atlikau tvarkingai
truputį tvarkiau gėlynus
skalbiau ir viriau
jaudinausi ir meldžiausi
kad pareitų mylėtų nesirgtų
o sekmadieniai šviestų tvarkingai
ir senis už lango su armonika
sugrįžki, jaunyste, ar jūra, mus apkabinusi, grotų
kad gimdymas ir mirtis
pagaliau mums baigtųs laimingai
Dovilė Gimberienė

Julius Keleras
dienos pabaiga (iš rink. „sniegas, benamis, krentantis“)
o ji lėtai nusimaus kojines, atsisegs
jau seniai nemadingą sijoną ir galiausiai
baigus šį nebylų apsinuoginimo pokalbį
su jūra įstums savo švytintį kūną į sūrų,
nelygiai banguojantį vandenį

kelios žuvėdros abejingai žvelgs į smėlio
spalvos formas, miniatiūrines kopas, rudais,
kadais lyg auksuotais, speneliais, neplazdančią
juodą trikampę vėliavą, matyt, saugojančią
nuo negandų atviruose nežinomuose vandenyse

paskui prasidės liūtis, ir jai teks bėgti,
skubiai maskuoti vėliavą, dengti mažąsias
kopas, kurios žuvėdrų vyzdžiuos
dar kiek blaškysis tarp vėjo ir lietaus
drauge su jas slėpti nešančiu kūnu
Keleras, J. sniegas, benamis, krentantis. — Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 62.

Marcelijus Martinaitis
LEGENDA
Ant jūros kranto moteris stovėjo
Rausvais saulėlydžio plaukais…
Aplink erdvė kaip šauksmas – neaprėpiama,
It ją pasiekti neužteko rankų

Paskui nusirengė. Nuoga
Nubrido jūron.

Gilyn ji brido į žuvėdrų klyksmą,
Į vėjus, į žaibus ir erdvę.
Ji brido vis gilyn į jūrą,
Iš lėto jūra tapdama.

…Kažkur seni jūreiviai gėrė,
Sugrįžę iš audrų, žuvėdrų klyksmo,
Sugrįžę iš pavojų, gėrė vyną,
Raudoną, tirštą tarsi jaučio kraujas.

Jie garsiai juokės iš audrų ir moterų –
Tie iš pavojų grįžę vyrai.
O vienas jų
Tylus sėdėjo visą vakarą.
Jis laikė tuščią vyno taurę rankoj,
Supjaustytoj tinklų, išėstoj druskų,
Jisai žiūrėjo į save gilyn,
Ir matė moterį
rausvais saulėlydžio plaukais,
Iš lėto brendančią į jūrą.

Pakėlė galvą ir paskui
Paleido sienon tuščią vyno taurę.
Visi nutilo, ir tyloj
Blizgėjo šukės.

O moteris
rausvais saulėlydžio plaukais
Iš lėto brido, tapdama pavojais,
Žuvėdrų klegesiu, erdve ir jūra.
Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Henrikas Nagys
IŠSIGELBĖJUSIEJI
Jūs išsigelbėjot visi.
Jūs verkėte ties jūra.
Ant kranto liejos lūždama vilnis
ir plovė jūsų laivo sudraskytą burę.

Troški atogrąžų naktis jus pridengė ranka.
Nuo medžių puolė sunkūs vaisiai
ir dusliai dužo ant: uolų. Ugnim klaikia
į jūsų veidus švietė svetimos ir piktos žvaigždės…

Jūs glaudėtės parpuolę į pakrantės smėlį
ir vilgėt lūpas žemės vandeniu gėlu.
Sala miegojo šniokščiančius medžius dangun iškėlus.
Jūs laukėte stebuklo. Laukėte iš rytmečio miglų

didingo laivo, brendančio su saule ir su vėju
stiebuos ir jūrininkų akyse į jūsų
negyvą salą ir į širdis. Laukėte… Bet niekas neatėjo…
Jūs išsigelbėjot visi ir verkėte ties jūra.

Adomas Jakštas
Nida
Kas čia: kaimas ar miestelis, –
Tepasako kas tai žino,
Nes, va, lietuvis žvejelis
Šieną gatvėje džiovina.
Bet, jei nori, yr‘ čia vilų,
Dailių viešbučių, valgyklų;
Tik už šį kampelį tylų
Doresnių gal nėr maudyklių.
Nes abišaliai turėsi
Tujen čia po jūrą plačią,
Ir kur eisi, ar prisėsi, –
Nenustosi teisių svečio.
Rasi dar ir elnių būrį,
Ko kitur nepamatysi, –
Smėlio kopas ir pajūrį
Skęstantį putų vilnyse.
Bet pertoli nenuklyski,
Nes čia pat ir siena Prūsų:
Tos pat kopos, marios tvyski,
Tik ne mūsų, tik ne mūsų…
1925

Gal dar pameni
Sėdėjom, gal dar pameni, tada prie miško
Ir kramtėm eglių ir pušų skujas.
Buvai tu taip gražiai pablyškus –
Įsmeigus į mane akis melsvas.
Kai mudu taip ilgai tylėjom,
Save užmiršę ir visus,
“Žiūrėk, – tariau, – tenai, kur medžiai praretėję,
Ten matos mėlynas dangus.
Toli toli, už tūkstančio, daugiau gal, mylių,
Kur horizontas susiliejęs su žeme,
Banguoja marios plačios, gilios…
Ir šniokščia jūra mėlyna…”
Tu padavei man ranką lengvą, šviesią,
Nusišypsojai ir tarei:
“Eime į ten!” – ir mes nuėjom dviese
Nerūpestingi lyg vaikai.
Dainavo žolėse tada maži žiogeliai,
Dainavo danguje linksmieji vyturiai,
Dainavo… ir daina, atrodė, auga, kelias,
Ir nuo dainų, regėjos, plyš dangaus skliautai.
Gal tik todėl balsu džiaugsmingu ir giliu
Tarei: “Tavęs taip niekas nemylės”,
Kai vabalą skarelės kampuku
Krapštei man iš akies.
————————————
Paskui, dvi dideles dangaus spalvos akis
Įsmeigęs į gilias erdves,
Aš nuėjau ieškot ir klyst,
Bet… tuokart vienas, be tavęs.
Kažkoks likimas didis, aš tikiu,
Prie marių vienąsyk atves mane,
Ir aš suvilgysiu ištroškusias ir
karštas lūpas… ir jau bus ramu
Didžiųjų vandenų ir sielos gelmėje.
Vytautas Mačernis

Danielius Milašauskas
nematau jūros
jūra per arti tavęs
žuvų pokalbis

Įpusėja para, tyluma pagilėja garsuos,
Tavo žodžiai nuaidi tamsoj, nepalietę klausos,
Ir padvelkia pelynai – apkartę, sausi, pasviri,
Nes mėnulis tarytum anglis, o gamta nesvari.
Tu seniai nubudai. Nuo tavęs ligi sapno krantų –
Du skirtingi planai, susilietę miglotu kraštu,
O pasaulio gale, ties pačia tolimiausia kalva,
Šimtametės nakties ir išmirusių lapų kalba.

Ar suprasi, ką šnabžda kadaise nutilus burna?
Virš balotų laukų pamažu išryškėja diena
Su vandens atspindžiais ir nematomo paukščio balsu
Tuštumos vidury, tarp juodų ir baltų debesų.
Neskubėk aplankyti sodybos. Tarytum grėsmė,
Ąžuolyno pavėsyje slypi ledinė versmė
Ir nėra šeimininko, ir spyną palietus raktu
Negyvenamos dienos girgždėdamos eina ratu.

Ar keliausi toliau? Už garuojančių ryto rūkų
Nenutylanti jūra sutampa su tavo laiku,
Ir jokia atmintis neįstengia išsemti gelmės,
Ir vaikystė lengva, o jaunystė neturi prasmės.
Mūsų sielos arti, mes visai neseniai iškirsti,
Ir vidurdienio laikrodis tiksi kažkur dabarty,
Ir praradusi kryptį sustoja strėlė danguje,
Nes pasaulis tas pat, o vienatvė kas kartas nauja.

Lyg mirties valanda mūsų laukia grįžimas namo,
Baltos pokario dulkės, apvytusio medžio liemuo,
Ištuštėję tvirtovių grioviai, sugriauti švyturiai,
Už įskilusių sienų visiems atviri kambariai.
Vėjas neša lapus, į pakrantę srovena vėsa,
Virš akmens ir kapų sutvirtėja rugsėjo šviesa,
Ir ties jūros riba, praeities ir erdvės kupini,
Pajuodavę laivai mirguliuoja sekliam vandeny.

Tai tik metų eilė, svetimųjų senatvių eilė.
Taip anapus kalvų susijungia lietus ir žolė,
Taip žodyno tankmė suaugina daiktų likimus
Ir paklydę balsai iš pasaulio pareina į mus.
Nebijok atsigręžti atgal: aš juk irgi jaučiu,
Kaip didžiulis alsavimas gula ant mūsų pečių –
Tai tik juodžemis, molis, drėgmė, šulinys, užmarštis,
Svetimų valandų, svetimos nebūties pakraštys.

Tu sustoji tarp raidžių, stiklų, išskalautų lentų,
Negyvoj ir turtingoj atoslūgio juostoj, kartu
Su keliais palydovais, kurių jau seniai nebėra,
Ir tave lyg šešėlį apgaubia ir slepia kaitra.
Ir išnykęs laike nejunti, kaip artėja ruduo,
Kaip aplinkui tave pakitėja dangus ir vanduo,
O tuščia ir didesnė už savo gyvybę dvasia,
Tarsi vaizdas tinklainėje, sklaidos giliai daiktuose.
Tomas Venclova

***
Pelenus plukdantys Viešpaties luotai
prakiūra virš rūškano Vilniaus ir pilka
ir visiškai pilka regėjime mūsų
virš Vilniaus prakiūra dangus žemažiūris

Ir peršauna garsas paklydusį kėkštą
ir upė Vilnelė pasiima plunksnas
spalvotas skeveldras sudužusio laiko:
raudokite motinos klystantį sūnų
apverkdamos irstant Praamžio šventykloms

Mergaitės spalvotos pilkėja ir miršta
kanopų garsai grindiniuos užrašyti
pabėga iš getto žvaigždė šešiastygė
ir upės dugne amžinatvei užmiega
žiūrėkim į pilkąjį peleno sniegą
su juo gerdami mūsų amžiną gėlą

Išpilkim į upę laimėjimo vyną
žuvis pamylėkim – paklydusius mūsų
skenduolių sapnus pripažinkim: išlydi
į atvirą jūrą žaliuojančią lentą
paklausk ar tave tavo meilė supranta –
iškėliau rankas virš galvos – pasiduodu
save į vergiją vilčių atiduodu
(A. Šlepikas)

PRIE PAT JŪROS
I.
Užtakiai žiemą krantą išraižė,
Visos burės nuskriejo į jūrą,
O aš džiovinau savo sūrią kasą
Ant plokščio akmens per mylią nuo žemės.
Prisiviliodavau žalią žuvį,
Prisijaukindavau baltą žuvėdrą,
Buvau įžuli, pikta ir džiausminga
Ir net nežinojau, jog šitai – laimė.
Užkasdavau smėly geltoną suknelę,
Kad vėjas ar valkata nenuneštų,
Ir plaukdavau sau toli į jūrą,
Kur tamsios, šiltos bangos sūpavo.
Grįžtant namo rytuose švyturys jau
Tvieksdavo toly, mainydamas šviesą,
Ir prie Chersoneso vartų vienuolis
Tardavo man: „Ko bastaisi naktį?”

Žinojo kaimynai – aš nujaučiu vandenį,
Ir, jeigu naują šulinį kasė,
Šaukė mane, kad surasčiau vietą.
Ir žmonės niekada nevargdavo veltui.
Aš, prisirinkus prancūziškų kulkų,
Džiaugdavaus jom lyg mėlynėm ar grybais,
Sterblėj nešiausi namo ne sykį
Skeveldras sunkių surūdijusių bombų.
Seseriai savo sakydavau rūsčiai:
„Kai tapsiu aš karaliene,
Šešis šarvuočius išrikiuosiu
Ir šešias kanonierių valtis,
Kad mano užtakius saugotų
Ligi paties Fiolento”.
O vakare guldama
Melsdavausi tamsiai ikonai,
Kad kruša neišmuštų trešnių,
Kad įkliūtų tik stambios žuvys
Ir kad valkata išgudrėjęs
Neaptiktų geltonos suknelės.

Buvau su žvejais susibičiuliavus.
Po apvirtusia valtim ne sykį,
Pliaupiant liūčiai, su jais sėdėjau,
Klausiau apie jūrą, įsiminiau visa,
Kiekvienu žodžiu slapčia įtikėjus.
Ir žvejai labai prie manęs įprato.
Jeigu tik aš nebūdavau prieplaukoj,
Siųsdavo tuoj pas mane mergiūkštę,
Ir toji šaukdavo: „Grįžo mūsiškiai!
Tuoj mes visi išsikepsime plekšnių!”

Pilkaakis buvo berniukas,
Už mane puse metų jaunesnis.
Jis baltų man atnešė rožių,
Baltų muskatinių rožių,
Ir paklausė manęs: „Ar leidi
Su tavim ant akmens pasėdėti?”
Aš juokiausi: „Kam man tos rožės?
Vien tik skaudžiai įduria!” – „Ką gi, –
Jis atsakė, – dabar man daryti,
Jei tave taip įsimylėjau?”
Ir aš įsižeidus: „Kvaileli!-
Jo paklausiau. – Kas tu – karaliūnas?”
Buvo tai pilkaakis berniukas,
Už mane puse metų jaunesnis.
„Su tavim susituokti aš noriu, –
Jis pasakė, – jau greitai užaugsiu
Ir tave nusivešiu į šiaurę…”
Ir pravirko tas aukštas berniukas,
Nes aš visai nenorėjau
Nei rožių, nei vykti į šiaurę.

Aš jį veltui bandžiau paguosti:
„Pagalvok, tapsiu aš karaliene,
Tai kam gi man šitoks vyras?”
„Na, tuomet vienuoliu aš būsiu
Chersoneso mūruos”, – jis tarė.
„Ne, geriau jau nereikia: venuoliai
Nieko neveikia, tik miršta.
Vos ateisi – jau vieną laidoja,
O kiti, žinok, jo neverkia”.
Nė sudie nepasakęs nuėjo
Su muskatinėm rožėm berniukas,
Ir aš jam leidau nueiti,
Nepasakius: „Pabūk su manim dar”.
O išsiskyrimo skaudumas
Sudejavo balta žuvėdra
Virš pelynais pilkuojančios stepės,
Virš dykuojančios mirusios Korsūnės.
Ana Achmatova

PAUL CELAN
TAVO PLAUKAI VIRŠUM JŪROS
Jau plakas ir tavo plaukai viršum jūros su kadagiu aukso.
Su juo jie pražils, tuomet aš juos akmens žydrumu nudažysiu:
tai miesto spalva, kai galop į pietus jie mane nudangino…
Jie virvėm apvijo mane, prie kiekvienos pririšo po burę
ir spjaudė apkvaitusiais snukiais, ir giedojo:
„O perplauk per jūrą!”

Bet piešiau aš lyg valtį sparnus sau iš purpuro
ir brizą sukėliau aš pats, ir išplaukiau, jiems dar bemiegant.
Aš turėčiau dabar juos rausvai nudažyt, tavo plaukus,
bet myliu juos akmens žydrumo:
O akys to miesto, kur aš pakliuvau ir buvau į pietus nudangintas!
Su kadagiu aukso plakas ir tavo plaukai viršum jūros.
Vertė Sigitas Geda
„Aguona ir atmintis”, Vilnius, 1979

Kai apsimetu Vasco da Gama
Mano saulė tekėdama sutelpa sprindyje.
Visos dienos į sausumą brenda, o naktys – į jūrą.
Taip šviesi lyg atradusi kelią į Indiją
mano saulė tekėdama sutelpa sprindyje.
Ji nemėgsta vandens, nes vanduo tik atspindi ją,
pašaipiai iškraipydamas dailią geltoną figūrą.
Mano saulė tekėdama sutelpa sprindyje.
Visos dienos į sausumą brenda, o naktys – į jūrą.
Domas Linkevičius

Georg HEYM
Jūrai
Tau vis dar moja Hesperidžių žemė
Saulėlydy tarp girių raudonų,
Kai tyliai stebi tavo tėkmę ramią
Rudens didžiulės akys nuo kalnų.

Kasnakt uolynuos ugnį užsikūrę
Dievybės jūros gieda sau dainas,
Kurios mėnulio peršviečiamą burę
Lyg sapnas traukia, pasroviui einąs.

Dar blizga rūbai. Moterys ąsočių
Dar nešasi išėję pro vartus,
Tavoj lagūnoj juodas kvapas rožių
Užlieja garbanas nustelbdamas kitus.

Dar ošia Nilas tarp žvaigždžių gražuolių,
Tyki tėkmė. Ir šaukia paslaptis
Į dykros naktį, į žydrynę tolių,
Kur virš Atlaso ji sparnus vartys.

Štai Mauritanija, šilkinis plotas,
Gražus kaip aukso šalmas, kur kadais
Kartaginos liepsnų gelsvų apstotas
Sumišo klyksmas su bangų garsais.

Ir visos salos, ausys vėjo miestų,
O jūra, klausosi tavų dainų,
Kai rūstaujant dievams metiesi piestu
Audringa ant olų bei akmenų,

Ir kranto miškas tavo dainą seka,
Pritardamas ošimais padrikais,
Kai naktimis perkūno galvos dega
Ties horizontu su liepsnų plaukais.

Dar kartais girdis piemenio švilpynės
Garsai, virš mėlių skriejantys šalin,
Kuomet rausva nuo saulės vakarinės
Iriesi tyliai jo salelės link.

Ir bangos baltos nuo audrų ir metų
Ant kranto gula, jų vanduo vaiskus,
Jūreiviai iš parplaukusių fregatų
Sugrįžta vėl į tėviškės laukus.

Kažkas blausaus tėkmėj dar tebenardo,
Keisti veidai iš mirusių šalies,
Bet vakaro šešėlis juos išardo
Ir mėnuo greit nuo rago šviesą lies.

Beribe jūra, rytmečių belaukiant
Supta audrų tu dieviška visa,
Ir debesyno didmiesčiams praplaukiant,
Kai vysta vakarais dangaus šviesa,

Lenkiuosi tavo amžinybėms, jūra,
Jos tarp svajos šviesylų nesudils,
Girdi mane, nakties kelių klajūną,
Kaip laiko dūžius, kur staiga nutils.