Hermano Hesės pamąstymai apie lavinimąsį, mokyklą ir auklėjimą

Tikras lavinimasis nenukreiptas į kokį nors tikslą, jis, kaip ir kiekvienas siekimas tobulėti, pats savaime turi prasmę. Kaip fizinės jėgos, vikrumo ir grožio siekimas neturi jokio galutinio tikslo, tarkim, kad būtume turtingi, žymūs ir galingi, bet prasmingas pats savaime, didindamas mūsų gyvenimo pajautą ir pasitikėjimą savimi, džiugindamas ir darydamas mus laimingesnius, ir leisdamas mums pasijusti saugesniems ir sveikesniems, taip ir siekimas „lavintis“ yra dvasinis ir protinis tobulėjimas, o ne varginantis kelias pasitenkinantis ribotais tikslais, tai — laimę teikianti ir stiprinanti mūsų sąmonės plėtra, mūsų gyvenimo ir laimės galimybių praturtinimas. Todėl tikras lavinimasis, kaip ir tikra kūno kultūra, yra kartu ir realizacija, ir paskata, visad yra arti tikslo ir vis dėlto niekad nesiliauja; lavinimasis — tai nuolatinis keliavimas į begalybę, įsisiūbavimas vienu ritmu su visata ir amžinybe. Jo tikslas nėra ugdyti vienpusius gabumus ir pajėgas, lavinimasis padeda mums įprasminti savo gyvenimą, išsiaiškinti praeitį ir be baimės sutikti ateitį.

*

Kiekvienas praeities kultūros idealas, jei norėtume jį perimti, taptų mums nuodais. Bet gėrėtis savaime gražiais ir tobulais praeities kultūros idealais, mėgti jų tobulumą, suprasti jų dvasingumą, pažinti jų atsiradimo ir sunykimo sąlygas — tai nėra istorijos kultas ir tuščias mokytumas, bet gyvenimą formuojantis pomėgis.

*

Niekad labai nevertinau auklėjimo, tai yra nuolat smarkiai abejojau, ar auklėjimu žmogų išvis galima kaip nors pakeisti ir patobulinti. Užtat bent šiek tiek pasitikėjau švelnia grožio, meno, poezijos įtikinimo jėga — mane patį jaunystėje ji auklėjo ir sudomino dvasiniu pasauliu labiau negu visi visuomeniniai ar privatūs „auklėjimai“.

Mano patyrimu, pažadinama ir lavinama leidžiasi tik ta sąžinė, kuri ir taip budri.

Žinojimas neturi piktesnio priešo už norą žinoti ir mokymąsi.

*

Nedaug suprasdamas, bet vis labiau įsitikindamas savo pranašumu suaugęs stovi prieš vaiką. Kol pasirodo, kad šis pranašumo jausmas kyla vien iš didžio nežinojimo.

*

Juk daug kas laikoma išdykavimu tik todėl, kad tai trukdo tėvams, tuo tarpu vaikas ramiausiai daro tai, kas jam atrodo natūralu ir nekalta.

*

Kai gabus vaikas metų metais, visą jaunystę yra prievartaujamas, mušamas, bauginamas, pardavinėjamas ir gąsdinamas, o staiga atėjęs kilnus gelbėtojas jį išvaduoja, tai tas gelbėtojas vis dėlto neturi teisės iš vaiko tikėtis, kad šis nieko nelaukęs užsigeis tapti teisėju ar šiaip naudingu žmogumi. Galbūt jis pirma dar padegs namą ar iškrės kitokių išdaigų.

*

Kai mes dar buvome vaikai, ypač stengtasi „palaužti“ valią, taip anuomet šį darbą vadino pamaldžioj i pedagogika, ir iš tiesų mumyse buvo visko prilaužyta ir prinaikinta, tik ne valia, tik ne tai, kas mumyse buvo nepakartojama ir gimė sykiu su mumis, ne ta kibirkštis, kuri pavertė mus keistuoliais ir pašaliečiais.

*

Protingasis racionalizuoja pasaulį ir jo atžvilgiu naudoja smurtą. Jis visada linkęs į nuožmų rimtumą. Jis yra auklėtojas.

*

Kai Jėzus šventykloje sugėdino mokslininkus, jam buvo dvylika. Būdami dvylikos mes visi sugėdinome savo mokslininkus ir mokytojus, buvome protingesni, genialesni ir drąsesni negu jie.

*

Kiekvienas turi žengti žingsnį, skiriantį jį nuo tėvo ir mokytojų, kiekvienam tenka pajusti vienatvės atšiaurumą, nors dauguma mažai jos teišgali pakęsti ir netrukus sprunka atgal.

*

Vertingos tik tos mintys, kuriomis mes ir gyvename. Tu žinojai, kad tavasis „neuždraustas pasaulis“ tėra tik pusė pasaulio, bet tu, kaip ir pastoriai bei mokytojai, antrąją pusę stengeisi nuslopinti.

*

Tiesa patiriama, o ne išmokstama.

*

Atgrasymas — visai ne auklėjimo priemonė.

*

Ir auklėjime nepakenks laisvė bei humoras, kol dar neprarastas pranašumo jausmas ir ypač vaikų pasitikėjimas.

*

Nuomonės tik tada vertingos, kai jos teigiamos. Kiekviena neigiama, smerkianti nuomonė, kaip stebėjimas dar teisinga, išsakyta iškart tampa klaidinga. Tokios nuomonės sudaro du trečdalius to, ką žmonės vieni apie kitus kalba. Kai pasakau apie žmogų, kad jis man nemalonus, tai yra garbingas prisipažinimas. Išgirdusiam šią mano nuomonę telieka savo nuožiūra nuspręsti, ar kaltę dėl šio atgrasumo priskirti man, ar tam kitam. Bet jei aš apie ką nors sakau, kad jis pasipūtęs, gobšus ar girtuokliauja, pasielgiu neteisingai. Šitokiomis nuomonėmis greitai galima „susidoroti“ su kiekvienu žmogumi. Jei laikysimės tokio požiūrio, tai Žanas Polis buvo prisiekęs alaus gėrėjas, Fojerbachas — dabita, o Helderlynas — pusprotis. Ar tuo kas nors pasakoma apie juos, ar apie juos pateikiama kokių žinių?

Visai taip pat galėtų kas nors tarti: Žemė — tai planeta, kurioje gyvena daug blusų. Šitokios rūšies „tiesos“ — visokio klastojimo ir melo įsikūnijimas. Tikrai teisingi esame tik tada, kai sakome „taip“ ir pripažįstame. „Klaidų“ nustatymas, kad ir kaip įspūdingai bei protingai tai skambėtų, yra ne nuomonė, o plepalai.

Svarbu ne mokytojo išsilavinimas, — juk protingumas bei pedagoginės gudrybės tėvo nepadaro gabiu auklėtoju, jei jis kaip žmogus, kaip pavyzdys neturi to, kas vaiką įtikina labiau nei žodžiai.

*

Mokykla yra vienintelė modernios kultūros problema, į kurią aš žiūriu rimtai ir kuri kartais mane jaudina. Mokykla mane labai sugniuždė, ir pažįstu nedaug reikšmingų asmenybių, kurių neištiko panašus likimas. Ten aš išmokau tik lotynų kalbos ir meluoti.

*

Mano nuomone, mūsų mokykla, kuri žmogų iki keturiolikos, aštuoniolikos ar dvidešimties metų traktuoja tik kaip pradinę pakopą pasiekusią ir savos vertės neturinčią asmenybę, nėra nepriekaištinga. Kartais istorijose ir memuaruose su nuostaba skaitau, kaip dažnai anksčiau subrendę žmonės, kurie šiandien, norėdami tapti žmogumi dar turėtų išlaikyti keturis egzaminus, užėmė svarbias pareigas ir buvo pasiekę šio to reikšmingo. Tada paniuręs įsivaizduoju laikus, kuriais iš to atsargumo studentu netampama anksčiau nei trisdešimties, o tarnautoju — anksčiau nei keturiasdešimties. Ir tuokiamasi tada bus atitinkamai vėliau, ir padorūs žmonės dar dažniau negu šiandien teisėtus vaikus galės gimdyti tik būdami tokio amžiaus, kai vargšams mažyliams telieka likučiai.

*

Mokykla užsiėmė ne tų, reikalingų ir gyvenimui būtinų įgūdžių lavinimu, bet daugiausia žiniomis, kartais išlikusiomis mano atmintyje visą gyvenimą: štai šiandien tebežinau nemažai protingų ir šmaikščių lotyniškų posakių ir posmų, taip pat daugelio miestų gyventojų skaičių, žinoma, ne šiandieninį, o 1890-ųjų.

*

Toks žmogus, kokį jį sukūrė gamta, yra nenuspėjamas, neperžvelgiamas, priešiškas padaras. Jis — nuo nežinomų kalnų kelią prasiskinantis upės srautas ir pirmykštis miškas be kelio ir tvarkos. Ir kaip sengirę reikia praretinti, išvalyti ir neleisti be galo plėstis, taip mokykla turi sulaužyti, įveikti ir prievarta apriboti natūralų žmogų; jos užduotis — vyresnybės sankcionuotais pagrindais suformuoti iš jo naudingą visuomenės narį ir pažadinti jame savybes, kurias paskui baigia ugdyti geležinė kareivinių disciplina.

*

Mokytojui klasėje mieliau turėti dešimt nepataisomų asilų negu vieną genijų, ir atidžiau pažiūrėjus jis juk teisus, nes jo užduotis nėra išugdyti ekstravagantiškus protus, o gerus lotynų kalbos žinovus, skaičiuotojus ir doruolius. Bet kuris daugiau nukenčia — mokytojas nuo vaikėzo ar atvirkščiai, kuris iš jų abiejų yra didesnis tironas, kankintojas ir kuris iš jų gadina bei darko kito sielą ir gyvenimą, — šito nesusierzinus ištirti neįmanoma.

*

Mus guodžia tai, kad tikrai genialiems žmonėms žaizdos beveik visada užgyja ir iš jų išauga asmenybės, nepaisydamos mokyklos kuriančios savo įspūdingus kūrinius, kuriuos vėliau, kūrėjui mirus ir apie jį suformavus didingą genijaus aureolę, kitos mokytojų kartos pateikia kaip iškilius ir nuostabius pavyzdžius. Ir nėra mokyklos, kurioje nevyktų kova tarp įstatymo ir dvasios, ir kaskart matome, kaip valstybė ir mokykla net suplukusios stengiasi pakirsti poros kasmet išnyrančių skvarbesnių ir vertingesnių protų šaknis.

Ir kasmet tie, kurių anksčiau mokytojai nekentė ir baudė, kurie pabėgo ar buvo išvaryti, paskui turtina mūsų tautą. Bet kai kurie — ir kas žino, kiek jų — nusikamuoja tyliai priešindamiesi ir pražūva.

*

Mūsų mokytojai mokė mus vadinamosios pasaulio istorijos taip: pasauliui visada vadovavo, jį valdė ir keitė tokie žmonės, kurie patys kūrė sau įstatymus ir laužė jau esamus; ir mums buvo sakoma, kad šie žmonės verti pagarbos. O tai buvo toks pat melas, kaip ir visas kitas mokymas, nes kai vienas iš mūsų, gerų ar blogų ketinimų vedamas, sykį pasiryždavo ir pasišiaušdavo prieš kokį nors įsakymą arba kvailą įprotį ar madą, tuomet jo anaiptol negerbė ir nekėlė mums pavyzdžiu, o bausdavo, išjuokdavo ir užgriūdavo jį bailiu mokytojišku pranašumu.

*

Su poetu buvo elgiamasi visai taip pat, kaip ir su didvyriais, su visais stipriais arba gražiais, drąsiais ir nekasdieniškais žmonėmis bei siekiais: praeityje jie buvo puikūs, visi vadovėliai užtektinai juos garbstė, bet dabar iš tikrųjų jų neapkentė, o gal mokytojų pareiga kaip tik ir buvo neleisti, kad išaugtų šaunūs, laisvi žmonės, kad pavyktų stulbinantys žygdarbiai.

*

Mūsų mokytojai reikalavo iš mūsų dorybių, kurių patys neturėjo, taigi ir jų dėstoma pasaulio istorija turbūt buvo suaugusiųjų melas, skirtas mūsų sumenkinimui ir pažeminimui.

*

Ar tu tapsi mokytoju, ar mokslininku, ar muzikantu — gerbk „prasmę“, bet nemanyk, kad jos išmokstama. Norėdami išmokti „prasmės“ istorijos filosofai subjaurojo pusę pasaulio istorijos.

Esama labai gabių mokinių, kurie, nepaisant gabumų, visais laikais mokytojams būna nemalonūs ir varginantys, nes jų talentas yra ne iš vidaus išaugusi ir prigimtinė organinė stiprybė, — švelni, kilninanti, geros prigimties, darbštaus ir stipraus charakterio stigma, bet tartum kažkas pasisekusio, atsitiktinio, net uzurpuoto ar pavogto.

Menkesnio charakterio, bet didelio proto ar puikios vaizduotės mokinys neišvengiamai glumina mokytoją: jis turi šiam mokiniui perduoti žinių bei metodų paveldą ir įgalinti jį gyvenime intelektualiai bendradarbiauti, o vis dėlto jaučia, kad jo tikroji, aukštesnioji pareiga būtų kaip tik ginti

mokslus ir menus nuo tokių gabuolių antplūdžio, nes juk mokytojas neturi tarnauti mokiniui, jie abu privalo tarnauti dvasiai. Kiekvienas mokinio, kuris sugeba pasirodyti ir pasipuikuoti, bet nesugeba tarnauti, skatinimas iš esmės reiškia savotišką dvasios išdavystę. Kai kurių tautų istorijoje žinome periodų, kai nykstant dvasingumui kaip tik tokie mokiniai plūdo vadovauti bendruomenėms, mokykloms, akademijorns bei valstybėms, ir visose tarnybose sėdėjo didžiai talentingi žmonės ir jie visi norėjo valdyti nemokėdami tarnauti. Žinoma, laiku atpažinti šitokios rūšies talentus, kol jie dar neturi jokios humanitarinės profesijos įgūdžių ir nepradėjo darbuotis, ir nesileidžiant į jokias kalbas nukreipti juos nehumanitarinių profesijų keliu, dažnai yra labai sunku.

*

Retai pasitaiko, kad [žmogus] atrastų profesiją, pagal kurią jis sugebėtų ne tik dirbti, bet kuri padėtų pažadinti ir įgyvendinti jame glūdinčias svajones, kuri jį ne tik maitintų, bet ir kilnintų bei leistų išreikšti save; o kad taip atsitiktų, turi susiklostyti daug palankių aplinkybių. Mes turbūt visi pernelyg esame linkę suformuoti gyvenimo modelį pagal ankstesnių laikų talentingų žmonių biografijas ir guostis tuo, kad galiausiai kiekvieną kartą tikrai stiprūs ir talentingi rado kelią ir užėmė jiems prideramą vietą. Ši pernelyg miesčioniška prielaida yra ne kas kita, kaip bailus nusigręžimas nuo realybės: pirma, daug tų įžymiųjų genijų, nepaisant stulbinančių pasiekimų, niekad netapo tuo, kam potencialiai buvo skirti ir pašaukti, o antra, visais laikais be galo daug talentingųjų paprasčiausiai nerado arba per vėlai surado jiems prideramą kelią. O tai, kad ir nelaimingą bei nenusisekusį gyvenimą kai kas gali ne tik ištverti, bet pagaliau apgaubti amor fati ir sutaurinti, su mūsų aptariamais dalykais neturi nieko bendra.

*

Bet koks dvasingumas ir kultūra turi dvejopą užduotį. Pirmiausia daugeliui teikti tikrumą ir paskatas, juos guosti ir teikti jų gyvenimui prasmę; o tada iškyla antroji, paslaptingesnė, ne mažiau svarbi užduotis: sudaryti sąlygas stiebtis tam nedaugeliui, didiesiems rytdienos žmonėms, teikti jų iniciatyvoms apsaugą ir globą.

*

Išsilavinęs žmogus sąmoningai suformuoja savo principus. Jis vertina daugybę dalykų, kurie jį iš esmės mažai traukia, ir atsisako kitų, kurie jį trauktų, jei būtent išsilavinimas nebūtų sukūręs kliūčių.

*

Nereikalauju, kad ateityje humanitarai būtų sulyginti su tais, kurie gerai uždirba: dirbantysis protinį darbą jokiu būdu neprivalo puotauti ir ilgėtis prabangos, jis daugiau ar mažiau turi būti asketas, bet dėl to reikia jį ne išjuokti, o gerbti. Materialinių vertybių minimumas jam turi priklausyti savaime, kaip, pavyzdžiui, vienuoliškos kultūros laikais ordino broliui nereikėjo turėti asmeninio turto, tačiau jis galėjo pragyventi ir savo laimėjimais prisidėdavo prie ordino šlovės bei autoriteto stiprinimo. Tikroji aristokratija negali būti tikro dvasinio gyvenimo pavyzdžiu; aristokratija remiasi paveldimumu, o dvasingumas fiziškai nepaveldimas. Užtat tikrieji intelektualai sudaro dvasingiausiųjų oligarchiją, kiekvienam gabiajam paliekant prieinamas visas lavinimosi priemones.

Išsilavinęs juk tėra labiau apsišvietęs, bet anaiptol ne gudresnis už tautą.

*

Gerbk „prasmę“, bet nemanyk, kad jos galima išmokyti.

*

Joks žmogus negali kitame įžvelgti ir suprasti to, ko pats nėra patyręs.

*

Mano nuomone, kur kas daugiau mano kartos žmonių gyvenimų sugadinta per dideliu instinktų suvaržymu ir slopinimu negu priešingai. Todėl kai kuriose savo knygose pasidariau šių nuslopintų instinktų gyvenimo advokatu ir gynėju, bet niekad nepalikau nuošalyje pagarbos dideliems reikalavimams, kuriuos iškėlė išminčiai bei religijos. Mūsų tikslas nėra gyventi kuo nežabotesnį savivalės gyvenimą, nepaisyti gėrio, meilės ir žmogiškumo. Tačiau turime laviruoti tarp abiejų reikalavimų, tarp gamtos ir dvasios, nesirinkti aukso vidurio, o ieškoti tik sau tinkamo kelio, kuriame laisvė keičia įsipareigojimus, kaip įkvėpimą iškvėpimas.

*

Jauni žmonės mano raštuose randa peno individualumui stiprinti, tuo tarpu mokytojų tikslas priešingas: jauną sielą jie siekia išlaikyti kiek galima normalesnę ir ją standartizuoti, ir tai visiškai normalu bei suprantama. Abi funkcijos — manoji gundanti individualizuotis ir normalizuojanti mokyklos — yra būtinos ir turi viena kitą papildyti, kaip visi bipoliarūs procesai. Norint šitai pastebėti ir mokėti per meilę susivienyti su priešininku net ten, kur tenka stoti prieš jį, reikia turėti truputį išminties ir pagarbos bei pamaldumo, — o tai savybės, kurių negalima kategoriškai reikalauti nei iš mokytojo, nei iš kitų žmonių. Pasaulis yra ir turbūt dar ilgai bus grands simplificateurs rankose, ir atsipūsti nuo jų turbūt bus galima tik po katastrofos, kurios pirmuosius požymius jau stebime nuo 1914-ųjų metų.

Ištrauka iš knygos Herman Hesė Skaitymai minutėms.