Žmogus šulinyje

Kartą žmogus įkrito į šulinį ir negalėjo iš jo išsikapanoti.
Netoliese vaikštinėjantis geraširdis žmogelis jam tarė:
– Man iš tikrųjų tavęs labai gaila. Užjaučiu. Socialinis darbuotojas pasakė:
– Logiška, kad anksčiau ar vėliau kas nors čia gaus galą.
Dievobaimingasis nusprendė:
– Tik blogiečiai krinta į šulinius. Mokslininkas apskaičiavo, kaip žmogus atsidūrė
šulinyje.
Politikas, priklausantis opozicijai, įsipareigojo pa­reikšti nepasitenkinimą vyriausybe.
Žurnalistas pažadėjo kitą sekmadienį išspausdinti žurnale poleminį straipsnį.
Praktiškas vyriškis pasiteiravo, ar dideli šulinyje mo­kesčiai. Liūdnuolis pasakė:
– Mano šulinys dar blogesnis. Humoristas sukikeno:
– Išgerk kavos, ir nuotaika pasitaisys! Optimistas tarė:
– Juk galėjo būti ir blogiau. Pesimistas perspėjo:
– Įkrisi dar giliau.
Jėzus, pamatęs įkritusį žmogų, ištiesė ranką ir iš­traukė jį iš šulinio.

—
Ko pasauliui labiausiai reikia?

Truputėlį daugiau didžiadvasiškumo ir kuo mažiau godumo.
Duoti šiek tiek daugiau ir reikalauti kuo mažiau. Truputį dažniau šypsotis ir rečiau maivytis. Kuo mažiau spardyti parpuolusįjį. Daugiau „mes“ ir mažiau „aš“. Truputį daugiau juoktis ir mažiau verkti. Truputį daugiau gėlių gyvenimo kelyje ir kuo mažiau – ant kapų.

Autorius: Bruno Ferrero