Prasmingos mintys

Tamsūs debesys, šviesos pabučiuoti, tampa dangaus gėlėmis.
(R. Tagore)

Iš žemės ir dangaus atėjom, į dangų ir žemę grįšim. Nebent, pakeliui, pasiklysim…
(J. Mekas)

Išgelbėti pasauliui užtenka, kad kiekvienas, nors ir visiškai mažas, išdrįstų pradėti.
(B. Ferrero)

Jei aš lemties knygas tvarkyčiau kaip geidžiu,
Tai perrašyčiau jas naujai nuo pat pradžių.
Aš liūdesį visai išginčiau iš pasaulio
Ir galvą išdidus iškelčiau lig žvaigždžių.
(O. Chajamas)

Tai, ką sunku padaryti, reikia daryti su didžiausiu atkaklumu.
(Konfucijus)

Menas visada buvo puikus visuomeninės santvarkos veidrodis.
(R. Vagneris)

Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, akimis nematome.
(A. de Sent-Egziuperi)

„Koks tu, likęs vienas su savimi? Kai pabundi vidury nakties, kas tada esi? Kai aušra išvaduoja tave iš nakties tamsybių, kas esi prieš saugiai užsidedamas kaukę ir virsdamas tuo, kuo tave laikys visa dieną?“
(J. O’ Donohue)

Šventumas yra idealas ir labai labai retas ir didelis įvykis žmonijos istorijoje. Ar šventumas yra įmanomas man? Šventumas yra įmanomas absoliučiai mums visiems… Bet kai einu per parką ir ištiesiu savo ranką paukščiukui, jis nuskrenda, nenutupia ant mano delno. Tai aš ir žinau, kad esu dar labai labai toli nuo šventumo.
(J. Mekas)

Mandagumas, tai širdies savybė nepastebėti, kad vartai sulūžę, o atkreipti dėmesį į gėles už vartų.
(G. Risneris)

Teisybė – ne tai, ką tu žinai, bet tai, kas tu esi.
(Rytų išmintis)

Tiek aukščiausia, tiek ir žemiausia kritikos forma – savotiška autobiografija.

(O. Vaildas)

Nuosprendis, kurį jūs sviedžiate kitiems, apsisuka ir grįžta atgal, tiesiai jums į veidą, šiek tiek jį sužeisdamas.
(A. Kamiu)

Kai matai, kiek tave yra aplenkusių, pagalvok, kiek nuo tavęs atsilikusių.
(Seneka)

Nėra tikro malonumo be tikrų poreikių.
(Prancūzų posakis)

Nemokėti pradžiuginti sielos – reiškia ją parduoti.
(A. Kamiu)

Mes esame tiltas per amžinybę, nusidriekiantis viršum jūros: patrakėliškai ieškantys malonumų, smagiai tyrinėjantys paslaptis, pasirenkantys nelaimes, triumfą, išmėginimus, neįtikėtinus sutapimus, vėl ir vėl iš naujo išbandantys save ir besimokantys mylėti, mylėti, MYLĖTI!
(R. Bach)

– kokie laimingi, kad nejaučiam laiko;
atklydom su tavim iš ten,
kur gaiviai spindi amžinas „dabar“,

pažaist gimimo ir mirties paslaptimi
ta vieną dieną (o gal ir trumpiau)
(E. E. Cummings)

Šiais laikais mandagumas toks retas, kad dabar jis maišomas su flirtavimu.

„Būk palaimintas, kai draugas turi įžūlumo tau pasakyti nešvelnią tiesą apie tave, nesvarbu kaip tai skamba ar kaip jie tai pasako. Kartais tu tiesiog neteisus ir klysti, ir pripažinti tai yra laisvė nuo asmeninės tironijos prieš save. Bailumas ir savęs baudimas yra tik bandymas išsisukti nuo tiesos. Jei kurį laiką nesakei: „Aš klystu“ – kažkas negerai.“ J. S. Parkas

„Kas žino kiek širdžių išgydai sava šypsena
Kaip mažiausi paskatinimo ir palaikymo žodžiai sustiprina silpnus kelius
Kaip mažyčiai geri darbai kurie yra nematomi tarnauji pasidaugindami į tikrą Didingumą
Kiek daug vieną dieną išvysi per didįjį susitikimą
Nes pabandei malonę, nepaisant kainos, nežiūrint visų kliūčių, net kai nematei prasmės ir rezultatų
Ir kaip visai tai bus verta visko.“ J. S. Parkas

Pagalvok apie tai, kaip tau pačiam sunku pasikeisti. Tuomet suprasi kodėl taip sunku pakeisti kitus.