Stiprus tikėjimas

Laukai džiuvo ir skeldėjo nuo sausros. Nuvytę, pageltę lapai liūdnai kabojo ant šakos. Pievose styrojo išdegusios žolės kuokštai. Žmonės nerimastingai žvalgėsi į dangų – skaidrų ir vaiskų it krištolas, be mažiausio debesėlio. Kiekvieną savaitę darėsi vis karščiau. Jau keli mėnesiai iš dangaus nebuvo iškritę nė lašelio lietaus. Kaimo parapijos klebonas surengė ypatinga maldos valandą aikštėje prie bažnyčios.

Susirūpinę, bet pilni vilties sugužėjo, kas tik galėjo. Žmonės tikėjosi, kad savo bendra malda jie išprašys iš Dievo lietaus malonę. Daugelis atsinešė jų tikėjimą liudijančių daiktų. Susižavėjęs klebonas matė parapijiečių rankose Šventojo Rašto tomelius, kryželius, rožančius. Tačiau labiausiai dvasininko žvilgsnį patraukė maža mergaitė, tyliai atsisėdusi pirmoje eilėje. Ant keliu ji laikė pasidėjusi skėtį.

Melstis – tai prašyti lietaus,

Tikėti – tai atsinešti skėtį.