Alanas Aleksandras Milnas Trobelė Pūkuotynėje

IŠVADAS

Įvaduose veikėjai yra įvedami į knygą, tačiau Jonukas ir jo bičiuliai, su kuriais aš jau seniai esu jus supažindinęs, dabar nori atsisveikinti. Vadinasi, čia bus priešingas dalykas įvadui. Kai mes paklausėm Pūkuotuko, kas bus priešinga Įvadui, jis tik atsakė: „Kas kam?”- ir tas atsakymas pagelbėjo ne taip smarkiai, kaip tikėjomės. Laimė, Pelėda mūsų neapvylė ir paaiškino, kad priešinga Įvadui, mielas mano Pūkuotuk, bus Išvadas. O kadangi tas žodis yra gražus ir trumpas, aš tikiu, kad taip ir yra.

Išvadas čia labai būtinas, nes praeitą savaitę, kai Jonukas manęs paklausė: „O kaip tu sakei, kas nutiko Pūkuotukui, kai jis?..”- aš greitai atsakiau: „O kiek bus devyniskart šimtas septyni?”- ir, išsprendus šį uždavinį, dar reikėjo išspręsti apie karves, kurios praeina pro vartus po dvi per minutę, o pievoje jų ganosi trys šimtai. Taigi, kiek jų lieka po pusantros valandos? Čia teko gerokai pasukti galvas, o kai mūsų galvos susisuka, mes einam miegoti… O Pūkuotukas sėdi nemiegodamas ant savo kėdutės šalia mūsų lovos, ir jam į galvą ateina Svarbios Mintys apie Nieką, kol akys ima merktis, galva nusvyra, ir jis patyliukais eina įkandin mūsų į Girią. Ten atsitinka daug stebuklingų nuotykių, stebuklingesnių net už tuos, kuriuos jau esu jums pasakojęs, bet rytą, kai pabundam, nuotykiai dingsta, ir mes nespėjam jų pagauti. Kaip ten prasidėjo paskutinis? „Vieną kartą, kai Pūkuotukas vaikštinėjo po Girią, prie vartų stovėjo šimtas septynios karvės…” Na, matot, kad ne taip. Man rodos, buvo daug gražiau. Ką gi, čia yra tik kai kurie iš daugelio nuotykių. Visi, kuriuos atsiminėm. Aišku, atsisveikinam mes ne visai, nes Giria bus, ir kas draugauja su Meškiukais, visuomet galės ją rasti.

I SKYRIUS
kuriame Pūkuotynėje pastatoma trobelė Nulėpausiui

Vieną kartą Pūkuotukas neturėjo ką veikti, bet nutarė, kad veikti vis tiek ką nors reikia, ir nužygiavo pasižiūrėti, ką veikia Paršelis. Kai Pūkuotukas trepseno baltu Girios takeliu, dar snigo, ir jis pagalvojo, kad ras Paršelį smagiai šildantį prieš ugnį kojas. Tačiau labai nustebo, pamatęs, kad durys praviros. Ir kuo labiau žvelgė vidun, tuo labiau Paršelio ten nebuvo.

– Jo nėra! – liūdnai pasakė Pūkuotukas.- Štai kas yra. Jo nėra. Teks vienam vaikščioti ir galvoti. Kad tave kur!

Bet pirmiausia jam atėjo mintis dar garsiau pasibelsti ir tikrai įsitikinti… Taigi laukdamas, kol Paršelis neatsilieps, jis šokinėjo, norėdamas sušilti, o tuo metu jo galvoj kažkas sumurmėjo, ir jam pasirodė, kad iš to murmėjimo išėjo visai nebloga Murmelė, kurią reikėtų pamurmėti ir kitiems.

Kai sninga daug,
Tra lia bum!
Tai būna daug,
Tra lia bum!
Tai būna daug
Tra lia bum!
Sniego.
Kai šalta man,
Tra lia bum!
Tai kojas man,
Tia lia bum!
Tai kojas man
Tra lia bum!
Diegia.
– Štai ką padarysiu! – pasakė Pūkuotukas.- Eisiu namo ir pasižiūrėsiu, kiek valandų. Gal dar apsivilksiu liemenę, o paskui nužingsniuosiu pas Nulėpausį ir jam padainuosiu Murmelę.
Jis nubėgo namo; bet taip buvo įsimurmėjęs savo Murmelę, kurią visą kelią mokėsi ir norėjo padainuoti Nulėpausiui, kad, staiga išvydęs savo geriausiame fotelyje sėdintį Paršelį, sustojo ir ėmė krapštytis pakaušį nesuprasdamas, kieno namuose atsidūrė.
– Labas, Paršeli!- pasakė jis.- Maniau, kad tavęs nėra.
– Ne,- atsakė Paršelis,- tai tavęs nėra, Pūkuotuk.
– Taip ir žinojau,- pasakė Pūkuotukas,- kad kurio nors iš mudviejų nėra.- Jis pažvelgė į laikrodį, kuris, sustojęs prieš kelias savaites, rodė penkias minutes po dešimt.- Greit bus vienuolika! – nudžiugo Pūkuotukas.- Pats laikas užvalgyti Šiobeito,- ir įkišo galvą į indaują.- O paskui mudu nueisim ir padainuosim mano Murmelę Nulėpausiui.
– Kokią Murmelę, Pūkuotuk?
– Tą, kurią padainuosim Nulėpausiui,- paaiškino Pūkuotukas.

Laikrodis vis dar rodė penkias minutes po dešimtos, kai Pūkuotukas su Paršeliu iškeliavo į Girią. Vėjas aprimo, o snaigėms buvo įgrisę skrieti sūkuriais ir gaudyti vienai kitą. Jos krito lėtai, pasirinkdamos vietą, kur galima būtų ramiai pailsėti, ir kartais ta vieta būdavo Pūkuotuko nosis, o kartais ne, ir netrukus Paršeliui aplink kaklą išaugo baltas šalikas, o tiek sniego už ausų jam dar niekad nebuvo buvę.

– Pūkuotuk! – pagaliau prabilo Paršelis truputį nedrąsiai, bijodamas, kad Pūkuotukas nepamanytų, jog jis sutingo.- Aš tik tarp kitko pagalvojau. Gal užeitume namo ir ten pasimiklintume dainuoti tavo Murmelę, o paskui jau padainuotume Nulėpausiui… rytoj… arba… kada nors, kai jį susitiksim.
– Puikiai sugalvota, Paršeli! – pagyrė Pūkuotukas.- Galim miklintis eidami. Namie miklintis negalima, nes tai speciali Lauko Dainelė, kuri turi būti Dainuojama Lauke Sningant.
– Ar tikrai taip manai?- neramiai paklausė Paršelis.
– Pats išgirsi, Paršeli! Supranti, ji net prasideda: „Kai sninga daug, tra lia bum…”
– Tra lia ką?- paklausė Paršelis.
– Bum,- atsakė Pūkuotukas,- to reikia, kad smagiau murmėtųsi. Tai būna daug…
– Tu gi sakei „sninga”!
– Aišku, sakiau, bet anksčiau.
– Anksčiau traliabumo?
– Ten buvo kitas traliabumas,- atsakė Pūkuotukas, pats gerokai susipainiojęs.- Aš tau padainuosiu iš eilės, pats pamatysi. Ir jis padainavo iš naujo.

Kai sninga
DAUG, tra lia bum,
Tai būna
DAUG, tra lia bum,
Tai būna
DAUG, tra lia bum
Sniego.
Kai šalta
MAN, tra lia bum,
Jai kojas
MAN, tra lia bum,
Tai kojas
MAN, tra lia bum
Diegia.

Jis padainavo šitaip – o taip visų geriausia dainuoti – ir baigęs palaukė, kad Paršelis pareikštų, jog iš visų Lauko Murmelių Sningant, kokias jis yra girdėjęs, šita bus geriausia. Tačiau Paršelis, viską nuodugniai apsvarstęs, rimtai tarė:
– Pūkuotuk! Ne tiek kojas diegia, kiek ausis.

Tuo metu jie jau buvo priėję niūrų Nulėpausio Užkampį. Kadangi Paršeliui už ausų dar vis buvo daug sniego ir jis nuo to smarkiai pavargo, juodu užėjo į pušynėlį ir atsisėdo ant Užkampio vartų. Čia sniegas nebekamavo, bet šalta buvo kaip pirma ir, norėdami sušilti, juodu padainavo Pūkuotuko Murmelę šešis kartus iš eilės. Paršelis dainavo traliabumus, o Pūkuotukas visa kita, ir reikiamose vietose abu daužė pagaliu į viršutinį skersinį. Netrukus juodu sušilo ir vėl galėjo kalbėtis.
– Aš ką tik buvau susimąstęs,- pasakė Pūkuotukas.- Ir mąsčiau štai ką. Aš mąsčiau apie Nulėpausį.
– Ką apie Nulėpausį?
– Vargšeliui Nulėpausiui nėr kur gyventi.
– Nėr kur,- pasakė Paršelis.
– Tu turi namus, Paršeli, ir aš turiu, ir gerus namus. Ir Jonukas turi namus, ir Pelėda, ir Kenga, ir Triušis turi namus. Ir net Triušio draugai ir giminiečiai turi namus ar kokį kitą būstą. O vargšas Nulėpausis neturi nieko. Todėl aš štai ką sugalvojau: pastatykim jam trobelę!
– Taip,- pasakė Paršelis,- tai didi mintis. Kur mes tą trobelę statysim?
– Mes ją statysim šičia,- pasakė Pūkuotukas.- Prie šito pušynėlio, užuovėjoje, nes aš taip sugalvojau. Užtat tą vietą pavadinsim Pūkuotyne. Ir iš karčių Pūkuotynėje pastatysim trobelę Nulėpausiui.
– Už pušynėlio mačiau karčių,- pasakė Paršelis.- Jų ten labai daug. Visos suverstos į krūvą.
-Ačiū, Paršeli!- sušuko Pūkuotukas.- Tai mums smarkiai padės, ir aš pavadinčiau tą vietą Pūkuotukoparšelyne, jei tai gražiau skambėtų, bet Pūkuotynė skamba gražiau, užtat, kad trumpiau. Eime.
Jie nulipo nuo vartų ir nukeliavo į kitą Girios kraštą nešti karčių.

* * *

Jonukas tą rytą praleido namie, keliaudamas į Afriką ir atgal. Jis buvo ką tik išlipęs iš laivo ir galvojo: „Įdomu, kas darosi lauke?”- kai į duris pabeldė, kaip jūs manot, kas – ogi Nulėpausis.
– Sveikas, Nulėpausi! – pasakė Jonukas, atvėręs duris ir eidamas lauk.- Kaip gyvuoji?
– Sninga,- niūriai pareiškė Nulėpausis.
– Taip.
– Ir šąla.
– Tikrai?
– Tikrai,- pasakė Nulėpausis.- Tačiau,- pridūrė jis linksmėliau,- pastaruoju metu nebuvo žemės drebėjimų.
– Kas nutiko, Nulėpausėli?
– Nieko, Jonuk. Nieko svarbaus. Turbūt nepastebėjai čia netoliese namo?
– Kokio namo?
– Na, tokio.
– O kas jame gyvena?
– Aš. Bent taip buvau manęs. Dabar nenumanau galų gale. Ne visiems gi namus turėti.
– Bet, Nulėpausėli, aš nežinojau… aš visad maniau…
– Supranti, Jonuk, per visus tuos sniegus, speigus ir kitokius pokštus, o ką jau kalbėti apie varveklius ir panašius dalykus, trečią valandą ryto nėra taip Karšta, kaip kas nors mano. Nėra taip Tvanku, kad net man būtų nemalonu, jei supranti, ką noriu pasakyti. Ir ne taip jau Trošku. Tačiau, Jonuk, tarp mudviejų šnekant, tik niekam daugiau nesakyk,- garsiai sušnibždėjo jis:- Šalta.
– O Nulėpausiuk!
– Ir aš tariau sau: „Visi nuliūs, jei aš sušalsiu. Smegenų jie neturi, visi aliai vieno, tik per apsirikimą vėjas pripūtė jiems į galvą pilkų pūkų, ir jie nemoka galvoti, bet jei dar šešias savaites snigs, kas nors iš jų pasakys sau: „Nulėpausiui trečią valandą ryto turbūt nėra per Karšta.”- Ir kiti išgirs. Ir nuliūs.”
– O Nulėpausyti! – sušuko Jonukas, jau spėjęs nuliūsti.
– Aš ne apie tave kalbu, Jonuk. Tu kitoks. Ir dėl viso to aš pasistačiau trobelę ten, prie pušynėlio.
– Tikrai? Kaip įdomu!
– Visų įdomiausia,- labai liūdnu balsu pasakė Nulėpausis,- kad rytą ji buvo ten, o dabar nėra. Savaime suprantama, tai nesvarbu, juk ten tik Nulėpausio trobelė, bet, turiu prisipažinti, aš vis dėlto nustebau.

Jonukas nesistebėjo. Jis grįžo į savo namus ir kaip įmanydamas greičiau užsidėjo neperšlampamą skrybėlę, apsiavė neperšlampamus batus, apsivilko neperšlampamą apsiaustą.
– Eime ir tuoj pasižiūrėsim! -sušuko jis Nulėpausiui.
– Kai atimama,- pasakė Nulėpausis,- tavo trobelė, visad lieka kelios nereikalingos nuolaužos, kurias jie net noriai tau palieka, jei su-pranti, ką noriu pasakyti. Todėl, man rodos, jei dabar tuoj nueisim…
– Eime! – pasakė Jonukas, ir jie pasileido tekini, ir greitai atsidūrė netoli pušynėlio, kur jau nebuvo Nulėpausio trobelės.
-Taip!- pareiškė Nulėpausis,-Nė karties nepaliko! Aš suprantu, man liko dar šitas sniegas, galiu daryt su juo, ką tik noriu, nereikia skųstis.

Bet Jonukas nesiklausė Nulėpausio, jis klausėsi ko kito.
– Ar girdi?- paklausė jis.
– Ką? Kas nors turbūt juokiasi.
– Paklausyk.

Jie abu įsiklausė ir išgirdo storą balsą, pasakojantį, kad kai daug sninga, būna daug sniego, ir retkarčiais traliabumbuojantį laibą balselį.
– Tai Pūkuotukas,- susijaudino Jonukas.
– Galimas daiktas,- pasakė Nulėpausis.
– Ir Paršelis!- jaudinosi Jonukas.
– Galimas daiktas,- pasakė Nulėpausis.- Bet mums labiau trūksta gero Pėdsekio Šuns. Dainos žodžiai staiga pasikeitė.
– Trobelė jau baigta! – užtraukė storasis balsas.
– Tra lia bum! – atsakė laibasis.
– Graži, graži troba!
– Tra lia bnm!
– Norėčiau ją turėt!
– Tra lia bum!
– Pūkuotuk! – sušuko Jonukas. Danininkai nutilo.
– Ten Jonukas!- nudžiugo Pūkuotukas.
– Jis toj pusėj, kur buvo kartys,- pridūrė Paršelis.
– Eime!- pasakė Pūkuotukas.

Juodu nulipo nuo vartų ir nubėgo už pušynėlio. Pūkuotukas visą kelią džiaugsmingai šūkavo.
– Žiūrėk, čia Nulėpausis! – nustebo Pūkuotukas ir kumštelėjo Paršelį, o Paršelis kumštelėjo jį, ir abudu pagalvojo, kokia maloni staigmena laukia Nulėpausio.
– Sveikas, Nulėpausi!
– Sveikas, Meškiuk Pūkuotuk, o antradieniais dvigubai,- ir, Pūkuotukui nespėjus paklausti, kodėl antradieniais, Jonukas papasakojo liūdną istoriją, kaip dingo Nulėpausio trobelė. Pūkuotukas su Paršeliu klausėsi, ir jų akys darėsi vis didesnės.
– Kur, tu sakai, jinai stovėjo?- paklausė Pūkuotukas.
– Kaip tik čia! – parodė Nulėpausis.
– Iš karčių?
– Taip.
– O! – sušuko Paršelis.
– Ką?- paklausė Nulėpausis.
– Tik šiaip „O”,- nervingai atsakė Paršelis ir apsimesdamas nerūpestingu sumurmėjo: „Tra lia bum!”- tarytum klausdamas, ką jam daryti.
– Ar esi tikras, kad čia buvo trobelė?- paklausė Pūkuotukas.- Tai yra, ar tikrai žinai, kad ji stovėjo šičia?
– Žinoma,- atrėžė Nulėpausis ir sumurmėjo patylomis:- absoliučiai jokių smegenų.
– Kas atsitiko, Pūkuotuk?- paklausė Jonukas.
– Supranti,- pasakė Pūkuotukas,- toks dalykas,- pridūrė Pūkuotukas,- supranti, toks dalykas,- toliau kalbėjo Pūkuotukas,- matai,- vėl pasakė Pūkuotukas,- jis toks,- aiškino Pūkuotukas, ir kažkas jam pakuždėjo, kad jis aiškina nelabai suprantamai, ir todėl kumštelėjo Paršelį.
– Dalykas toks,- greitai pasakė Paršelis,- kad ten šilčiau.
– Kur šilčiau?
– Kitame pušynėlio krašte, kur stovi Nulėpausio trobelė.
– Mano trobelė?- pakartojo Nulėpausis.- Mano trobelė čia.
– Ne,- tvirtai pasakė Paršelis,- kitam pušynėlio krašte.
– Kadangi ten šilčiau,- pridūrė Pūkuotukas.
– Bet aš turėjau žinoti…
– Eime pasižiūrėti,- pasakė Paršelis ir nuvedė visus.
– Neverta turėti dviejų trobelių,- pasakė Pūkuotukas.- Bent jau taip netoliese.

Jie apėjo pušynėlį, ir ten stovėjo Nulėpausio trobelė, iš lauko labai jauki ir patogi.
– Va! – tarė Paršelis.
– Viduj ne blogiau kaip iš lauko,- išdidžiai pasakė Pūkuotukas. Nulėpausis įėjo į vidų… ir išėjo.
– Negirdėtas dalykas!- pasakė jis.- Čia tikrai mano trobelė, aš ją pastačiau, kur sakiau. Turbūt vėjas ją pernešė. Vėjas pernešė per pušynėlį ir čia patupdė. Čia ji visai neblogai atrodo. Šita vieta, ko gero, net ir geresnė.
– Daug geresnė!- vienu balsu pasakė Pūkuotukas su Paršeliu.
– Tai rodo, ką galima padaryti, padėjus truputį pastangų,- pasakė Nulėpausis.- Matai, Pūkuotuk, matai, Paršeli, iš pradžių – Smegenys, o paskui – Atkaklus Darbas. Pažvelkit! Štai kaip reikia statyti namus,- išdidžiai baigė Nulėpausis.

* * *

Jie paliko jį trobelėje. Jonukas nuėjo pusryčiauti su savo bičiuliais Pūkuotuku ir Paršeliu, ir pakeliui juodu pasakojo jam apie baisią klaidą, kurią buvo padarę. O kai jis iki soties prisijuokė, jie užtraukė Lauko Murmelę Sningant ir dainavo visą kelią, ir Paršelis netvirtu balsu įterpdavo: „tra lia bum!”.
– Aš žinau, kad iš pažiūros tai atrodo lengva,- pasakė sau Paršelis,- bet tai gali padaryti ne kiekvienas!

II SKYRIUS
kuriame Tigras ateina į mišką ir Pusryčiauja

Pūkuotukas staiga nubudo vidurnaktį ir sukluso. Paskui išlipo iš lovos, uždegė žvakę ir nutrepseno per kambarį pasižiūrėti, ar kas nebando įsibrauti į jo medaunę. Niekas nebandė. Todėl jis nutrepseno atgal, užpūtė žvakę ir atsigulė. Tada vėl pasigirdo kažkoks triukšmas.
– Ar čia tu, Paršelį?- paklausė Pūkuotukas. Tačiau tai buvo ne Paršelis.
– Prašom, Jonuk,- pasakė Pūkuotukas. Tačiau tai buvo ne Jonukas.
– Rytoj papasakosi, Nulėpausi! – pareiškė mieguistas Pūkuotukas. Tačiau triukšmas netilo.
– Urrurrurrurrurrurr! – pasakė Kastenbuvo, ir Pūkuotukas suprato, kad jis visai išsibudinęs.

„Kas ten galėtų būti?- pamanė jis.- Miške daug visokio triukšmo, bet šis kitoks. Tai ne staugimas, ne urzgimas, ne lojimas ir ne murmėjimas, kol sugalvoji Dainelę-Murmelę. Tačiau tai triukšmas, ir jį kelia svetimas žvėris. Ir kelia už mano durų. Vadinasi, reikia keltis ir paprašyti jį nusiraminti.

Jis atsikėlė ir atidarė duris.
– Labas! – pasakė Pūkuotukas dėl viso pikto.
– Labas! – tarė Kastenbuvo.
– Oi,- pasakė Pūkuotukas.- Labas!
– Labas!
– Ak čia tu! – pridūrė Pūkuotukas.- Labas!
– Labas! – pakartojo Keistas Žvėris galvodamas, kiek tai gali trukti. Pūkuotukas norėjo pasakyti: „Labas!”-ketvirtą kartą, bet nutarė, kad neverta, ir vietoj to pasakė: „Kas ten?”
– Aš! – tarė Balsas.
– A! – pasakė Pūkuotukas.- Ką gi, prašom.

Kastenbuvo įėjo, ir juodu prie žvakės pažvelgė vienas į kitą.
– Aš – Pūkuotukas,- pasakė Pūkuotukas.
– Aš – Tigras,- pasakė Tigras.
-O!- nustebo Pūkuotukas, nes jis dar nebuvo tokio žvėries matęs.- O Jonukas apie tave žino?
– Aišku, žino,- atsakė Tigras.
– Ką gi,- tarė Pūkuotukas,- dabar vidurnaktis, pats laikas miegoti. O ryt rytą aš tau duosiu pusryčiams medaus. Ar tigrai mėgsta medų?
– Jie viską mėgsta,- linksmai atsakė Tigras.
– Tai jeigu jie ir ant grindų mėgsta miegoti, aš einu į lovą,- pasakė Pūkuotukas,- o rytą imsimės darbo. Labanakt! – jis nutrepseno į lovą ir iškart užmigo.

Pabudęs rytą, jis pamatė Tigrą, sėdintį priešais veidrodį ir apžiūrinėjantį save.
– Labas! – pasisveikino Pūkuotukas.
– Labas,- atsakė Tigras.- Radau dar vieną tokį kaip aš. Maniau, kad aš tik vienas toks.

Pūkuotukas išlipo iš lovos ir ėmė aiškinti, kas per daiktas veidrodis, bet vos pradėjo apie visų įdomiausia, Tigras pasakė:
– Atsiprašau, ten kažkas lipa ant stalo! – ir garsiai ur-ur-ur-ur-urgzdamas stryktelėjo ant staltiesės kampo, nutraukė ją ant grindų, triskart apsivyniojo, nusirito į kitą kambario galą, ir po įnirtingų grumtynių iš staltiesės išlindo jo galva ir linksmai sušuko:
– Ar aš nugalėjau?
– Čia mano staltiesė! – pasakė Pūkuotukas išvyniodamas Tigrą.
– Aš ir galvoju, kas čia galėtų būti,- paaiškino Tigras.
– Ja užtiesiamas stalas ir ant jos dedami visokie daiktai.
– O kodėl ji norėjo man įkąsti, kai aš buvau nusisukęs?
– Nemanau, kad norėjo,- suabejojo Pūkuotukas.
– Norėjo,- pasakė Tigras,-tik aš buvau už ją vikresnis.

Pūkuotukas vėl užtiesė staltiesę, pastatė didelę puodynę medaus, ir juodu sėdo pusryčiauti. Vos jie susėdo, Tigras prisigrūdo pilną burną medaus… ir įbedė akis į lubas; pakreipęs galvą čepsėjo, urzgė, šnopavo… ir tada labai ryžtingu balsu suriko:
– Tigrai medaus nemėgsta!
– Oo! – pasakė Pūkuotukas, apsimesdamas liūdnu ir apgailestaujančiu.- Aš maniau, kad jie mėgsta viską…
– Viską, tik ne medų.
Pūkuotukas nudžiugo ir pasakė, kad papusryčiavęs jis nuves Tigrą pas Paršelį, ir ten Tigras galės pavalgyti Paršelio avižinių dribsnių.
– Ačiū, Pūkuotuk,- pasakė Tigras.- Avižinius dribsnius Tigrai labiausiai mėgsta.

Taigi po pusryčių juodu patraukė pas Paršelį, ir Pūkuotukas eidamas aiškino, kad Paršelis yra Labai Mažas Gyvuliukas, kuris nemėgsta, kai spardomasi, ir paprašė Tigrą iš pradžių nelabai spardytis, o Tigras, kuris visą kelią slapstėsi už medžių ir, Pūkuotukui nusisukus, šokdavo ant jo šešėlio, pasakė, kad Tigrai spardosi tik prieš pusryčius, o pavalgę avižinių dribsnių iškart pasidaro Tylūs ir Mandagūs.

Taip jie ėjo ėjo ir atėję pasibeldė į Paršelio duris.
– Labas, Pūkuotuk! – sušuko Paršelis.
– Labas, Paršeli! -sušuko Pūkuotukas.- Va Tigras.
– Iš tikrųjų?!- paklausė Paršelis ir pasislėpė už stalo.- Aš maniau, kad Tigrai mažesni.
– Didieji ne,- atsakė Tigras.
– Jie mėgsta avižinius dribsnius,- pasakė Pūkuotukas.- Jų mes ir atėjom, nes vargšelis Tigras dar be pusryčių. Paršelis pastūmė dubenėlį Tigrui ir tarė:
– Gero apetito,- po to prisislinko visai prie Pūkuotuko ir pasijutęs daug drąsiau pridūrė:-Vadinasi, tu esi Tigras. Įdomu, įdomu,- nerūpestingai baigė jis.
Tigras nieko neatsakė, nes jo burna buvo prigrūsta dribsnių. Jis ilgai čepsėjo, o paskui numykė:
– Ti-ai ne-ė-a a-i-i-ių d-i-ių!
Pūkuotukas su Paršeliu paklausė: „Ką?”- Jis atsakė: „A-i-a-au!” – ir valandėlei išbėgo laukan. O grįžęs tvirtai pareiškė:
– Tigrai nemėgsta avižinių dribsnių!
– Tu gi sakei, kad jie mėgsta viską, tik ne medų,- priminė Pūkuotukas.
– Viską, tik ne medų ir avižinius dribsnius,- paaiškino Tigras.
– Aha, suprantu! – pasakė Pūkuotukas, o Paršelis, labai nudžiugęs, kad Tigrai avižinių dribsnių nemėgsta, paklausė: „O dagius?”
– Dagius?- paklausė Tigras.- Labiausiai Tigrai mėgsta dagius.
– Tada eime pas Nulėpausį,- pasiūlė Paršelis. Taip jie visi trys ėjo ėjo ir priėjo miško pakraštį, kur gyveno Nulėpausis.
– Labas, Nulėpausi! – pasakė Pūkuotukas.- Štai Tigras.
– Kas?- paklausė Nulėpausis.
– Tas,- paaiškino Pūkuotukas su Paršeliu, o Tigras nusišypsojo kaip mėnulis ir nieko nepasakė.
Nulėpausis apėjo Tigrą iš vienos pusės, apsigręžė ir apėjo iš kitos.
– Tai kaip jūs sakėt, kas čia?- pasiteiravo jis.
– Tigras.
– Aha! – pasakė Nulėpausis.
– Jis atėjo,- paaiškino Paršelis.
-Aha!-vėl pasakė Nulėpausis. Jis ilgokai galvojo, o paskui paklausė:- O kada jis išeis?

Pūkuotukas paaiškino Nulėpausiui, kad Tigras, geras Jonuko bičiulis, atėjo į Girią gyventi; Paršelis paaiškino Tigrui, kad nereikia paisyti Nulėpausio, nes jis visada paniuręs; Nulėpausis paaiškino Paršeliui, kad, atvirkščiai, šįryt jis itin linksmas, o Tigras visiems paaiškino, kad jis dar nepusryčiavęs.
– Tigrai mėgsta dagius,- pasakė Pūkuotukas.- Štai mes pas tave ir atėjom, Nulėpausi.
– Nederėjo taip sakyti, Pūkuotuk.
– O Nulėpausi, aš visai nenorėjau pasakyt, kad nenorėjau šiaip tavęs aplankyti…
– Taip, taip. Vadinasi, tavo naujasis dryžuotas bičiulis norėtų papusryčiauti. Kuo jis vardu, sakei?
– Tigras.
– Eime, Tigre.

Nulėpausis priėjo prie krūmo pačių dagiausių dagių ir mostelėjo kanopa:
– Aš taupiau jį savo gimtadieniui, bet kas galų gale tie gimtadieniai! Šiandien čia, rytoj ten… Gero apetito, Tigre! Tigras padėkojo ir truputį nusigandęs pažvelgė į Pūkuotuką.
– Tai čia dagiai?- pašnibždom paklausė jis.
– Taip,- atsakė Pūkuotukas.
– Kuriuos Tigrai labiausiai mėgsta?
– Tie patys,- pasakė Pūkuotukas.
– Šit kaip,- pasakė Tigras, prisikimšo pilną burną ir sugriežė dantim.
– Ū-ū-ū-ū! – sustaugė Tigras. Paskui atsitūpė ir įsibruko priekinę leteną į burną.
– Kas atsitiko?- paklausė Pūkuotukas.
– Degina! – suklykė Tigras.
– Tavo bičiulis,- pasakė Nulėpausis,- rodos, bus prarijęs bitę. Pūkuotuko bičiulis liovėsi kratęs galvą ir paaiškino, kad Tigrai dagių nemėgsta.
– Tai kodėl jis sugadino man tokį puikų krūmą?- paklausė Nulėpausis.
– Bet tu gi sakei,- pradėjo Pūkuotukas,- tu gi sakei, kad Tigrai mėgsta viską, tik ne medų ir dribsnius!
– Ir dagius,- atrėžė Tigras ir iškišęs liežuvį ėmė lakstyti aplink. Pūkuotukas nuliūdęs pažvelgė į jį.
– Ką gi mums daryti?- paklausė jis Paršelį. Paršelis žinojo, ką jiems daryti, ir iškart atsakė, kad reikia eiti pas Jonuką.
– Jūs rasit jį pas Kengą,- pasakė Nulėpausis ir prisikišęs prie Pūkuotuko garsiai sušnibždėjo:- Ar negalėtum paprašyti savo bičiulio daryti mankštą kur nors kitur. Aš tuoj ketinu pusryčiauti ir nenoriu, kad mano pusryčius kas išspardytų. Tai, žinoma, smulkmena, tu nesirūpink, tačiau visi mes turim silpnybių…
Pūkuotukas rimtai linktelėjo ir sušuko Tigrui:
– Eime pas Kengą! Ten tikrai rasim ką nors tau pusryčiams. Tigras apibėgo paskutinį ratą ir priėjo prie Pūkuotuko ir Paršelio.
-Degina,- paaiškino jis, plačiai, draugiškai nusišypsojo, sušuko:- Eime!- ir nubėgo.

Pūkuotukas su Paršeliu iš lėto nužingsniavo paskui jį. Eidamas Paršelis tylėjo, nes jis nemokėjo apie nieką galvoti, o Pūkuotukas tylėjo, nes jis galvojo eilėraštį. Sugalvojęs pradėjo:

Kas nevalgo, tas neauga –
Kaip padėti Tigrui – draugui?
Dribsniai ir medus – neskanūs,
O dagiai jam mat per dagūs!
Ką tik siūlai – nepatinka,
Mūsų valgiai jam netinka.

– Kam jam dar augti? Jis jau ir taip didelis,- tarė Paršelis.
– Jis ne toks didelis,- atsakė Pūkuotukas.
– Bet jis atrodo toks.
Pūkuotukas susimąstė tai išgirdęs ir paskui suniurnėjo sau panosėj:

Kad ir kiek jis svertų gramų,
Litrų, metrų, kilogramų,
Jis kaip milžinas atrodys,
Nes šokuoja it beprotis.

– Štai ir visas eilėraštis!- pareiškė jis.- Ar tau patinka, Paršeli?
– Taip, išskyrus litrus ir metrus,- pasakė Paršelis.- Man atrodo, jie čia netinka.
– Jie norėjo eiti po gramų,- paaiškino Pūkuotukas,- ir aš jiems leidau. Tai pats geriausias būdas eilėms rašyti – leisti daiktams susirikiuoti, kaip jie nori.
– O, aš nežinojau! – pasakė Paršelis.

* * *

Tigras visą laiką šokinėjo priešais, retkarčiais atsigręždamas ir klausdamas: „Ar teisingai einam?”- Pagaliau jie išvydo Kengos namus, ir ten buvo Jonukas. Tigras nubėgo pas jį.
– Ak štai kur tu esi, Tigre,- pasakė Jonukas.- Aš taip ir maniau, kad tu kur nors esi.
– Ko tik aš neradau miške,- pasakė Tigras.- Ir Pūkuotuką, ir Paršelį, ir Nulėpausį, o pusryčių nesusiradau.

Pūkuotukas su Paršeliu paaiškino Jonukui viską, kaip buvo.
– Gal tu žinai, ką Tigrai mėgsta?- paklausė Pūkuotukas.
– Gerokai pasukęs galvą, atsiminsiu,- atsakė Jonukas.- Aš maniau, kad Tigras pats žino.
– Žinau,- pasakė Tigras.- Viską pasaulyje, tik ne medų, dribsnius ir… kaip ten tie karšti daiktai vadinasi?
– Dagiai.
– Taip, ir tokių nemėgstu.
– A, tada tegu Kenga tau duoda pusryčių.

Taigi jie nužingsniavo pas Kengą, ir kai Riukas pasakė: „Labas, Pūkuotuk!”- ir: „Labas, Paršeli!”- po vieną kartą, ir: „Labas, Tigre!”- du kartus, nes tokį žodį tarė pirmą sykį ir jis buvo jam labai juokingas, jie papasakojo Kengai, ko jiems reikia, ir Kenga labai meiliai pasakė: „Atidaryk mano spintą, mielas Tigre, ir pasižiūrėk, ko norėtum”,- nes ji iš karto suvokė, kad nors Tigras labai didelis iš pažiūros, su juo reikia elgtis taip pat švelniai kaip su Riuku.
– Ir man pasižiūrėti?- paklausė Pūkuotukas, kuris jautėsi jau kaip vienuoliktą valandą. Jis rado skardinėlę kondensuoto pieno, ir tarytum kažkas jam pakuždėjo, kad Tigrai pieno nemėgsta, todėl pasiliko ją sau, pastūmėjęs į kamputį, kad niekam neužkliūtų.

Bet kuo labiau Tigras kaišiojo nosį į šį, o leteną į tą, tuo daugiau jis rasdavo dalykų, kurių Tigrai nemėgsta. Apieškojęs visą spintą ir neradęs nieko sau tinkamo, jis paklausė Kengą:
– O dabar kas bus?
Tačiau Kenga, Jonukas ir Paršelis stovėjo apspitę Riuką ir žiūrėjo, kaip jis geria žuvies taukus. O Riukas kalbėjo: „Reikia išgerti?”- o Kenga sakė: „Mielas Riukai, atsimink, ką žadėjai!”
– Kas ten?- sušnibždėjo Tigras Paršeliui.
– Stiprinantys vaistai,- pasakė Paršelis.- Jis tiesiog neapkenčia jų. Tigras priėjo arčiau, iškišo liežuvį ir taip lyžtelėjo, kad Kenga net pašoko iš nuostabos ir sušuko: „Oi!”- čiupo šaukštą, kurio jis vos neprarijo, ir sveikutėlį ištraukė jam iš nasrų. Bet žuvies taukai jau buvo praryti.
– Mielas Tigre,- pasakė Kenga.
– Jis išgėrė mano vaistus! Jis išgėrė mano vaistus! Jis išgėrė mano vaistus! – džiugiai užtraukė Riukas manydamas, kad tai linksmas pokštas.
O Tigras pakėlė akis į lubas, užsimerkė, o jo liežuvis vis rangėsi burnoj ieškodamas, ar neužsiliko nors lašelis, ir palaiminga šypsena nušvietė veidą, kai jis pasakė:
– Štai ką mėgsta Tigrai!

* * *

Dabar jums bus aišku, kodėl Tigras apsigyveno pas Kengą ir gėrė žuvies taukus per pusryčius, pietus ir vakarienę, o kartais, kai Kenga nutardavo, kad jam reikia sustiprėti, jis gaudavo porą šaukštų Riuko gėralo po valgio vietoj vaistų.
– Aš manau,- sakydavo Paršelis Pūkuotukui,- kad jis jau pakankamai sustiprėjęs.

III SKYRIUS
kuriame organizuojamos Ieškynės ir Paršelis vėl sutinka Ramblį

Kai kartą Pūkuotukas sėdėjo namie skaičiuodamas medaus puodynes, kažkas pasibeldė į duris.
– Keturiolika,- pasakė Pūkuotukas.- Prašom. Keturiolika. O gal buvo penkiolika? Kad tave kur! Susipainiojau.
– Sveikas, Pūkuotuk,- tarė Triušis.
– Sveikas, Triuši. Ar keturiolika?
– Ko?
– Mano medaus puodynių, kurias dabar skaičiavau.
– Keturiolika.
– Tikrai?
– Ne,- pasakė Triušis.- Argi tai svarbu?
– Norėčiau žinoti,- nedrąsiai tarė Pūkuotukas.- Galėčiau tada pasakyti sau: liko keturiolika medaus puodynių. Arba penkiolika. Lyg ir nuramintų.
– Sakykim, kad šešiolika,- pasakė Triušis.- O atėjau aš štai ko. Ar nematei kur nors Mažo?
-Rodos, ne,- atsakė Pūkuotukas. Paskui pagalvojęs paklausė:- O kas tas Mažas?
– Vienas iš mano draugų ir giminiečių,-nerūpestingai paaiškino Triušis.

Nuo to Pūkuotukui aiškiau nepasidarė, nes Triušis turėjo tiek draugų ir giminiečių visokiausių rūšių ir dydžių, kad jis nežinojo, kur ieškoti to Mažo – ąžuolo viršūnėje ar tarp vėdryno vainiklapių.
– Šiandien aš dar nieko nebuvau sutikęs.- tarė Pūkuotukas.- Niekam dar nesakiau: „Labas, Mažai”. Ar tau jo reikia?
– Visai man jo nereikia,- įsižeidė Triušis,- tiesiog naudinga kartais žinoti, kur yra tavo draugai ir giminiečiai, reikia tau jų ar ne.
– A, suprantu,- pasakė Pūkuotukas.- Jis dingo?
– Jo seniai niekas nematė,- paaiškino Triušis.- Jis, matyt, dingo.

Kad ir kaip ten butų,- toliau šnekėjo jis rimtai,- aš pažadėjau Jonukui Organizuoti Ieškynes, todėl eime.
Pūkuotukas jausmingai pasakė: „Iki pasimatymo!”- savo keturiolikai medaus puodynių slapčia vildamasis, kad jų yra penkiolika, ir nuėjo su Triušiu į Girią.
– Štai,- tarė Triušis,- Ieškynės, ir aš jas Organizavau.
– Ką tu joms padarei?- paklausė Pūkuotukas.
– Organizavau. Tai reiškia… Na, tai daro Ieškynėms, kai ne visi ieško vienoj vietoj. Tau, Pūkuotuk, reikia ieškoti prie Šešių Pušų, paskui nueiti pas Pelėdą ir pasižiūrėti, ar aš ten. Supratai?
– Ne,- pasakė Pūkuotukas.- Ką?..
– Vadinasi, pasimatysim pas Pelėdą maždaug po valandos.
– Ar Paršelį tu irgi Organizavai?
– Aš visus mus Organizavau,- pasakė Triušis ir dingo.

* * *

Vos Triušis dingo iš akių, Pūkuotukas prisiminė taip ir nepaklausęs, kas tas Mažas,- ar iš tų draugų ir giminiečių, kurie tupia tau ant nosies, ar iš tų, kuriuos per klaidą sutraiškai kojomis. Tačiau sužinoti iš Triušio buvo jau per vėlu, ir jis nutarė, kad iš pradžių verta užeiti pas Paršelį ir paklausti, ko gi jiems reikia ieškoti, o tada jau pradėti ieškoti.
– Kažin ar rasiu Paršelį Šešiose Pušyse, nes jis turbūt Organizuotas ieškoti kokioj kitoj vietoj. Įdomu, kur ta vieta?- ir jis galvoje susirašė tokį planą:

KOKIA TVARKA KO IEŠKOTI?
1. Speciali vieta ……………….. (Rasti Paršelį)
2. Paršelis ………………………. (Sužinoti, kas yra Mažas)
3. Mažas ………………………… (Rasti Mažą)
4. Triušis …………………………. (Pasakyti, kad radau Mažą)
5. Vėl Mažas ……………………. (Pasakyti, kad radau Triušį)

– Kad tave kur, kokia bus diena! – pamanė Pūkuotukas ir nupėdino toliau.
Diena pasirodė tikrai kad tave kur, nes Pūkuotukas buvo tiek susirūpinęs, kad nežiūrėjo, kur eina, ir įžengė į tokią Girios vietą, kurią buvo primiršęs, ir jam tik dingtelėjo: „Skrendu tarytum Pelėda. Nežinau, kaip sustot…”- ir sustojo.
Bumbt!
– Ai! – sušuko kažkas.
„Juokinga! – pamanė Pūkuotukas.- Aš pasakau: „Ai”,- pats neaiktelėjęs.”
– Gelbėkit! – sušuko laibas balselis.
„Čia vėl aš,- pamanė Pūkuotukas.- Mane ištiko didelė Nelaimė. Aš įkritau į šulinį, mano balsas pasidarė laibas ir virpantis ir ima veikti, kai aš dar nenoriu, nes kažką pasigadinau viduj. Kad tave kur!”
– Gelbėkit! Gelbėkit!
„Še tau, kad nori. Kalbu visokius dalykus, net neišsižiodamas. Turbūt mane ištiko labai didelė Nelaimė!”- Pūkuotukas išsigando, kad, ko gero, jam nieko neišeis pasakyti, kai jis panorės, ir, norėdamas įsitikinti, garsiai suriko:
– Labai Didelė Nelaimė nutiko Pūkuotukui Meškiukui.
– Pūkuotuk! – kvyktelėjo balsas.
– Tai Paršelis! – nudžiugo Pūkuotukas.- Kur tu?
– Po,- pasakė Paršelis kažkur iš apačios.
– Po?!
– Po tavimi! – sužviegė Paršelis.- Nulipk!
– Oi,- pasakė Pūkuotukas ir nulipo taip greitai, kaip sugebėjo.- Nejaugi aš nukritau ant tavęs, Paršeli?
– Nukritai,- pasakė Paršelis atsitokėdamas.
– Aš netyčia,- apgailestaudamas paaiškino Pūkuotukas.
– O aš netyčia palindau po apačia,- liūdnai pasakė Paršelis.- Dabar jau viskas gerai, Pūkuotuk, ir man labai malonu, kad tai tu.
– Kas atsitiko?- paklausė Pūkuotukas.- Kur mes esam?
– Mano manymu, Duobėj. Aš ėjau kažko ieškoti ir staiga lioviausi ieškojęs, ir kai atsistojau pasižiūrėti, kur patekau, kažkas ant manęs nuvirto. Tai buvai tu.
– Aš,- pasakė Pūkuotukas.
– Taip,- patvirtino Paršelis.- Pūkuotuk,- tarė jis nervingai, prisislinkdamas arčiau,- kaip manai, ar mudu kartais nepatekome į Spąstus?

Pūkuotukui tai ir į galvą nebuvo atėję, bet dabar jis linktelėjo, nes staiga atsiminė, kad juodu su Paršeliu kadaise buvo iškasę Pūkuotuko Spąstus Rambliams, ir suprato, kas įvyko. Jie pateko į Ramblių Spąstus Pūkuotukams! Štai kaip.
– O kas būna, kai ateina Ramblys?- visas virpėdamas paklausė Paršelis, atidžiai išklausęs.
– Tavęs gal jis nepastebės, Paršeli,- padrąsino Pūkuotukas.- Nes tu esi labai mažas gyvuliukas.
– Bet jis pastebės tave, Pūkuotuk.
– Jis pastebės mane, o aš pastebėsiu jį,- samprotavo Pūkuotukas.- Mes ilgai vienas kitą stebėsim, o paskui jis pasakys: „ho, ho!”
Paršelis krūptelėjo, tarsi išgirdęs tą „ho, ho!”, ir jam ausys sulapsėjo iš baimės.
– O ką tu pasakysi?- paklausė jis.

Pūkuotukas ėmė galvoti, ką čia atsakius, bet kuo daugiau jis galvojo, tuo labiau jam aiškėjo, kad jokio atsakymo nėra, kai „ho, ho!” pasako Ramblys tokiu balsu, kokiu jie paprastai kalba.
– Aš nieko neatsakysiu,- galų gale tarė Pūkuotukas.- Aš sau niūniuosiu, tarytum ko laukdamas.
– Tada jis, ko gero, vėl pasakys: „ho, ho!”- nedrąsiai tarė Paršelis.
– Pasakys,- pritarė Pūkuotukas.
Paršelio ausys lapsėjo taip smarkiai, kad jam teko prispausti jas prie Spąstų sienos, kad nustotų lapsėjusios.
– Jis vėl pasakys,- tarė Pūkuotukas,- o aš jam vėl paniūniuosiu. Tai jį apstulbins. Nes jei dukart sakai: „ho ho!”- grėsmingu balsu, o pašnekovas tik niūniuoja, tu staiga supranti, jau išsižiojęs sakyti trečią kartą, kad… na, supranti…
– Ką?
– Kad nėra taip,- pasakė Pūkuotukas.
– Kas ne taip?
Pūkuotukas žinojo, ką turi galvoj, bet būdamas Labai Mažo Protelio Meškiukas negalėjo rasti žodžių.
– Na ne taip,- pakartojo jis.
– Tu turi galvoje, kad jau ne taip hohoinga?- su viltimi paklausė Paršelis.
Pūkuotukas sužavėtas pažvelgė į jį ir pasakė, kad jis tai ir turėjo galvoj – jeigu tu visą laiką niūniuosi, jis negalės amžinai sakyti: „ho, ho!”
– Bet jis dar ką nors pasakys! – tarė Paršelis.
– Kaip tik taip. Jis paklaus: „Ką tai reiškia?”- O aš sakysiu,- Paršeli, man ką tik šovė į galvą nuostabi mintis,- aš sakysiu: „Spąstai Rambliams, kuriuos čia paspendžiau, ir dabar laukiu, kada į juos įklius Ramblys”,- ir vėl sau niūniuosiu. Tai jį pribaigs.
– Pūkuotuk! – sušuko Paršelis, ir dabar buvo jo eilė gėrėtis.- Tu mus išgelbėjai!
– Argi?- paklausė Pūkuotukas ne visai tikras. Bet Paršelis buvo visai tikras. Jo mintys lėkė, ir jis matė Pūkuotuką, besikalbantį su Rambliu, ir staiga nusiminęs pagalvojo, kad būtų gera, jei taip didvyriškai kalbėtųsi su Rambliu Paršelis, o ne Pūkuotukas, nors jis Pūkuotuką ir labai mylėjo; nes jo Protelis tikrai didesnis negu Pūkuotuko, ir kalba sklandžiau rištųsi, ir būtų malonu vakarais prisiminti, kad jis atsakinėjo Rambliui taip narsiai, tarytum Ramblio ten nė nebūtų buvę. Dabar tai atrodė taip lengva. Jis juk žinojo, ką sakyti:

RAMBLYS (grasindamas). Ho, ho!
PARŠELIS (nerūpestingai). Tra lia lia, tra lia lia!
RAMBLYS (nustebęs ir nebe taip savimi pasitikėdamas). Ho, ho.
PARŠELIS (dar nerūpestingiau). Tram tam tam, tram tam tam.
RAMBLYS (pradeda sakyti ho, ho, bet nutyla ir netikusiai apsimeta, jog užpuolė kosulys). Hrm! Kas čia?
PARŠELIS (nustebęs). Labutis! Čia Spąstai, aš juos paspendžiau ir laukiu Ramblio įkliūnant.
RAMBLYS (labai nusivylęs). O-o-o-o… (po ilgos tylos) Ar tikrai?
PARŠELIS. Taip!
RAMBLYS. O! (nervingai) Aš… maniau… kad čia Spąstai… kuriuos aš paspendžiau… Paršeliams…
PARŠELIS (nustebęs). O, ne!
RAMBLYS. O! (atsiprašydamas) Aš… aš, matyt, apsirikau.
PARŠELIS. Turbūt apsirikote. (Mandagiai) Dovanokite. (Niūniuoja toliau).
RAMBLYS. Atsiprašau… atleiskite… aš… atsiprašau. Man gal geriau pasišalinti?..
PARŠELIS (pažvelgia abejingai). Norite eiti? Ką gi, jei pamatysit Jonuką, pasakykit, kad užsuktų.
RAMBLYS (apsidžiaugęs, kad gali patarnauti). Na, žinoma, žinoma! (Pabėga).
PŪKUOTUKAS (kurio čia neturėjo būti, bet, pasirodo, be jo neapsieisi). O Paršeli! Koks esi drąsus ir protingas!
PARŠELIS (kukliai). Ką tu, Pūkuotuk! (Ir paskui, kai ateis Jonukas, Pūkuotukas jam galės viską papasakoti.)

Kol Paršelis taip saldžiai svajojo, o Pūkuotukas vėl galvojo, keturiolika ar penkiolika, Mažo Ieškynės vyko visoje Girioje. Tikras Mažo vardas buvo Labai Mažas Vabalas, bet paprastai jį sutrumpintai vadindavo Mažu, jei kas į jį kreipdavosi, nors tai atsitikdavo gana retai, nebent tais atvejais, kai būdavo sakoma: „Iš tiesų, Mažai!”- Jis pabuvo su Jonuku valandėlę ir, norėdamas pramankštinti kojas, nutarė apeiti kadugio krūmą, tačiau iš kitos pusės taip ir nepasirodė. Todėl niekas ir nežinojo, kur jis yra.
– Manau, kad jis nuėjo tiesiai namo,- pasakė Jonukas Triušiui.
– O ar sakė jis: „Iki pasimatymo ir ačiū už kompaniją!”
– Jis pasakė tik: „Labas!”- tarė Jonukas.
– Hm! -pasakė Triušis ir truputį pagalvojęs paklausė:- O ar jis paliko laišką, kad jam čia buvo gera ir kad jis gailisi, jog turi taip staiga pasišalinti?
Jonukas atsakė, kad nepaliko.
– Hm! – vėl tarė Triušis labai susirūpinęs.- Reikalas rimtas. Jis dingo. Mes turime tučtuojau pradėti Ieškynes.
Jonukas, tuo metu mąstęs apie kažką kita, paklausė:
– O kur Pūkuotukas?- Bet Triušio jau nebuvo.

Jonukas nuėjo namo ir nupiešė paveikslą, kaip Pūkuotukas eina pasivaikščioti septintą valandą ryto, tada užlipo į savo medį ir nulipo, o paskui pagalvojo, kad įdomu būtų sužinoti, ką Pūkuotukas veikia, ir nuėjo į Girią. Eidamas jis išvydo kažkokią žvyrduobę ir pažvelgė žemyn. Ten ir buvo Pūkuotukas su Paršeliu. Juodu sėdėjo nusisukę nuo jo, paskendę saldžiose svajonėse.
– Ho, ho! – staiga garsiai pasakė Jonukas.
Iš baimės ir nustebimo Paršelis pašoko į viršų kokius dvidešimt centimetrų, o Pūkuotukas toliau sau svajojo.
„Ten Ramblys!- susinervinęs pamanė Paršelis.- Na štai!”
Jis sustenėjo, bet nė vieno žodžio ištarti negalėjo, todėl lengvabūdiškai pasakė: „Tra lia lia, tra lia lia”,- tarytum jam tai ką tik būtų atėję į galvą. Bet dėl viso pikto neatsigręžė, nes atsigręžęs ir pamatęs Labai Nuožmų Ramblį, žiūrintį į tave iš viršaus, gali užmiršti, ką norėjai pasakyti.
– Bum bu rum, tra lia bum!- pasakė Jonukas Pūkuotuko balsu, nes Pūkuotukas kadaise buvo sugalvojęs tokią dainelę:

Tra lia lia, tra lia lia,
Tra lia lia, tra lia lia.
Bum bu rum bu,
Tra lia bum!

Jonukas visada dainuodavo ją Pūkuotuko balsu, nes taip geriau išeidavo.
„Jis ne taip atsakė!- susijaudino Paršelis.- Jis turėjo dar sykį surikti „ho, ho!”. Turbūt jam reikia tai priminti!”- ir Paršelis įsiutęs sukvykė:
– Ho, ho!
– Kaip tu čia patekai, Paršeli?- paklausė Jonukas savo balsu.
„Siaubas!- pamanė Paršelis,- iš pradžių jis šneka Pūkuotuko balsu, o dabar – Jonuko, ir vis norėdamas mane apstulbinti.” Ir jau Visiškai Nustėręs išpyškino:- Čia Spąstai Pūkuotukams, ir aš laukiu, kada į juos įkrisiu, ho ho, kas čia yra, ir tada aš dar sykį pasakysiu ho, ho!
– Ką?- paklausė Jonukas.
– Spąstai Hohams,- prislopintu balsu atsakė Paršelis.- Aš juos paspendžiau ir laukiu, kad ho, ho, eikš eikš!
Ar dar ilgai Paršelis šitaip būtų šnekėjęs, nežinau, bet Pūkuotukas staiga atsitokėjo ir nutarė, kad jų yra šešiolika. Todėl jis atsistojo ir, pasukęs galvą, norėdamas pasikasyti taip sunkiai pasiekiamą nugaros vidurį, kurį jam kažkas kuteno, išvydo Jonuką.
– Labas! – džiugiai sušuko jis.
– Labas, Pūkuotuk.

Paršelis žvilgtelėjo į viršų ir dar kartą žvilgtelėjo, ir jam pasidarė taip Kvaila ir Nesmagu, kad jis jau nusprendė pabėgti prie jūros ir tapti jūrininku, bet staiga kažką išvydo.
– Pūkuotuk!- sušuko jis.- Kažkas šliaužia tau per nugarą!
– Taip ir maniau,- pasakė Pūkuotukas.
– Ten Mažas!- suriko Paršelis.
– Vyras, Paršeli,- pagyrė Jonukas, ir, išgirdęs tą žodį, Paršelis pasijuto toks laimingas, kad nutarė į jūrininkus neiti. Todėl, kai Jonukas ištraukė juos iš žvyrduobės, jie visi nuėjo, susiėmę rankomis.
Po poros dienų Triušis Girioje sutiko Nulėpausį.
– Sveikas, Nulėpausi! – pasakė jis.- Ko tu ieškai?
– Aišku, Mažo,- paaiškino šis.- Negi visai nebeturi smegenų?
-Ar aš tau nesakiau?- nustebo Triušis.- Mažą rado jau užvakar. Stojo tyla.
– Ha, ha! – su kartėliu pasakė Nulėpausis.- Kaip linksma, ar ne. Nėr ko atsiprašinėti. To ir reikėjo laukti.

IV SKYRIUS
kuriame paaiškėja, kad Tigrai nemoka laipioti po Medžius

Kartą Pūkuotukas galvodamas sumanė, jog reikia užeiti pas Nulėpausį, nes nuo vakar dienos jo nebuvo matęs. Žingsniuodamas ir kažką niūniuodamas, jis staiga atsiminė, kad su Pelėda nesimatė nuo užvakar, todėl nusprendė pakeliui užsukti pas Pelėdą, jei ta namie.
Taip jis ėjo ir dainavo, ir priėjo tą upelio vietą, kur buvo galima pereiti šokinėjant nuo akmens ant akmens ir, jau būnant ant trečio akmens, jam staiga dingtelėjo, kad įdomu būtų sužinoti, kaip laikosi Kenga, Riukas ir Tigras, nes jie visi gyveno kitame Girios pakrašty. Ir jis dar pagalvojo: „Aš jau seniai nemačiau Tigro, o jei ir šiandien nepamatysiu, tai bus dar seniau.” Jis atsisėdo ant akmens vidury upelio ir sudainavo antrą dainelės posmą svarstydamas, kaip jam pasielgus. O antras posmas buvo toks:

Nuostabu malonų rytą
Būti su Riuku.
Nuostabu malonų rytą
Būt Pūkuotuku.
Nuostabu žinoti rytq,
Kad pernakt nepastorėjau
(O pernakt nepastorėjau),
Štai kas yr puiku!

Saulė taip maloniai kaitino, ir akmuo, ant kurio Pūkuotukas sėdėjo, buvo toks šiltas, kad jis jau buvo beveik nutaręs visą rytą praleisti vidury upelio, bet staiga atsiminė Triušį.
– Triušis! – tarė sau Pūkuotukas.- Mėgstu pašnekėt su Triušiu. Jis kalba apie protingus dalykus. Ir nesako ilgų nesuprantamų žodžių kaip Pelėda. Jis kalba trumpais žodžiais, pavyzdžiui: „Gal nori valgyt?”- arba: „Paimk dar, Pūkuotuk!”- Aišku, reikia eiti pas Triušį.
Ir tada jis sugalvojo dar vieną posmą:

Kaip smagu ateit pas Triušį
Ir ištempt ausis.
Kaip smagu malonų rytą
Triušio paklausyt.
Triušis mėgsta pasakyti

Tai, ką kiekvienam meškiukui,
O labiausiai Pūkuotukui,
Malonu išgirst.

Sudainavęs tą posmą, jis atsistojo ant akmens ir nubrido atgal į krantą. Dar netoli buvo nuėjęs, tik staiga jam vėl dingtelėjo:
„O jei triušio nėra namie?”
„O jei vėl įstrigsiu tarpdury kaip anąsyk, kai jo durys pasirodė per siauros?”
„Aš žinau, kad nepastorėjau, tačiau jo durys galėjo suliesėti.”
„Gal geriau būtų…”
Ir šitaip samprotaudamas, jis vis labiau nejučia krypo į vakarus… tik staiga pamatė, jog stovi prie savo durų. O buvo jau vienuolikta valanda. Kitaip sakant, pats laikas užkąsti Šiobeito…
Po pusvalandžio jis darė tai, ką ir norėjo visą laiką daryti – trepseno Paršelio namų link ir šluostydamasis burną letena dainavo pro gaurus tokią dainą:

Aš gerai praleisčiau rytą,
Apsilankęs pas Paršelį,
Aš blogai praleisčiau rytą,
Neužėjęs pas Paršelį.
Ir visai, visai negėda
Neužeiti pas Pelėdą,
Nulėpausį ir kitus,
Ir Jonuką, ir visus.

Užrašyta šita dainelė nelabai graži, bet kai ji skverbiasi pro rusvus gaurus pusę dvyliktos labai saulėtą rytą, ji atrodo pati gražiausia daina, kokią Pūkuotukas kada nors buvo dainavęs. Todėl jis dainavo toliau. Paršelis buvo užsiėmęs – jis kasė duobutę šalia namų.
– Labas, Paršeli! – pasakė Pūkuotukas.
– Labas, Pūkuotuk! – atsakė Paršelis, stryktelėjęs iš netikėtumo.- Aš žinojau, kad čia tu.
– Ir aš žinojau,- pasakė Pūkuotukas.- Ką veiki?
– Sėju avižinius dribsnius, kad užaugtų avižinis medis ir prie pat durų augtų avižų, kad nereikėtų vaikščioti mylių mylias, ar supranti, Pūkuotuk?
– O jei neužaugs?- paklausė Pūkuotukas.
– Užaugs. Jonukas pasakė, todėl aš ir sėju.
– Vadinasi,- tarė Pūkuotukas,- jei aš pasėsiu šalia namo korį, tai išaugs avilys! Paršelis nebuvo tuo visai tikras.
– Arba geriau korio gabaliuką,- pasakė Pūkuotukas.- Kad būtų taupiau… Bet tada gali išaugti avilio gabaliukas, ir, ko gero, ne tikras gabaliukas, bet toks, kuris kandžiojasi, o ne krauna medų. Kad tave kur!
Paršelis pritarė, kad iš tiesų, kad tave kur.
– Be to, Pūkuotuk, labai sunku sėti, kai nežinai kaip,- pasakė jis, padėjo dribsnelį į duobutę, užbėrė jį žemėm ir dar pastrykčiojo ant viršaus.

– Aš moku,- pasakė Pūkuotukas,- Jonukas man davė masturkų sėklą, aš ją pasėjau, ir dabar prieš namus augs gražios gėlės.
– Aš maniau, kad jos vadinamos nasturtom,- strykčiodamas nedrąsiai tarė Paršelis.
– Ne,- pasakė Pūkuotukas,- ne tos. Tos vadinamos masturkom.
Pastrykčiojęs Paršelis pasitrynė kojyte kaktą ir paklausė:
– Ką gi mes veiksim?
Pūkuotukas pasakė: ,,Eime pas Kengą, Riuką ir Tigrą”,- o Paršelis atsakė: „T-taip eim-me”,- nes visados prisibijojo Tigro, tikro Nutrūktkojo Žvėries, kuris pasisveikinęs visada palieka tau pilnas ausis smėlio, net jei Kenga ir sako: „Švelniau, mielasis Tigre”,- ir padeda tau atsikelti. Taigi juodu patraukė pas Kengą.

* * *

Tą rytą Kenga buvo ypač motiniškai nusiteikusi ir norėjo suskaičiuoti visus daiktus: Riuko liemenėles ir muilo gabalus bei švarias vietas Tigro seilinuke. Todėl ji išsiuntė juodu pasivaikščioti, įdavusi maišelį sumuštinių su sūriu Riukui ir sumuštinių su žuvies taukais Tigrui; ji liepė visą rytą vaikščioti po mišką ir neįkliūti į bėdą. Ir juodu išėjo. Eidamas Tigras pasakojo Riukui (kuris norėjo tai žinoti), kokius dalykus Tigrai moka daryti.
– Ar jie moka skraidyti?- paklausė Riukas.
– Taip,- pasakė Tigras.- Tigrai labai gerai skraido. Ger-r-rai skr-r-raido.
– O! – sušuko Riukas.- Ar jie moka taip skraidyti kaip Pelėda?
– Taip! -pasakė Tigras.- Tik nenori.
– Kodėl nenori?
– Jiems kažkodėl nepatinka.

Riukas negalėjo to suprasti. Jis manė, kad skraidyti labai gera, bet Tigras pasakė, kad tokius dalykus labai sunku paaiškinti tiems, kurie patys nėra Tigrai.
– Ar,- paklausė Riukas,- jie moka taip gerai šuoliuoti kaip Kenga?
– Taip,- atsakė Tigras,- kai nori.
– Man patinka šuoliuoti,- pasakė Riukas.- Pabandykim, kas toliau!
– Aš toliau,- pareiškė Tigras.- Tik dabar negalima sustoti, nes pavėluosim.
– Kur?
– Ten, kur turim būti laiku,- aiškino Tigras ragindamas Riuką. Greitai jie priėjo Šešias Pušis.
– Aš moku plaukti,- pasakė Riukas.- Aš įkritau į upę ir ėmiau plaukti. O Tigrai ar moka?
– Aišku! Tigrai viską moka.
– O ar jie moka laipioti po medžius geriau negu Pūkuotukas?- paklausė Riukas, atsistojęs prie pačios aukščiausios pušies ir užvertęs galvą.
– Karstosi jie visų geriausiai,- atsakė Tigras,- daug geriau negu Pūkuotukai.
– O į tokią gali įlipti?
– Kaip tik po tokius medžius jie ir karstosi. Aukštyn, žemyn – be sustojimo.
– Oi Tigre, iš tikrųjų?
– Galiu parodyti,- drąsiai atsakė Tigras.- Gali sėst man ant nugaros ir žiūrėti.

Iš visų pripasakotų dalykų, kuriuos Tigrai moka, tik dėl laipiojimo medžiais jis neabejojo.
– Oi Tigre, oi Tigre, oi Tigre! – sucypė susijaudinęs Riukas. Jis atsisėdo Tigrui ant nugaros, ir jie ėmė kopti. Pirmus tris metrus Tigras pats džiaugėsi:
– Lipam!
Kitus tris metrus tyliai kalbėjo:
– Aš visad tvirtinau, kad Tigrai moka karstytis. Dar kitus tris sakė:
– Žinok, kad ne taip lengva. O dar tris jau šnekėjo:
– Dar reikės lipt atgal. Žemyn! Paskui pasakė:
– Tai bus nelengva.
– Jei tik nenukrisim…
– Tada, žinoma…
– LENGVA.

Sulig tuo žodžiu šaka triokštelėjo, ir jis vos spėjo sugriebti kitą… tada pamažu prisitraukė, užsikabino viena letena ir antra… ir pagaliau atsisėdo ant šakos šnopuodamas ir galvodamas, kad geriau jau būtų ėjęs plaukti.
Riukas atsisėdo greta.
– O Tigre!- linksmai sušuko jis.- Ar mes jau viršūnėje?
– Ne,- pasakė Tigras.
– O mes lipsim į viršūnę?
– Ne,- pasakė Tigras.
– A!- nuliūdo Riukas. Paskui vėl linksmai pradėjo:- Kaip dabar buvo smagu, kai tu buvai apsimetęs, kad mes bumbtelėsim žemyn, o mes nebumbtelėjom. Ar tu vėl taip padarysi?
– Ne! – pasakė Tigras.
Riukas patylėjo, o paskui paklausė:
– Ar valgysim sumuštinius, Tigre? Tigras atsakė:
– Aha, o kur jie? Riukas paaiškino:
– Po medžiu. O Tigras pasakė:
– Man rodos, dar ne metas juos valgyti. Todėl juodu ir nevalgė.

* * *

Pūkuotukas su Paršeliu ėjo ir ėjo. Pūkuotukas melodingu balsu kalbėjo Paršeliui, kad nuostabu žinoti rytą, kad per naktį nepastorėjai, nes jis manė, kad nepastorėjo, nors, tiesą sakant, pastorėjo; o Paršelis galvojo, kiek laiko praeis, kol išdygs jo dribsniai.
– Žiūrėk, Pūkuotuk!- staiga tarė Paršelis.- Ten pušyje kažkas yra.
– Tikrai,- pasakė Pūkuotukas su įdomumu pažvelgęs į viršų.- Ten kažkoks žvėris. Paršelis čiupo Pūkuotuko ranką – jei Pūkuotukas kartais išsigąstų.
– Gal čia koks Nuožmus Žvėris?- paklausė Paršelis žiūrėdamas į viršų.
Pūkuotukas linktelėjo galvą.
– Jis – Jeguliaras,- pasakė.
– O ką Jeguliarai daro?- paklausė Paršelis vildamasis, kad nieko.
– Jie tykoja tarp šakų ir užgriūva ant tavęs, kai eini apačioj,- paaiškino Pūkuotukas.-Jonukas man sakė.
– Gal neinam apačioj, Pūkuotuk. Ko gero, jis užgrius ant tavęs ir dar pats prisitrenks.
– Jie neprisitrenkia. Jie labai geri griuvikai.

Paršelis liko tos nuomonės, kad neapsimoka vaikščioti po Labai Gerais Griuvikais, ir jau norėjo bėgti namo pasiimti kažkokį užmirštą daiktą, bet Jeguliaras ėmė šaukti:
– Gelbėkit! Gelbėkit!
– Jie visada taip,- pasakė Pūkuotukas, nuoširdžiai susidomėjęs.- Šaukia „Gelbėkit! Gelbėkit!”- tu pasižiūri į viršų, o jie – pliumpt!..
– Aš žiūriu žemyn! – garsiai sušuko Paršelis, kad Jeguliaras apsirikęs nepliumptelėtų.
Kažkas, buvęs greta Jeguliaro, išgirdo juos ir susijaudinusiu balsu sukliko:
– Pūkuotuk ir Paršeli! Pūkuotuk ir Paršeli! Paršelis staiga pajuto, kad diena daug gražesnė, negu jam atrodė: ir šilčiau pasidarė, ir saulė skaisčiau ėmė šviesti.
– Pūkuotuk! – suriko jis.- Rodos, ten Tigras su Riuku!
– Taip,- pasakė Pūkuotukas.- O aš maniau, kad ten Jeguliaras su kitu Jeguliaru.
– Labas, Riukai! – sušuko Paršelis.- Ką ten veikiat?
– Mes negalim nulipt! Mes negalim nulipt! – klykavo Riukas.- Ar ne juokinga? Pūkuotuk, ar ne juokinga? Mudu su Tigru gyvenam medyje kaip Pelėda ir gyvensim amžinai amžinai. Aš iš čia matau Paršelio namuką! Paršeli, aš matau tavo namuką! Juk mes aukštai? Ar ir Pelėdos namas taip aukštai?
– Kaip tu ten užsikorei, Riukai?- paklausė Paršelis.
– Ant Tigro. Tigrai nemoka lipti žemyn, jiems uodega kliudo. O Tigras tai užmiršo, kai lipom į viršų, ir tik dabar atsiminė. Todėl mes turim čia apsigyvent arba dar aukščiau užlipt. Ką tu sakai, Tigre? Tigras sako, kad jei mes lipsim dar aukščiau, blogiau matysim Paršelio namuką, todėl liksim šičia.
– Paršeli,- susimąstęs paklausė Pūkuotukas,- ką mes dabar darysim?- ir ėmė valgyti Tigro sumuštinius.
– O ar tu negali pas juos užlipti?- sunerimęs paklausė Paršelis.
– Galiu, Paršeli, ir galiu nutempti ant kupros Riuką, bet negaliu nukelti Tigro. Reikia ką nors sugalvoti.- Ir susimąstęs jis ėmėsi Riuko sumuštinių…

* * *

Nežinau, ar jis būtų ką sugalvojęs, kol būtų valgęs paskutinį sumuštinį,- jau siekė paskutinio, bet sutraškėjo sausos šakos, ir pasirodė Jonukas su Nulėpausiu.
– Visai nenustebsiu, jei ryt pliaups lietus,- pasakė Nulėpausis.- Ar pustys, ar dar kas bus. Kad šiandien gražus oras, dar nieko nereiškia. Abso… na apskritai nieko nereiškia. Oras, ir tiek.
– Žiūrėk, Pūkuotukas,- pasakė Jonukas, kuris nelabai jaudinosi šiandien, kas bus rytoj.-Labas, Pūkuotuk!
– Jonukas! – sušuko Pūkuotukas.- Jis tai žinos, ką mums daryti. Jie pribėgo prie jo.
– Jonuk,- pradėjo Pūkuotukas.
– Ir Nulėpausi,- pasakė Nulėpausis.
– Tigras su Riuku sėdi pušyje ir negali nulipti, ir…
– Juk sakiau,- įsiterpė Paršelis,- kad tik Jonukas…
– Ir Nulėpausis…
– Kad jei jūs čia būtumėt, mes būtinai ką nors sugalvotumėm. Jonukas pažvelgė į viršų, į Tigrą su Riuku, ir stengėsi ką nors sugalvoti.
– Aš maniau,- rimtai pareiškė Paršelis.- Aš maniau, kad jei Nulėpausis atsistos po medžiu, o Pūkuotukas užlips ant Nulėpausio, o aš – ant Pūkuotuko…
– O Nulėpausio nugarkaulis staiga lūš, tai bus juokų! Ha, ha, ha, ha! Įdomu,- pasakė Nulėpausis,- bet maža naudos.
– Bet,- sumišo Paršelis.- Aš maniau…
– Nejaugi tau nuo to lūš nugarkaulis?- paklausė labai nustebęs Pūkuotukas.
– Tai ir būtų įdomiausia, Pūkuotuk. Tačiau negaliu garantuoti iš anksto.

Pūkuotukas pasakė: „O!”- ir visi vėl ėmė galvoti iš naujo.
– Sugalvojau! – sušuko Jonukas.
– Dabar klausyk, Paršeli,- pasakė Nulėpausis,- ir sužinosi, ką reikia daryti.
– Aš nusivilksiu švarkelį, visi paimsim jį už skvernų, o Tigras su Riuku šoks žemyn, nuo švarkelio atšoks ir neužsigaus.
– Nuleisti Tigrą žemėn,- pasakė Nulėpausis,- ir niekam nepadaryti žalos,- sujunk savo galvoj šias dvi mintis, Paršeli, ir neapsiriksi.

Bet Paršelis negirdėjo. Jis kone žado neteko, pamanęs, kad vėl pamatys mėlynąsias Jonuko petnešas. Jis buvo matęs jas tik vieną kartą, kai buvo daug jaunesnis, ir tada taip susijaudino, kad nuėjo miegoti pusvalandžiu anksčiau. Nuo tol jis visą laiką galvojo, ar tikrai jos tokios mėlynos ir iš tiesų tokios, kaip jam tada pasirodė. Ir kai Jonukas nusivilko švarkelį ir jos tikrai buvo tokios, jis vėl pajuto meilę Nulėpausiui ir laikydamas savo skverną laimingas išsišiepė iki ausų, o Nulėpausis jam atsakė:
– Netvirtinu, kad neįvyks nelaimingas atsitikimas. Tokie jau nelaimingi atsitikimai. Jie niekad neatsitinka, kol atsitinka.

Kai Riukas suprato, ką jam reikės daryti, jis baisiai susijaudino ir suspiegė:
– Tigre, Tigre, mes šoksim! Žiūrėk, Tigre, kaip aš šoksiu! Stačia galva! O Tigrai ar moka?- Ir suklikęs:- Skrendu, Jonuk! – stryktelėjo į patį švarkelio vidurį, atšoko beveik ligi medžio viršūnės ir taip šokinėjo kaip ant spyruoklių šūkaudamas: „O!”- gana ilgai, kol nustojo ir pasakė:- Tai smagu!
Paskui jis buvo pastatytas ant žemės.
– Šok, Tigre! – sušuko jis tučtuojau.- Visai Lengva. Bet Tigras laikėsi įsitvėręs šakos ir sakė pats sau:
– Tokie pratimai geri Šokinėjantiems Žvėrims kaip Kenga ir visai netikę Plaukiojantiems Žvėrims – kaip Tigrai.- Jis įsivaizdavo, kaip plaukia ant nugaros upelyje ir nardo nuo salos prie salos, ir pajuto, kad kaip tik ten yra Tigrų rojus.
– Šok, šok,- ragino Jonukas.- Viskas bus gerai.
– Palauk valandėlę! – nervingai pasakė Tigras.- Kažkas į akį įkrito,- ir jis lėtai nušliaužė šaka.
– Šok! Visai lengva! – klykavo Riukas. Ir čia Tigras pajuto, kad iš tikrųjų palengvėjo.
– O-o-ū-ū! – subliovė jis, kai šaka išslydo jam iš letenų.
– Turėkit! Gaudykit! – suriko Jonukas. Triokšt! Keberiokšt! Bumbt! – ir visi sugriuvo krūvoj ant žemės. Jonukas, Pūkuotukas ir Paršelis atsistojo pirmieji, paskui pakėlė Tigrą, o pačioj apačioj gulėjo Nulėpausis.
– O Nulėpausi!- sušuko Jonukas.- Ar tu neprisitrenkei?- Jis susirūpinęs apčiupinėjo jį, nuvalė dulkes ir padėjo atsikelti. Nulėpausis ilgai tylėjo. Paskui tarė:
– Ar Tigras čia?
Tigras buvo čia ir vėl spardėsi.
– Taip,- pasakė Jonukas.- Tigras čia.
– Perduok jam mano padėką,- pareiškė Nulėpausis.

V SKYRIUS
kuriame Triušiui buvo labai karšta diena ir iš kurio mes sužinome, ką Jonukas veikia Rytais

Triušiui žadėjo būti labai karšta diena. Vos pramerkęs akis, jis pasijuto taip, tarytum visas pasaulis būtų nuo jo priklausęs. Tokią dieną tik ir Organizuoti Ką Nors arba Rašyti Pranešimą, arba Žiūrėti, Ką Visi Kiti Apie Tai Mano. Tokį rytą tik ir bėgti pas Pūkuotuką ir sakyti: „Gerai, pranešiu Paršeliui”,- užsukti pas Paršelį ir pasakyti: „Pūkuotukas mano… bet geriau pirma pasitarti su Pelėda.”- Tokią dieną jautiesi kaip kapitonas, nes visi sako: „Taip, Triuši!”- ir: „Ne, Triuši!”- ir laukia, ką jis atsakys.

Jis išėjo į lauką, pauostė šiltą pavasario ryto orą ir vėl pagalvojo, ką čia padarius. Kengos namai buvo arčiausia, ir ten buvo Riukas, kuris sakė: „Taip, Triuši!”- ir: „Ne, Triuši!”- visų geriausiai Girioje. Bet šiom dienom ten apsigyveno dar vienas žvėris, keistas Nutrūktkojis Tigras. Toks Tigras, kuris laksto tau prieš nosį, kai jam rodai kelią, ir kurio niekad nėra, kai, atėjęs vieton, išdidžiai sakai: „Štai ir atėjom!”
– Ne! Pas Kengą – ne! – rimtai pasakė Triušis raitydamas ūsus saulės atokaitoje ir, norėdamas galutinai save įtikinti, kad ten neis, pasuko kairėn ir ristele nukūrė priešinga kryptimi, pas Jonuką.

„Galų gale,- svarstė Triušis,- Jonukas pasikliauna tik manim. Jam patinka ir Pūkuotukas, ir Paršelis, ir Nulėpausis, ir aš juos myliu, bet jie neturi Smegenų. Bent nematyt, kad turėtų. Jis gerbia Pelėdą, nes negalima negerbti to, kuris moka parašyti „trečiadienis”, kad ir su klaidom. Tačiau būna dienų, kai „trečiadienio” rašymas – dar ne viskas. Kenga per daug užsiėmusi Riuku. Riukas per mažas, Tigras per daug spardosi. Jais irgi negalima pasikliauti. Iš tiesų lieku aš vienas. Eisiu pasižiūrėti, gal jis nori ką daryti, tai aš už jį padarysiu. Tokią dieną tik ir daryti viską.”

Jis džiugiai nukūrė tolyn, peršoko upokšnį ir priėjo vietą, kur gyveno jo draugai ir giminiečiai. Ten jų, rodos, buvo daugiau negu paprastai rytą. Linktelėjęs porai ežių, nes neturėjo laiko rankoms paspausti, ir pasakęs: „Labą rytą”,- „Labą rytą!”- (rimtai) ir: „Štai kur tu!”- (nuolaidžiai) mažėlesniems, jis pamojavo visiems per petį letenėle ir dingo; jam nuėjus, kilo toks sąmyšis ar nežinau kas, kad daugelis Vabalų šeimų, net ir Raimondas Vabzdys, tuoj nužingsniavo į Šimtamylę Girią ir sulipo į medžius, norėdami įkopti į pačias viršūnes, kad butų geriau matyti, kas tuoj įvyks.

Triušis skubėjo pagiriu, kas žingsnis jausdamasis vis didesnis vyras, ir pagaliau priėjo medį, kuriame gyveno Jonukas. Jis pasibeldė ir kelis kartus šūktelėjo, paskui paėjėjo porą žingsnių atgal, prisidengė letenėle nuo saulės akis, pašaukė jį žiūrėdamas į viršūnę, paskui ėmė lakstyti aplink medį šūkaudamas: „Ei!”- ir: „Kur tu?”- ir: „Čia aš – Triušis!”- tačiau atsakymo neišgirdo. Jis sustojo ir pasiklausė, ir visi sustojo ir pasiklausė kartu su juo, o Girioj, nutviekstoj saulės, buvo tuščia, tyku ir ramu, tik staiga aukštai aukštai virš jos sučireno vieversys.
– Kad tave kur! – pasakė Triušis.- Jonukas išėjęs.
Jis grįžo prie žaliųjų durų, norėdamas galutinai įsitikinti, ir jau suko atgal, jausdamas, kad rytas visai sugadintas, bet staiga pamatė ant žemės popierėlį. Popierėlyje buvo smeigtukas. Matyt, jis buvo nukritęs nuo durų.
– Aha! – pasakė Triušis vėl pralinksmėjęs,- dar vienas raštelis! Ten buvo parašyta:

YŠĖJAU GREIT
GRYŠIU
UŽSYĖMIAS
GRYŠIU
J.

– Aha!- pakartojo Triušis,- dabar privalau pranešti kitiems. Ir susirūpinęs nubėgo į Girią.
Arčiausiai gyveno Pelėda, ir jis nukūrė pas ją. Priėjęs prie Pelėdos durų, pasibeldė, paskambino. Ir beldėsi, ir skambino, kol galų gale išlindo Pelėda ir pasakė:
– Pasišalinkit! Aš mąstau… ak, tai tu!
– Pelėda,- trumpai tarė Triušis.- Mudu turime smegenis. Kiti tik pūkus. Jei šioje Girioje reikia pagalvoti – o kai aš sakau „galvoti”, turiu omeny „galvoti” – tai turime padaryti mudu.
– Taip,- pasakė Pelėda,- aš kaip tik galvojau.
– Paskaityk.

Pelėda paėmė iš Triušio Jonuko raštelį ir nervingai jį pavartė. Ji mokėjo parašyti „PIALĖDA” ir „trečiadienis”, kad žinotum, jog tai ne „sekmadienis”, ir net skaityti, kai niekas nežiūri per petį ir neragina: „Na, Pelėda!”- ir mokėjo…
– Na, Pelėda! – tarė Triušis.
– Taip,- atsiliepė Pelėda ir pažvelgė išmintingai ir susimąsčiusi.- Aš suprantu, ką turi galvoj. Be abejo.
– Ką?
– Kaip tik,- pasakė Pelėda.- Būtent,- ir truputį pagalvojusi pridūrė:- Jei nebūtum pas mane užsukęs, pati būčiau pas tave nulėkus.
– Kodėl?- paklausė Triušis.
– Dėl to,- atsakė Pelėda, tikėdamasi, kad kas nors atsitiks ir ji išsigelbės.
– Vakar rytą,- iškilmingai tarė Triušis,- aš nuėjau pas Jonuką. Jo neradau. Ant durų – raštelis.
– Tas pats?
– Kitas. Bet reiškė tą patį. Labai keista.
– Nepaprastai!- sutiko Pelėda, žvelgdama į raštelį, ir akimirką jai pasirodė, kad ten įpainioti ryžiai.- Na ir ką?
– Nieko.
– Tai visų geriausia,- išmintingai pasakė Pelėda.
– Na, Pelėda,- pakartojo Triušis. Pelėda žinojo, kad jis tai pasakys.
– Būtent,- atsakė Pelėda.
Kurį laiką jai niekas neatėjo į galvą, ir staiga šovė mintis:
– Pasakyk man, Triuši,- tarė ji,- pažodžiui pirmąjį raštelį. Tai labai svarbu. Viskas nuo to priklauso. Pažodžiui pirmąjį raštelį.
– Jis buvo visai toks pat kaip šitas.

Pelėda pažvelgė į Triušį ir pagalvojo, ar nevertėtų nustumti jį nuo medžio. Tačiau nusprendusi, kad tai padaryti visada suspės, dar kartą pabandė išsipainioti.
– Pažodžiui prašau pasakyti,- pakartojo ji, tarytum Triušis nieko nebūtų sakęs.
– Ten buvo: „Yšėjau greit gryšiu.” Kaip čia. Tik šitam dar: „Užsyėmias gryšiu.”
Pelėda atsiduso, lyg akmuo būtų nukritęs nuo širdies.
– A! -pasakė ji.- Dabar viskas aišku.
– Taip, bet neaišku, kur Jonukas,- pasakė Triušis.- O tai svarbiausia. Pelėda vėl žvilgtelėjo į raštelį. Tokiam mokytam paukščiui jį perskaityti buvo vieni juokai.
– „Yšėjau Greit Gryšiu. Užsyėmias Gryšiu”,- to ir galima tikėtis iš raštelio. Aišku kaip dieną, kas atsitiko, mielas Triuši,- pasakė ji.- Jonukas nuėjo pas kažkokį Gryšių. Juodu su Gryšium drauge užsiėmę. Ar esi matęs pastaruoju metu mūsų Girioje Gryšių?
– Nežinau,- atsakė Triušis,- aš norėjau tavęs paklausti, koks jis.
– Na,- paaiškino Pelėda,- dėmėtas ir žolėdis Gryšius – tai…
– Tiksliau,- tarė ji,- jis maždaug…
– Be abejo,- pasakė ji,- tai priklauso nuo…
– Mat,- pridūrė Pelėda,- aš nežinau, koks jis,- baigė ji atvirai.
– Ačiū,- padėkojo Triušis ir nušokavo pas Pūkuotuką. Dar netoli nubėgęs, jis išgirdo triukšmą. Sustojo ir įsiklausė. O triukšmas buvo štai koks:

TRIUKŠMAS. PŪKUOTUKO KŪRINYS

O žiema jau negyvuoja,
Peteliškės plevėsuoja,
Ir žibutės išžygiuoja
Žibėti.

Balandėlės jau ulbuoja,
Lapės snapės jau rykuoja.
O purienos purienuoja.
Iš lėto.

Bitės laksto ir dūzguoja,
Sparneliukais sparneliuoja,
Vasara jau atžygiuoja
Pasaulin.

Karvės jau beveik ulbuoja,
Balandėlės tik mykuoja,
Mikė sau pūkuotukuoja
Prieš saulę.

Nes tikrai pavasarėja,
Vieversėliai vieversėja
Ir varpeliai varpelėja.
Po aukštį.

O gegutė neulbuoja,
Tik kukuoja ir būbuoja,
Mikė sau pūkuotukuoja
It paukštis.

– Sveikas, Pūkuotuk,- pasakė Triušis.
– Labas, Triuši,- užsisvajojęs atsakė Pūkuotukas.
– Ar tu sudėjai šitą dainelę?
– Taip jau susidėjo…- atsakė Pūkuotukas.- Čia ne dėl Smegenų,- atsiprašydamas pridūrė jis.- Pats žinai kodėl, Triuši, bet retkarčiais man kažkaip išeina…
– Šit kaip?- pasakė Triušis, kuris niekad nelaukdavo, kol kas išeis, o pats lakstydavo ir viską padarydavo. Ar tu matei miške dėmėtą ir žolėdį Gryšių?
– Ne,- atsakė Pūkuotukas,- ne…- dar sykį pakartojo jis.- Ką tik mačiau Tigrą.
– Ne, ne tas.
– Ne tas,- pasakė Pūkuotukas,- taip ir maniau.
– O Paršelį?
– Mačiau,- pasakė Pūkuotukas,- turbūt jis irgi ne tas?- nedrąsiai paklausė jis.
– Viskas priklauso nuo to, ar jis ką matė.
– Jis matė mane,- pasakė Pūkuotukas. Triušis atsitūpė ant žemės greta Pūkuotuko, tačiau pasijuto daug menkesnis ir vėl atsistojo.
– Viskas štai dėl ko,- pradėjo jis.- Ką Jonukas dabar rytais veikia?
– Ką veikia?
– Na, ar gali pasakyti, ką tu jį matei veikiant rytais pastarosiomis dienomis?
– Galiu,- pasakė Pūkuotukas,- vakar mudu drauge pusryčiavom. Prie Pušų. Aš prisikroviau nedidelę pintinėlę, tokią vidutinio didumo pintinėlę, paprastą nemažą pintinę pilną…
– Taip, taip,- pasakė Triušis.- Man reikia vėliau… Ar matei jį tarp vienuoliktos ir dvyliktos?
– Na,- pasakė Pūkuotukas,- vienuoliktą, vienuoliktą, taip, vienuoliktą aš visad užsuku namo dėl šito paties. Nes man reikia šį bei tą atlikti.
– O penkiolika po vienuoliktos?
– Na…- pasakė Pūkuotukas.
– O pusę dvyliktos?
– Taip…- pasakė Pūkuotukas,- pusę dvyliktos ar vėliau galėjau jį matyti.

Ir vos tai ištaręs, jis staiga atsiminė, jog seniai nebuvo matęs Jonuko rytais. Dieną – matė, vakarais – matė, prieš pusryčius – matė, iškart po pusryčių – taip. O paskui: „Iki, Pūkuotuk”,- ir Jonukas dingsta.
– Būtent,- pasakė Triušis,- kur?
– Gal jis ko ieško.
– Ko?- paklausė Triušis.
– Aš kaip tik norėjau pasakyti,- paaiškino Pūkuotukas ir pridūrė:- Turbūt jis ieško… ieško…
– Dėmėto ir žolėdžio Gryšiaus?
– Taip,- pasakė Pūkuotukas,- galbūt jo. O gal ir ne. Triušis griežtai į jį pažvelgė.
– Nepasakyčiau, kad smarkiai man padėjai,- tarė jis.
– Taip,- sutiko Pūkuotukas,- bet aš stengiausi,- pridūrė jis droviai. Triušis padėkojo už pastangas ir pasakė einąs pas Nulėpausį, ir kad Pūkuotukas galįs eiti drauge, jei nori. Tačiau Pūkuotukas pajuto, kad tuoj išeis dar vienas dainelės posmas, ir pasakė palauksiąs Paršelio.
– Iki pasimatymo, Triuši! – tarė jis.
Ir Triušis dingo.

Tačiau atsitiko taip, kad pirmas Paršelį išvydo Triušis.
Paršelis atsikėlė labai anksti, norėdamas prisirinkti žibuoklių puokštę, o prisirinkęs ir pamerkęs į puodą vidury kambario, staiga pagalvojo, kad niekas niekad nėra rinkęs žibuoklių Nulėpausiui, ir kuo daugiau apie tai galvojo, tuo aiškiau suprato, kaip liūdna būti gyvuliu, kuriam niekad niekas nėra rinkęs žibuoklių. Jis išbėgo iš namų kartodamas: „Nulėpausis, žibuoklės”,- „Žibuoklės, Nulėpausis”,- kad neužmirštų. Priskynė didelę puokštę ir baisiai laimingas, uostydamas gėles, nutrepseno pas Nulėpausį.
– Ak, Nulėpausi,- pradėjo Paršelis truputėlį nervingai, nes Nulėpausis buvo užsiėmęs.
Nulėpausis pakėlė kanopą ir sustabdė jį.
– Rytoj,- pareiškė jis.- Ar kitą dieną.
Paršelis priėjo arčiau pasižiūrėti, kas ten yra. Prieš Nulėpausį gulėjo trys žabeliai, ir jis į juos žiūrėjo. Du žabeliai susiėjo vienu galu, bet kitu ne, o trečiasis gulėjo skersai jų. Paršelis pamanė, kad čia kokie nors Spąstai.
– Nulėpausi,-vėl pradėjo jis,- aš…
– Ar čia mažasis Paršelis?- paklausė Nulėpausis neatitraukdamas akių nuo žabų.
– Taip, Nulėpausi, ir aš…
– Ar žinai, kas čia?
– Ne,- pasakė Paršelis.
– Čia „A”.
– O! – pasakė Paršelis.
– Ne „O”, o „A”,- griežtai pareiškė Nulėpausis.-Ar tu negirdi, ar manai esąs mokytesnis už Jonuką?
– Taip,- pasakė Paršelis.- Ne,- greitai pasitaisė Paršelis ir priėjo dar arčiau.
– Jonukas pasakė, kad čia „A”, ir čia yra „A”, nors mane primuškit! – atkakliai tvirtino Nulėpausis. Paršelis skubiai atšoko ir prikišo snukutį prie žibuoklių.
– Ar žinai, kas yra „A”, mažasis Paršeli?
– Ne, Nulėpausi, nežinau.
– Tai Mokslas, tai Išprusimas,- ko judviem su Pūkuotuku nė pauostyti nėra tekę. Štai kas yra „A”.
– O!- vėl ištrūko Paršeliui,- tai yra, aš norėjau pasakyti ,,Nejaugi?”- skubiai pasiaiškino jis.
– Aš gi tau sakiau. Visi eina per Girią ir šneka: „Čia tik Nulėpausis, tai niekis.”- Jie vaikšto šen ir ten ir vis: „Ha, ha!”- bet ar jie yra girdėję apie „A”? Ne. Nėra. Jiems tai tik trys žabeliai. Tačiau Išprususiam – atsimink, Paršeli,- Išprususiam žvėriui, o ne visokiems Pūkuotukams ir Paršeliams, tai yra didi ir šlovinga „A”. Ne tik toks daiktas,- pridūrė jis,-kurį kiekvienas gali atėjęs sujaukti.
Paršelis susinervinęs atšoko ir apsidairė ieškodamas pagalbos.
– Štai Triušis,- nudžiugo jis.- Labas, Triuši. Triušis oriai prisiartino, linktelėjo Paršeliui ir pasakė: „A, Nulėpausis!”- tokiu balsu, kai po akimirkos pasakoma: „Viso gero!”
– Norėčiau tavęs paklausti vieno dalyko, Nulėpausi. Ką dabar rytais veikia Jonukas?
– O į ką aš čia žiūriu?- paklausė Nulėpausis, vis dar žiūrėdamas į tą patį.
– Į tris pagalius,- skubiai atsakė Triušis.
– Matai,- tarė Nulėpausis Paršeliui ir atsigręžė į Triušį.- Dabar aš atsakysiu į tavo klausimą,- iškilmingai pridūrė jis.
– Būsiu dėkingas,- pasakė Triušis.
– Ką veikia Jonukas rytais? Mokosi. Jis tampa Išprusęs. Jis apsivaldo,- rodosi jis taip sakė, tikrai nežinau,- apsivaldo Žinias. Aš, kiek įstengiu, aš… aš… jei teisingai sakau tą žodį… aš darau tą, ką ir jis. Štai, pavyzdžiui…
– „A”,- tarė Triušis,- tik nelabai graži. Ką gi, einu, reikia kitiems pasakyti.

Nulėpausis pažvelgė į savo žabelius, paskui į Paršelį.
– Kas čia yra, sakė Triušis?
– „A”,- atsakė Paršelis.
– Turbūt tu jam pasakei?
– Ne, Nulėpausi, aš nesakiau. Jis, ko gero, pats žinojo.
– Jis žinojo? Tu nori pasakyti, kad Triušis žinojo tokį dalyką?
– Taip, Nulėpausi! Jis – protingas Triušis.
– Protingas,- su panieka pasakė Nulėpausis primygdamas kanopa tris savo žabelius.- Išprusęs! – su kartėliu pridūrė Nulėpausis trypdamas šešis savo žabelius.- Kas yra Mokslas?- paklausė Nulėpausis paspirdamas į orą dvylika savo žabelių.- Dalykas, kurį žino Triušis! Ha!
– Manau…- nervingai pradėjo Paršelis.
– Neverta manyti,- pasakė Nulėpausis.
– Manau, kad žibuoklės… labai gražios,- pasakė Paršelis. Jis padėjo puokštę prieš Nulėpausį ir nubidzeno tolyn.

* * *

Rytojaus rytą ant Jonuko durų kabėjo toks raštelis:

IŠĖJAU
GREITAI GRĮŠIU
J.

Štai kodėl visi Girios gyventojai – išskyrus, žinoma, dėmėtą ir žolėdį Gryšių – dabar žino, ką Jonukas veikia rytais.

VI SKYRIUS
kuriame Pūkuotukas sugalvoja Naują Žaidimą, o Nulėpausis prie visų prisideda

Pasiekęs Girios pakraštį, upelis išaugdavo ir virsdavo beveik upe, o suaugęs nebelakstė, nebešokinėjo ir nebekibirkščiavo kaip jaunystėje, bet judėjo daug lėčiau. Dabar jis žinojo, kur teka, ir sakė sau: „Nėr ko skubėti. Vis tiek spėsiu.”- Užtat visi upeliūkščiai aukščiau Girioje sroveno linksmai ir greitai. Juk jie turėjo dar tiek daug sužinoti.

Iš laukų per Girią vinguriavo takas, beveik tokio platumo kaip kelias, ir Pagiryje, kur jam reikėjo pereiti upę, stovėjo medinis tiltas, tokio platumo kaip kelias, su mediniais turėklais iš abiejų pusių. Jonukas galėdavo pasiekti smakru viršutinį skersinį, bet kur kas smagiau būdavo atsistoti ant apatinio ir, persisvėrus per viršutinį, žiūrėti, kaip apačioj lėtai plaukia upė. Pūkuotukas galėdavo pasiekti smakru apatinį skersinį, jei norėdavo, bet smagiau būdavo atsigulti ir, iškišus po juo galvą, žiūrėti, kaip apačioj lėtai plaukia upė. Paršelis su Riuku galėdavo žiūrėti tik po skersiniu, nes jie net apatinio negalėdavo pasiekti. Taip jie gulėdavo sau ir žiūrėdavo… O upė plaukė lėtai, nes jai nebebuvo ko skubėti.

Kartą Pūkuotukas, eidamas link tilto, panoro sudėti eilėraštį apie skujas, nes jų aplink buvo daug prikritusių, ir jį pagavo įkvėpimas. Todėl jis paėmė skują, pažvelgė į ją ir tyliai pasakė: „Gera skuja. Kas nors turi su ja susirimuoti.”- Bet nieko nesugalvojo. Ir staiga jam atėjo į galvą štai kas:

Štai jums kelios mįslės
Apie vieną eglę:
Ar čia Kengos eglė?
Ar Pelėdos eglė?

– Jokios prasmės,- pasakė Pūkuotukas,- nes Kenga negyvena eglėje. Jis jau buvo priėjęs tiltą; nežiūrėdamas, kur eina, užmynė vieną skują, ir ta stryktelėjo į upę.
– Kad tave kur! – pasakė Pūkuotukas, kai ji nuplaukė po tiltu, ir nužingsniavo paimti skujos, kurią jam reikėjo surimuoti. Bet tada pamanė, kad geriau būtų pasižiūrėti į upę, nes diena buvo graži; jis atsigulė ir žiūrėjo, o upė plaukė lėtai… ir staiga jis pamatė plaukiant savo skują.
– Įdomu,- tarė Pūkuotukas.- Ji man nukrito iš anos pusės, o išlindo iš šitos. Ar kitą sykį irgi taip bus?- Ir nuėjo skujų.

Kitą sykį irgi buvo taip. Ir visus kitus sykius. Paskui jis metė dvi skujas iš karto ir nukorė galvą pasižiūrėti, kuri išplauks pirmiau. Viena išplaukė pirmiau, bet abi skujos buvo vienodos, ir Pūkuotukas negalėjo suprasti, ar išplaukė ta, kurią jis buvo numatęs. Todėl numetė didelę ir mažą skują, ir pirma išplaukė didžioji. Jis taip ir manė. O paskui išplaukė mažoji. Jis taip ir tikėjosi. Taigi jis išlošė dukart… O paskui nuėjo namo išgerti arbatos, nes jau buvo laimėjęs trisdešimt šešis kartus, o pralaimėjęs dvidešimt aštuonis, taigi, vadinasi,- atimkit dvidešimt aštuonis iš trisdešimt šešių – vadinasi, jis buvo laimėjęs… Arba atvirkščiai…
Taip atsirado žaidimas Pūkuotuko Pagaliukai. Jį sugalvojo Pūkuotukas ir žaisdavo su draugais Pagiry. Tik vietoj skujų jie mėtė pagaliukus, nes juos lengviau buvo atskirti.

Taigi kartą Pūkuotukas, Paršelis, Triušis ir Riukas žaidė Pūkuotuko Pagaliukus. Jie numetė pagaliukus, Triušis sušuko: „Pradedam!”- ir visi šoko į kitą tilto pusę žiūrėti. Užsikniaubę ėmė laukti, kieno pagaliukas išplauks pirmas. Tačiau pagaliukai nesirodė, nes tą dieną vanduo tekėjo labai lėtai, ir jau visi manė, kad jie niekad nepasirodys.
– Aš jau matau savo! – sušuko Riukas.- Ne, nematau, ten kažkas kitas. O tu ar matai savo, Paršeli? Aš maniau, kad mačiau savo, bet nemačiau. Štai jis! Ne, ne jis! O tu ar matai savo, Pūkuotuk?
– Ne,- pasakė Pūkuotukas.
– Turbūt mano pagaliukas įstrigo,- sušuko Riukas.- Triuši, mano pagaliukas įstrigo. O tavo pagaliukas ar įstrigo, Paršeli?
– Jie visad juda lėčiau, negu manai,- pasakė Triušis.
– Kaip manai, ar ilgai jie dar judės?- paklausė Riukas.
– Aš matau tavo, Paršeli! – staiga pasakė Pūkuotukas.
– Mano pilkutis,- atsakė Paršelis, bijodamas per daug išlįsti, kad nenudribtų.
– Taip, pilkas. Plaukia po manim.

Triušis išlindo dar labiau, ieškodamas savojo, o Riukas sūpavosi klykaudamas: „Eikš, eikš, eikš! Pagaliuk, pagaliuk, pagaliuk!”- O Paršelis labai susijaudino, nes buvo matyti tik jo pagaliukas, vadinasi, jis laimėjo…
– Lenda! – pasakė Pūkuotukas.
– Tu tikrai žinai, kad ten mano?- susijaudinęs žvygtelėjo Paršelis.
– Taip, nes jis pilkas. Didelis, pilkas. Va, plaukia! Labai didelis… pilkas… Oi ne, ten ne pagalys, ten Nulėpausis! Ir išplaukė Nulėpausis.
– Nulėpausi! – suriko visi.

Rimtas, orus, pakėlęs į viršų visas keturias kojas, Nulėpausis išplaukė iš po tilto.
– Čia Nulėpausis! – baisiai susijaudinęs sušuko Riukas.
– Šit kaip?- atsiliepė Nulėpausis, patekęs į sūkurį ir lėtai apsisukęs triskart aplinkui.- Aš nebuvau tuo tikras.
– Nežinojau, kad ir tu žaidi,- pasakė Riukas.
– Aš nežaidžiu,- pareiškė Nulėpausis.
– Ką gi tu darai?- paklausė Triušis.
– Štai trys atsakymai, Triuši. Kasu duobutes žemėje. Neteisinga! Šokinėju nuo šakos ant šakos ąžuoliuke. Neteisinga! Laukiu, kol mane kas nors išims iš vandens. Teisinga. Duokit Triušiui laiko, ir jis visad atspės.
– Bet Nulėpausi,- tarė nuliūdęs Pūkuotukas.- Ką mes galim… tai yra, kaip mes… manai, kad mes…
– Taip,- pareiškė Nulėpausis.- Tavo mikčiojimas čia labai reikalingas. Ačiū, Pūkuotuk.
– Jis sukiojasi ir sukiojasi! – pasakė nustebęs Riukas.
– Ar negalima sukiotis?- šaltai paklausė Nulėpausis.
– Ir aš moku plaukti! – išdidžiai pareiškė Riukas.
– Bet ne suktis,- atsakė Nulėpausis.- Tai gerokai sunkiau. Aš nenorėčiau plaukioti ištisas dienas,- toliau kalbėjo jis lėtai sukdamasis.- Bet jau esu vandeny ir nutariau pratintis judėti ratu, iš dešinės į kairę arba,- tiksliau,- pasakė jis, patekęs į kitą sūkurį,- iš kairės į dešinę,- ir tai mano, ir tik mano reikalas.

Visi valandėlę susimąstę tylėjo.
– Man atėjo mintis,- pasakė Pūkuotukas,- tik nežinau, ar gera.
– Nemanau,- atsakė Nulėpausis,
– Greičiau, Pūkuotuk. Sakyk tą mintį,- paragino Triušis.
– Jei mes mėtysime akmenis ir kitokius daiktus Nulėpausiui iš vienos pusės, tai bangos nuneš jį į kitą pusę.
– Labai gera mintis!- pagyrė Triušis, ir Pūkuotukas vėl suspindėjo.
– Labai,- pasakė Nulėpausis.- Kai aš norėsiu būti išmaudytas, Pūkuotuk, aš tau pranešiu.
– O kas bus, jei mes netyčia į jį pataikysim?- susirūpinęs paklausė Paršelis.
– Arba netyčia nepataikysit,- pareiškė Nulėpausis.- Apgalvok visus atvejus, Paršeli, prieš pradėdamas pramogauti.

Bet Pūkuotukas jau buvo apglėbęs patį didžiausią akmenį, kokį tik pajėgė pakelti, ir pasilenkęs.
– Aš jo nemetu, Nulėpausi, aš leidžiu jam kristi,- paaiškino jis.- Todėl negaliu nepataikyti… tai yra, aš negaliu pataikyti į tave… Ar negali valandėlę liautis sukiojęsis, nes man galva ima svaigti.
– Ne,- pasakė Nulėpausis.- Aš mėgstu sukiotis.
Triušis pajuto, kad atėjo laikas paimti valdžią į savo rankas.
– Na, Pūkuotuk! – tarė jis.- Kai pasakysiu: „Na!”- gali paleisti. Nulėpausi, kai pasakysiu: „Na!”- Pūkuotukas paleis.
– Labai ačiū, Triuši. Manau, kad ir taip pastebėsiu.
– Pasiruošei, Pūkuotuk? Paršeli, pasitrauk, nekliudyk Pūkuotukui! Atsitrauk, Riukai! Ar pasiruošėt?
– Ne,- pasakė Nulėpausis.
– Na! – suriko Triušis. Pūkuotukas paleido akmenį. Pliumpt, ir Nulėpausis dingo iš akių.

Stebėtojai ant tilto žiūrėjo ir žiūrėjo… ir net išplaukęs Paršelio, o paskui ir Triušio pagaliukas nepradžiugino jų taip, kaip galėjai tikėtis. Ir kai Pūkuotukas ėmė galvoti, kad išsirinko ne tą akmenį, ne tą dieną ir ne tą upę Savo Gerai Minčiai, prie pat kranto pasirodė kažkoks pilkas daiktas… lėtai ėmė lįsti iš vandens… ir pagaliau pasirodė Nulėpausis.
Klykdami ir stumdydamiesi, jie nudūmė nuo tilto, ištraukė jį; ir štai Nulėpausis stovi sausumoje.
– Oi Nulėpausi, tu šlapias! – pasakė Paršelis, pačiupinėjęs jį.
Nulėpausis pasipurtė ir paprašė susirinkusius paaiškinti Paršeliui, kas būna, kai ilgai pabūni po vandeniu.
– Gerai padirbėta, Pūkuotuk,- kilniaširdiškai pasakė Triušis.- Gera buvo Mintis.
– Kokia mintis?- paklausė Nulėpausis.
– Atvaryti tave prie kranto.
– Atvaryti mane?- apstulbęs pakartojo Nulėpausis.- Mane atvaryti? Tikiuosi, tu nemanai, kad aš buvau atvarytas? Aš pasinėriau! Pūkuotukas paleido didelį akmenį, ir, kad man nepataikytų į krūtinę, aš pasinėriau ir išnėriau prie pat kranto.
– Tai neteisybė,- sušnibždėjo Paršelis Pūkuotukui, norėdamas jį paguosti.
– Aš irgi manau, kad neteisybė,- nedrąsiai pasakė Pūkuotukas.
– Vis Nulėpausio prasimanymai,- pasakė Paršelis.- Man atrodo, tavo Mintis buvo visai Gera.

Pūkuotukas truputį nusiramino, nes kai esi Labai Mažo Protelio Meškiukas ir galvoji apie visokius dalykus, kartais paaiškėja, kad dalykas, kuris atrodė labai dalykiškas tau pačiam, pasidaro visai kitoks, kai kiti išgirsta. Galų gale Nulėpausis prieš tai buvo upėje, o dabar upėje jo nėra, vadinas ir nieko blogo Pūkuotukas nepadarė.
– Kaipgi tu įkritai?- paklausė Triušis, nušluostęs Nulėpausį Paršelio nosine.
– Aš neįkritau,- pareiškė Nulėpausis.
– Tai kaipgi tu?..
– Aš buvau nuspirtas!
– O! – susijaudino Riukas.- Tave kažkas nustūmė?
– Mane kažkas nuspyrė! Stovėjau sau ant upės kranto ir mąsčiau,- jei kas nors iš jūsų, aišku, žino, ką tas žodis reiškia, ir buvau nuspirtas.
– Nulėpausi! – sušuko visi.
– Ar tikrai žinai, kad nenuslydai pats?- rimtai paklausė Triušis.
– Aišku, nuslydau. Jei stovi ant slidaus upės kranto ir kas nors tau spiria, tu, aišku, nuslysti. Ką man dar, jūsų manymu, reikėjo veikti?
– Kas tave nuspyrė?- paklausė Riukas. Nulėpausis nieko neatsakė.
– Manau, kad Tigras! – nervingai pasakė Paršelis.
-Bet Nulėpausi!- paklausė Pūkuotukas.- Ar tai buvo pokštas ar nelaimingas atsitikimas? Aš turiu galvoj…
– Aš nesustojau ir jo nepaklausiau, Pūkuotuk. Net pačiam upės dugne nesustojau ir nepasvarsčiau, ar čia linksmas pokštas, ar grynai nelaimingas atsitikimas. Aš tiesiog išplaukiau į paviršių ir tariau sau: „Šlapia”,- jei žinai, ką turiu galvoj.

– O kur buvo Tigras?- paklausė Triušis. Nulėpausiui nespėjus atsakyti, krūmuose pasigirdo triukšmas, ir pasirodė pats Tigras.
– Labas, labas! -linksmai sušuko Tigras.
– Labas, Tigre! – atsakė Riukas. Triušis pasidarė labai orus.
– Tigre! – pasakė jis reikšmingai.- Kas ką tik įvyko?
– Kada ką tik?- paklausė Tigras, truputėlį sumišęs.
– Kodėl tu nuspyrei Nulėpausį į upę?
– Aš jo nenuspyriau.
– Nuspyrei! – niūriai pasakė Triušis.
– Ne. Aš atsikrenkščiau, o priešais kaip tik buvo Nulėpausis; aš atsikrenkščiau: „Kr-rr-k-ch-fr-čr-ph!”
– Ką?- paklausė Triušis, keldamas Paršelį ir valydamas nuo jo dulkes.- Nieko baisaus, Paršeli.
– Jis mane išgąsdino,- nervingai paaiškino Paršelis.
– Va tą aš ir vadinu nuspyrimu,- pasakė Nulėpausis.- Gąsdinti žvėris. Labai įkyrus paprotys. Aš nieko nesakau, kad Tigras laksto po Girią. Giria didelė, yra kur spardytis. Tačiau nesuprantu, kodėl būtinai reikia brautis į mano užkampį ir spardytis ten. Nemanau, kad ten yra kas nors ypač gero. Aišku, jei kas mėgsta šaltus, drėgnus, bjaurius Girios užkampius, gal jame ką nors ir ras, bet visais kitais atžvilgiais tai paprastas Girios užkampis, ir jei kas įsigeis spardytis…
– Aš nesispardžiau, aš atsikrenkščiau,- pataisė jį Tigras.
– Upės dugne tas pats, ar tu spardeisi, ar krenkštei.
– Na,- tarė Triušis,- aš tik tiek galiu pasakyti… Žiūrėkit, Jonukas! Geriau tegu jis pasako.

Jonukas išėjo iš girios ir pasuko prie tilto. Jam buvo labai linksma ir smagu, tarytum dukart devyniolika nieko nereikštų, o tokią gražią dieną juk nieko ir nereiškia: juo labiau, kad atsistojęs ant apatinio skersinio, persisvėręs per viršutinį ir pažiūrėjęs, kaip lėtai plaukia upė, iš karto sužinai viską, ką reikia žinoti, ir paskui gali pasakyti Pūkuotukui, kuris ne viską gerai žino. Tačiau priėjęs tiltą ir išvydęs ten visus žvėrelius, jis suprato, kad diena buvo ne tokia, o visai kitokia – tokia, kai reikia rimtai veikti.
– Štai kaip buvo, Jonuk…- pradėjo Triušis,- Tigras…
– Ne! – pareiškė Tigras.
– Na, šiaip ar taip, aš…- paaiškino Nulėpausis.
– Aš manau, kad jis netyčia,- tarė Pūkuotukas.
– Jis tikras Nutrūktkojis,- pridūrė Paršelis,- ir nieko negali padaryti.
– Prašau, paspirk mane, Tigre,- karštai pasisiūlė Riukas.- Nulėpausi, dabar Tigras mane spirs! Paršeli, kaip manai…
– Taip, taip,- pasakė Triušis.- Nekalbėkim visi iš karto. Svarbiausia, ką apie visa tai mano Jonukas.
– Aš tik atsikrenkščiau,- paaiškino Tigras.
– Jisai spyrė! – pareiškė Nulėpausis.
– Na, gal trupučiuką pastūgavau,- pridūrė Tigras.
– Tylos! – susuko Triušis ir pakėlė letenėlę.- Ką mano Jonukas? Štai kas svarbiausia.
– Na,- pasakė Jonukas, ne visai suprasdamas, kas įvyko.- Aš manau…
– Taip! – atsiliepė visi.
– Manau… kad mums visiems vertėtų pažaisti Pūkuotuko Pagaliukus.

Taip jis ir pasakė. Ir Nulėpausis, kuris anksčiau nebuvo žaidęs, laimėjo daugiausia kartų; O Riukas dukart krito į vandenį: pirmą kartą netyčia, o antrą – tyčia, nes staiga pamatė Kengą ir suprato, kad dabar jį varys į lovytę. Triušis pasakė, kad eis kartu, o Tigras su Nulėpausiu nuėjo dviese, nes Nulėpausis nutarė jam paaiškinti, kaip išlošiama Pūkuotuko Pagaliukais: „Reikia mesti pagaliuką atsainiai, jei supranti, ką turiu galvoj, Tigre.”- Jonukas su Pūkuotuku ir Paršeliu liko vieni ant tilto.
Jie ilgai žiurėjo į upę ir tylėjo, ir upė tylėjo, nes buvo labai tylus ir ramus vasaros vakaras.
– Tigras iš tikrųjų geras,- tingiai pasakė Paršelis.
– Žinoma,- sutiko Jonukas.
– Visi jie iš tikrųjų,- tarė Pūkuotukas.- Taip aš manau,- pridūrė Pūkuotukas.- Tik nesu tikras, ar sakau teisybę,- baigė jis.
– Žinoma, teisybę,- pasakė Jonukas.

VII SKYRIUS
kuriame Tigras liaunasi Spardęsis

Kartą Triušis su Paršeliu sėdėjo ant Pūkuotuko namų slenksčio ir klausėsi Triušio, ir Pūkuotukas sėdėjo kartu su jais. Buvo tingi vasaros popietė, ir Giria buvo kupina malonių garsų, kurie tarytum sakė Pūkuotukui: „Neklausyk Triušio, klausyk mūsų!”- Jis įsitaisė taip, kad patogiau būtų neklausyti Triušio, ir retsykiais atsimerkdavo sakydamas: „Aha!”- paskui vėl užsimerkdavo sakydamas: „Teisybė!”- o Triušis nuolat rimtai kartojo: „Ar supranti, ką turiu galvoje?”- ir Paršelis jam rimtai linkčiojo rodydamas, kad supranta.
– Taigi,- pasakė Triušis, pagaliau artėdamas prie pabaigos,- Tigras taip ėmė spardytis, kad pats metas jį pamokyti. Ar ne, Paršeli?

Paršelis atsakė, kad Tigras iš tikrųjų per daug spardosi, ir jei kam ateis į galvą, kaip jį sutramdyti, tai bus labai Gera Mintis.
– Ir aš tokios nuomonės,- pasakė Triušis.- O tu ką manai, Pūkuotuk?
Pūkuotukas atsimerkė ir tarė:
– Žinoma.
– Žinoma, ką?- paklausė Triušis.
– Tai, ką tu sakai,- paaiškino Pūkuotukas.- Be abejo. Paršelis kumštelėjo Pūkuotuką, ir šis, vis labiau suprasdamas, kad nepataiko atsakyti, pasistengė sukaupti padrikas mintis.
– Kaipgi mes tai padarysim?- paklausė Paršelis.- Kaip jį pamokysim, Triuši?
– Čia ir yra visas sunkumas,- pasakė Triušis.

Žodis „pamokysim” priminė Pūkuotukui kažką seniai girdėtą.
– Yra toks dalykas,- tarė jis.- Jonukas man jį norėjo paaiškinti, bet tai ne tas.
– Kas ne tas?- paklausė Triušis.
– Kas tai?- paklausė Paršelis. Pūkuotukas pakratė galvą.
– Nežinau,- atsakė jis.- Tai ne tas. Apie ką mes šnekėjome?
– Pūkuotuk,- papriekaištavo Paršelis.- Nejaugi negirdėjai, ką sakė Triušis?
– Aš klausiausi, tik man į ausį buvo įlindę gaurai. Gal galėtum dar sykį papasakoti, Triuši?

Triušis niekada neatsisakydavo papasakoti dar kartą ir paklausė, nuo ko pradėti; Pūkuotukas pasakė: „Nuo tos vietos, kai gaurai užkimšo man ausį”,- o Triušis paklausė, kurioj vietoj tai atsitiko, bet Pūkuotukas nežinojo, nes neatidžiai klausėsi. Paršelis nutraukė ginčą, sakydamas, kad jie nori sugalvoti, kaip sutramdyti Tigrą,- nors jie ir labai Tigrą myli, negalima paneigti, kad jis per smarkiai spardosi.
– O, suprantu,- tarė Pūkuotukas.
– Jis jau peržengė visas ribas,- pasakė Triušis.- Štai kas. Pūkuotukas pabandė susikaupti, bet viskas, kas lindo jam į galvą, netiko šiam reikalui. Todėl jis ėmė tylutėliai murmėti sau panosėj.

Kai Triušis
Aukštesnis,
Storesnis,
Stipresnis
Už Tigrą,
O Tigras
Mažesnis,
Plonesnis,
Silpnesnis Už Triušį,
Tai Triušis
Smarkesnis,
Garsesnis,
Drąsesnis,
O Tigras
Romesnis,
Tylesnis,
Bailesnis.

– Ką sakė Pūkuotukas?- paklausė Triušis.- Gal ką tinkamo?
– Ne,- liūdnai atsakė Pūkuotukas.- Nieko tinkamo.
– Man šovė viena mintis,- pasakė Triušis.- Štai kokia: Pasiimsim Tigrą į ilgą kelionę – kur nors, kur jis nėra buvęs, ir ten jį paliksim, o kitą rytą jį surasime ir – atminkite mano žodžius – jis bus visai kitoks.
– Kodėl?- paklausė Pūkuotukas.
– Todėl, kad jis pasidarys Romus Tigras. Todėl, kad jis bus Liūdnas Tigras, Drovus Tigras, Menkas ir Atsiprašinėjantis Tigras, ir „Oi Triuši, kaip džiaugiuosi tave išvydęs!” sakantis Tigras. Štai kodėl.
– O jis džiaugsis ir mudu su Paršeliu išvydęs?
– Aišku.
– Tai neblogai,- pasakė Pūkuotukas.
– Aš nenorėčiau, kad jis ilgai būtų Liūdnas,- dvejodamas tarė Paršelis.
– Tigrai niekad ilgai nebūna Liūdni,- paaiškino Triušis.- Jiems tai praeina Baisiai Greitai. Aš pasiklausiau Pelėdos, kad tikrai žinočiau, ir ji pasakė, kad jiems viskas visad praeina. Tačiau jei mes priversim Tigrą pasijusti Menku ir Liūdnu nors valandėlę, būsim padarę gerą darbą.
– O Jonukas irgi taip mano?- paklausė Paršelis.
– Taip,- atsakė Triušis.- Jis pasakys: „Tu padarei gerą darbą, Paršeli! Aš ir pats jį būčiau padaręs, bet buvau kitkuo užsiėmęs, ačiū, Paršeli! Ir Pūkuotuk, žinoma.”

Paršelis pasijuto labai laimingas ir iškart suprato, kad jis padarys Tigrui gera. O kadangi Pūkuotukas ir Triušis darys gera kartu su juo, vadinasi, tai bus toks darbas, kurio net Labai Mažas Gyvuliukas gali nesigėdyti, pabudęs vieną gražų rytą. Liko nuspręsti, kur pamesti Tigrą.
– Nueisim su juo prie Šiaurės Ašigalio,- pasiūlė Triušis.- Mes jį taip sunkiai radome, todėl Tigrui bus labai lengva paklysti.

Dabar laimingas pasijuto Pūkuotukas, nes Šiaurės Ašigalį atrado jis, ir Tigras, atėjęs ten, pamatys užrašą „ATRASTAS PŪKUOTUKO, PŪKUOTUKAS JĮ ATRADO”, ir Tigras sužinos (o jis turbūt nežino), koks Meškiukas yra Pūkuotukas. Toks meškiukas.
Todėl jie nutarė išeiti rytojaus rytą, o Triušis, gyvenantis netoli Kengos, Riuko ir Tigro, eidamas namo, užsuks pas juos ir paklaus Tigro, ką jis veikia rytoj. Jei nieko, tai ar nenorėtų pasivaikščioti su Pūkuotuku ir Paršeliu? Jei Tigras pasakys: „Taip!”- viskas gerai, o jei pasakys: „Ne!”…

– Nepasakys,- tarė Triušis.- Patikėkit manimi,- ir dingo. Rytojaus diena buvo visai kitokia. Ne šilta ir saulėta, o šalta ir miglota. Pūkuotukui buvo beveik tas pats, bet, pagalvojus apie visą tą medų, kurio bitės nesuneš, šalta miglota diena ir jam ėmė nepatikti. Jis pasakė tai Paršeliui, kai šis užėjo jo pasiimti, o Paršelis paaiškino, kad jam nepatinka ne dėl to, o dėl to, kad šalta ir nesmagu būti pamestam visą dieną ir naktį pačioj Girios aukštumoj. Bet kai juodu su Pūkuotuku atėjo pas Triušį, Triušis pasakė, kad diena ypač tinkama, nes Tigras visad šuoliuoja priekyje, o kai tik jis dings iš akių, mes spruksim, ir jis niekada gyvenime mūsų neras.
– Niekada?- paklausė Paršelis.
– Na, kol mes jo nesuieškosim, Paršeli. Ryt arba kada reikės. Eime. Jis mūsų laukia.

Kai jie atėjo pas Kengą, pasirodė, kad Riukas irgi laukia, nes jis buvo didelis Tigro draugas, ir tai galėjo viską sužlugdyti. Tačiau Triušis, prisidengęs letenėle, sušnibždėjo Pūkuotukui: „Pasikliauk manim!”- ir nuėjo tiesiai pas Kengą.
– Manau, kad Riukui neverta eiti,- pasakė jis.- Ypač šiandien.
– Kodėl?- paklausė Riukas, kuris turbūt neturėjo to girdėti.
– Orai blogi,- atsakė Triušis linguodamas galvą.- O tu rytą kosėjai.
– Iš kur žinai?- įsižeidė Riukas.
– Riukai, kodėl tu man nieko nesakei?- papriekaištavo Kenga.
– Aš nuo sausainių kosėjau,- paaiškino Riukas.- Apie tokį kosulį tau nereikia sakyti.
– Manyčiau, kad ne šiandien, mano mielas. Kitą kartą.
– Ryt?- su viltim paklausė Riukas.
– Pažiūrėsim,- atsakė Kenga.
– Tu visad žiūri ir nieko nematai,- liūdnai tarė Riukas.
– Tokią dieną nieko ir nematyti,- pasakė Triušis.- Manau, kad mes labai toli nenueisime, be to, šiandien mes visi… mes visi… na, mes… a, štai ir Tigras! Eime! Lik sveikas, Riukai! Šiandien mes… Eime, Pūkuotuk! Visi pasiruošę? Gerai. Eime!

Ir jie nužingsniavo. Iš pradžių Pūkuotukas, Paršelis ir Triušis ėjo kartu, o Tigras lakstė aplink juos ratais; kai takas susiaurėjo, Triušis, Paršelis ir Pūkuotukas patraukė vorele, o Tigras ėmė lakstyti aplink juos ovalais, o ten, kur krūmai augo prie pat tako, Tigras ėmė lakstyti tiesėmis – pirmyn ir atgal, kartais paspirdamas Triušį, o kartais ne. Kai jie pakilo aukščiau ir rūkas pasidarė tirštesnis, Tigras nuolat dingdavo iš akių, ir vos pagalvojus, kad jo nėra, jis, kur buvęs, kur nebuvęs, atsirasdavo, paklausdavo: „Ką?”- ir, nespėjus atsakyti, vėl dingdavo.

Triušis atsigręžė ir kumštelėjo Paršelį.
– Kitą kartą! – šnibžtelėjo jis.- Perduok Pūkuotukui!
– Kitą kartą! – tyliai pasakė Paršelis Pūkuotukui.
– Ką kitą?- paklausė Pūkuotukas.

Staiga vėl pasirodė Tigras, paspyrė Triušį ir dingo.
– Jau! – tarė Triušis ir nėrė į krūmus, o Pūkuotukas su Paršeliu movė iš paskos. Jie prigludo tankmėje ir sukluso. Girioje labai tylu, jei įsiklausai. Nieko nematyt ir nieko negirdėt.
– Š-š-š! -sušnypštė Triušis.
– Čia aš,- pasakė Pūkuotukas. Pasigirdo trepsenimas… ir vėl tylu.
– Ei! – sušuko Tigras taip arti, kad Paršelis būtų pašokęs, jei atsitiktinai Pūkuotukas nebūtų prispaudęs didesnės jo dalies.
– Kur jūs?- šaukė Tigras. Triušis kumštelėjo Pūkuotuką, Pūkuotukas apsidairė, kur Paršelis, norėdamas jį kumštelėti, bet jo nebuvo matyti; o Paršelis alsavo pro šlapius paparčius taip tyliai, kaip mokėjo, ir jautėsi labai drąsus ir susijaudinęs.
– Juokinga,- tarė Tigras. Valandėlę buvo tylu, paskui jie vėl išgirdo jį trepsenant. Jie dar palaukė, kol Girioj įsivyravo tyla, jog net baisu darėsi, paskui Triušis atsistojo ir pasirąžė.
– Na kaip?- išdidžiai sukuždėjo jis.- Šit kaip! Kaip tik taip, kaip buvau sakęs.
– Aš visą laiką galvojau,- tarė Pūkuotukas,- ir manau…
-Ne!- pasakė Triušis.- Neverta. Bėkime.- Ir jie visi, Triušis – priekyje, nubėgo.
– Dabar,- prašneko Triušis, truputį pabėgėjęs,- galim pasikalbėti. Ką tu norėjai pasakyti, Pūkuotuk?
– Nieko ypatingo. Kodėl mes čia einam?
– Nes šis kelias į namus.
– Aha! – ištarė Pūkuotukas,
– Man atrodo, kad jis truputį kairiau,- nervingai pasakė Paršelis.- O tau, Pūkuotuk?

Pūkuotukas pažvelgė į savo letenas. Jis žinojo, kad viena letena dešinioji. Ir dar žinojo, kad kai nusprendi, kuri dešinioji, tai antra būna kairioji, bet niekad nežinojo, nuo kurios pradėti.
– Na…- lėtai pradėjo jis.
– Eime! – paliepė Triušis.- Aš žinau kelią.
Jie nužingsniavo. Po dešimties minučių teko vėl sustoti.
– Kaip kvaila,- tarė Triušis,- kaip tik dabar man… Aha, aišku! Eime.
– Šit kaip! – pasakė Triušis, praslinkus dar dešimčiai minučių.- Ne, mes ne…
-Hm!- suabejojo Triušis po dešimties minučių,- mano manymu, mes dabar… arba kiek dešiniau, negu buvau manęs…
– Keista! – nusistebėjo Triušis, kai praėjo dar dešimt minučių.- Kaip viskas supanašėja rūke! Ar pastebėjai, Pūkuotuk? Pūkuotukas pasakė, kad buvo pastebėjęs.
– Gerai, kad mes taip puikiai pažįstame Girią,- prašneko Triušis po pusvalandžio,- kitaip galėtume paklysti,- ir linksmai nusijuokė: taip gali juoktis tada, kai gerai pažįsti Girią ir esi tikras, kad joje niekada nepasiklysi.
Paršelis prisiglaudė iš užpakalio prie Pūkuotuko.
– Pūkuotuk,- sušnibždėjo jis.
– Ką, Paršeli?
– Nieko,- atsakė Paršelis, imdamas Pūkuotuko leteną.- Aš tik noriu žinoti, kad tu čia.

* * *

Kai Tigras liovėsi laukęs, kol kiti jį pasivys, o niekas jo nepasivijo, ir kai pavargo, negalėdamas nieko paraginti: „Eime greičiau”,- jis nutarė grįžti namo. Todėl leidosi atgal; ir Kenga, jį išvydusi, pirmiausia pasakė:
– Gerutis Tigras. Kaip tik laiku atėjai gerti stiprinančių vaistų,- ir įpylė jam pilną šaukštą. Riukas išdidžiai pasakė:
– Aš jau išgėriau!
Tigras lyžtelėjo vaistus ir pasakė:
– Aš irgi!
Paskui juodu su Riuku draugiškai pasistumdė, ir Tigras netyčia apvertė porą kėdžių, o Riukas tyčia apvertė vieną tarytum netyčia, ir Kenga tarė:
– Na, eikit palakstyti!
– O kur mums palakstyti?- paklausė Riukas.
– Nueikit pririnkti man skujų,- atsakė Kenga ir davė jiems pintinę. Juodu nubėgo prie Šešių Pušų, pasisvaidė skujomis ir pamiršę, ko buvo atėję, paliko pintinę po medžiais ir nubėgo namo pietauti. Jiems baigiant pietauti, užsuko Jonukas.
– O kur Pūkuotukas?- paklausė jis.
– Mielas Tigre, kur Pūkuotukas?- paklausė Kenga. Tigras ėmė aiškinti, kaip viskas buvo, Riukas ėmė aiškinti, kad jis kosti nuo sausainių, o Kenga ėmė prašyti nekalbėti iškart, ir Jonukas tik po ilgo laiko suprato, kad Pūkuotukas, Paršelis ir Triušis paklydo rūke Girios vidury.

– Juokingas dalykas,- sušnibždėjo Tigras Riukui,- Tigrai niekad nepaklysta.
– Kodėl jie nepaklysta, Tigre?
– Nepaklysta, ir tiek,- paaiškino Tigras.- Taip jau yra.
– Ką gi,- pasakė Jonukas.- Reikia eiti jų ieškoti. Eime, Tigre.
– Aš eisiu jų ieškoti,- paaiškino Tigras Riukui.
– Leiskit ir man juos surasti,- džiaugsmingai paprašė Riukas.
– Manau, kad geriau ne šiandien, mano mielas,- pasakė Kenga.- Kitą kartą.
– O jei jie paklys rytoj, galėsiu juos surasti?
– Pažiūrėsim,- pasakė Kenga, ir Riukas, kuris žinojo, ką tai reiškia, nuėjo į kampą ir ėmė šuoliuoti pirmyn ir atgal – iš dalies todėl, kad tikrai norėjo pasimankštinti, o iš dalies – kad Jonukas su Tigru nepamanytų, jog jis nuliūdo.

– Dalykas toks,- pasakė Triušis,- mes kažkaip paklydom. Jie ilsėjosi nedidelėje smėlio duobėje pačioje Girios aukštumoje. Pūkuotukui jau buvo įgrisusi ta smėlio duobė, nes kad ir kokia kryptim jie eidavo, apsisukę vėl grįždavo prie tos duobės ir kiekvieną kartą, kai pro rūką ją pamatydavo, Triušis iškilmingai pareikšdavo: „Dabar jau žinau, kur mes!”- ir Pūkuotukas liūdnai pridurdavo: „Aš irgi žinau”,- o Paršelis nesakydavo nieko. Jis bandė sugalvoti, ką čia pasakius, bet jam į galvą ateidavo tik: „Gelbėkit! Gelbėkit!”- o tai sakyti būtų buvę kvaila, kai su tavim Pūkuotukas ir Triušis.

– Taip,- prabilo Triušis po ilgos tylos, kurios metu niekas nepadėkojo jam už malonų pasivaikščiojimą,- man rodos, kad geriau eiti. Kokiu keliu eisim?
– Kas čia yra,- iš lėto paklausė Pūkuotukas,- kad vos nuėję nuo tos duobės, mes vėl į ją patenkam?
– Didelio čia daikto! – pasakė Triušis.
– Suprantat,- tarė Pūkuotukas,- mes ieškom namų ir nerandam, todėl geriau ieškokim tos duobės ir tikrai jos nerasim, bet rasim tai, ko neieškom, o tai gal bus tai, ko ieškom.
– Nematau čia jokios prasmės,- pasakė Triušis.
-Taip,- liūdnai sutiko Pūkuotukas.- Jos nėra. Bet ji turėjo būti, kai aš pradėjau šnekėti! Jai kažkas pakeliui atsitiko.
– Jei aš pradėsiu eiti nuo šios vietos, o paskui grįšiu, tai, savaime suprantama, šitą vietą rasiu.
– Matai, o aš maniau, kad gali ir nerasti,- pasakė Pūkuotukas.- Šiaip sau pamaniau.
– Pabandyk, Triuši,- staiga pasiūlė Paršelis.- Mes tavęs čia palauksim.

Triušis prunkštelėjo – žiūrėk, koks kvailas Paršelis,- ir dingo rūke. Paėjęs šimtą metrų, jis apsisuko ir grįžo atgal… O kai Pūkuotukas su Paršeliu pralaukė jo dvidešimt minučių, Pūkuotukas atsistojo.
– Na Paršeli,- pasakė Pūkuotukas.- Eime namo.
-Bet Pūkuotuk!- sušuko Paršelis labai susijaudinęs.- Ar tu žinai kelią?!
– Ne,- atsakė Pūkuotukas.- Bet mano indaujoje yra dvylika medaus puodynių, ir jos jau taip seniai mane šaukia. Aš negalėjau jų išgirsti, nes Triušis šnekėjo ir šnekėjo, bet jei visi, išskyrus tas dvylika puodynių, patylės, aš manau, Paršeli, kad išgirsiu, iš kur jos šaukia. Eime!

Juodu nužingsniavo. Paršelis ilgai netarė nė žodžio, nenorėdamas trukdyti puodynėms, o paskui staiga sucypė, sukiauksėjo, supratęs, kur yra, bet dar nesiryžo garsiai sakyti, jei kartais jam būtų neteisingai pasirodę. Ir kaip tik tuo metu, kai jis įsitikino, kad nepasirodė, ir kai jam jau nerūpėjo, šaukia puodynės, ar ne, priešais kažkas triokštelėjo, ir iš rūko išniro Jonukas.
– Štai kur jūs! – nerūpestingai sušuko Jonukas, tarytum jis jų nė neieškojo.
– Štai kur mes! – pasakė Pūkuotukas.
– O kur Triušis?
– Nežinau,- atsakė Pūkuotukas.
– O… Na, tikiuosi, Tigras jį ras. Jis jau ieško.
– Gerai,- pasakė Pūkuotukas.- Man jau metas į namus Šiobeito, Paršeliui irgi metas, nes mes dar ne…
– Aš eisiu į tave pažiūrėti,- pasakė Jonukas.

Jis nuėjo namo su Pūkuotuku ir labai ilgai į jį žiūrėjo. O kol jis žiūrėjo, Tigras davėsi po Girią, ūkavo, šaukė Triušį, ir pagaliau Labai Mažas ir Atgailaujantis Triušis jį išgirdo. Labai Mažas ir Atgailaujantis Triušis nubėgo rūke į balsą, ir staiga tas balsas pavirto į Tigrą: Gerą Tigrą, Galingą Tigrą, Didį ir Gelbstintį Tigrą, Tigrą, kuris Spardėsi, jei jis apskritai Spardėsi, ir Spardėsi taip nuostabiai, kaip ir dera Spardytis Tigrams.
– O Tigre, kaip aš džiaugiuosi, tave išvydęs! – sušuko Triušis.

VIII SKYRIUS
kuriame Paršelis atlieka Didelį Žygdarbį

Pusiaukelėje tarp Pūkuotuko ir Paršelio namų buvo Galvojimo Vieta, kur kartais eidami vienas pas kitą, jie susitikdavo. Kadangi vieta buvo šilta ir užuovėjoje, jie atsisėsdavo ir galvodavo, ką veikti, jei jau susitiko. Kartą, kai juodu nutarė nieko neveikti, Pūkuotukas sudėjo apie tai eiles, kad visi žinotų, kam ta vieta tinka.

Šita saulėta vieta
Yra Pūkuotuko.
Čia galvoja šį bei tą
Vienas toks Meškiukas.
Ak, kad tave kur, tiesa,
Ir Paršelio ši vieta.

Vieną rudens rytą, kai vėjai per naktį nupūtė visus lapus ir bandė nupūsti visas šakas, Pūkuotukas su Paršeliu sėdėjo Galvojimo Vietoje ir galvojo.
– Galvojau, galvojau ir sugalvojau,- tarė Pūkuotukas,- jog verta nueiti į Pūkuotynę pas Nulėpausį, nes jo trobelę turbūt vėjas nupūtė, ir reikia pastatyti naują.
– Galvojau, galvojau ir sugalvojau,- pasakė Paršelis,- jog verta nueiti pas Jonuką, tik kad jo nėra namie, tai neverta.
– Eime pas ką nors,- pasiūlė Pūkuotukas,- nes kai eini, eini, eini ir eini ilgų ilgiausiai prieš vėją ir pas ką nors užeini, ir kas nors tau sako: „Labas, Pūkuotuk, kaip tik laiku, mes čia užkandžiaujam”,- ir jie iš tikrųjų užkandžiauja, tada aš sakau, kad buvo Gera Diena.

Paršelis pareiškė, kad verta būtų visus pamatyti, pavyzdžiui, susirinkti paieškoti Mažo arba suruošti Ekspuodiciją, jei Pūkuotukas galėtų ką nors sugalvoti.
Pūkuotukas galėjo.
– Mes eisim, nes šiandien ketvirtadienis,- pasakė jis,- eisim visiems palinkėti Sėkmingo Ketvirtadienio. Eime, Paršeli!

Juodu atsikėlė, bet Paršelis tuoj pat vėl atsisėdo, nes nežinojo, kad toks stiprus vėjas; tada Pūkuotukas paėmė jį už rankos, ir juodu leidosi kelionėn. Paršelis su Pūkuotuku pirmiausia užsuko pas Pūkuotuką, ir įėję rado Pūkuotuką ką tik parėjusį; jis pakvietė juos vidun, pavaišino Šiuobeituo, ir jie nužingsniavo pas Kengą prisilaikydami vienas kito ir šūkaudami: „A!”- „Ką? „- „Negirdžiu!”

Kol prisikasė iki Kengos namų, taip nusilpo, kad pasiliko priešpiečių. Paskui, išėjus į lauką iš šilto kambario, jiems pasidarė šalta, ir juodu, kiek įkabindami, pasileido pas Triušį.
– Mes atėjom tau palinkėti Sėkmingo Ketvirtadienio,- pasakė Pūkuotukas ir porą sykių įlindo ir vėl išlindo pro angą, norėdamas įsitikinti, ar tikrai gali išlįsti.
– O kas turi atsitikti Ketvirtadienį?- paklausė Triušis, ir kai Pūkuotukas paaiškino, Triušis, kurio gyvenimas susidėjo iš Svarbių Dalykų, pasakė:- A, o aš maniau, kad jūs atėjot su reikalais!- Juodu trumpai pailsėjo… ir patraukė toliau. Vėjas pūtė nugaron, ir jiems nereikėjo rėkti.
– Koks Triušis išmintingas! – reikšmingai pasakė Pūkuotukas.
– Taip,- atsakė Paršelis,- Triušis smegeningas.

Juodu patylėjo.
– Aš manau,- pasakė Pūkuotukas,- kad todėl jis nieko ir nesupranta.
Buvo pietų metas, ir Jonukas buvo namie. Jis taip apsidžiaugė, juos pamatęs, jog jie išsėdėjo pas jį beveik iki pietų ir tada, suvalgę tokius pietus, kuriuos suvalgęs iškart užmiršti, nuskubėjo į Pūkuotynę pas Nulėpausį, bijodami, kad nepavėluotų Tikrų Pietų pas Pelėdą.
– Labas, Nulėpausi! – linksmai sušuko juodu.
– A! – numykė Nulėpausis.- Paklydot!
– Mes pas tave atėjom,- pasakė Paršelis,- pažiūrėti, kaip laikosi tavo namas. Oho, Pūkuotuk, dar stovi.
– Taip,- tarė Nulėpausis.- Tikrai keista, kad niekas iki šiol neatėjo ir jo nenugriovė.
– Mudu manėm, kad jį vėjas nupūtė,- paaiškino Pūkuotukas.
– A! Štai kodėl jį visi paliko ramybėje. Jau maniau, kad užmiršo.
– Mes labai džiaugiamės tave išvydę, Nulėpausi,- pasakė Paršelis,- o dabar skubam pas Pelėdą.
– Jūsų teisybė. Su Pelėda jums bus smagiau. Ji čia praskrido prieš porą dienų ir teikėsi mane pastebėti. Aišku, ji nieko nepasakė, bet, atrodo, į mane pasižiūrėjo. Itin malonu iš jos pusės. Man tokia garbė.
Pūkuotukas su Paršeliu dar patrypinėjo ir pasakė: „Iki pasimatymo, Nulėpausi!”- kaip įmanydami meiliau ir švelniau, bet jų dar laukė tolimas kelias ir reikėjo skubėti.
– Iki pasimatymo,- atsakė Nulėpausis.- Atsargiau, Paršeli, saugokis, kad vėjas nenupūstų. Nes tavęs visi ypač pasiges ir klausinės: „Kurgi nupūtė mažutį Paršelį”,-nuoširdžiai susirūpinę. Ką gi, iki pasimatymo! Ačiū, kad jums pasitaikė eit pro šalį!
– Iki pasimatymo! – pasakė Pūkuotukas ir Paršelis paskutinį kartą ir nuskubėjo pas Pelėdą.

Dabar vėjas pūtė jiems veidan, ir Paršelio ausys pleveno už Pūkuotuko lyg vėliavos, kai šis skynėsi kelią, ir jiems atrodė, kad praėjo daug valandų, kol jie pateko į Šimtamylės Girios prieglobstį ir galėjo išsitiesti klausydami, kaip ošia medžių viršūnės.
– Įsivaizduok, Pūkuotuk, kad medis nuvirsta, kai mudu šalia stovim.
– Įsivaizduok, kad nenuvirsta,- atsakė Pūkuotukas gerokai pagalvojęs.

Paršelis nusiramino, ir netrukus jie linksmai skambino ir beldėsi į Pelėdos duris.
– Labas, Pelėda! – pasakė Pūkuotukas.- Tikiuosi, nepavėlavom – tai yra, kaip gyvuoji, Pelėda? Mudu su Paršeliu pas tave užėjom, nes šiandien Ketvirtadienis.
– Sėsk, Pūkuotuk, sėsk, Paršeli, jauskitės kaip namie,- pasakė Pelėda geraširdiškai, o juodu padėkojo ir pasijuto kaip namie.
– Supranti, Pelėda, mudu skubėjom, kad nepavėluotume pie… kad spėtume tave pamatyti, kol dar nepasukom namo. Pelėda oriai linktelėjo.
– Pataisykit mane, jei suklysiu,- tarė ji,- bet, mano manymu, šiandien lauke labai vėjuota.
– Labai,- sutiko Paršelis, kuris atsargiai lyginosi ausis ir svajojo kuo greičiau atsidurti savo saugiame namelyje.
– Taip ir maniau,- pasakė Pelėda.- Lygiai tokią vėjuotą dieną mano dėdė Robertas, kurio portretą matai iš dešinės ant sienos, Paršeli, grįždamas vieną vėlų rytą iš… Kas čia?!

Triokšt!
-Ei!- suriko Pūkuotukas.- Atsargiau! Laikrodis! Iš kelio, Paršeli! Paršeli, aš ant tavęs virstu!
– Gelbėkit! – suspigo Paršelis.
Pūkuotuko pusėje kambarys lėtai kilo į viršų, o jo fotelis slinko ant Paršelio. Laikrodis nučiuožė lentynėle rinkdamas pakeliui vazeles; ir visi drauge džerkštelėjo į tai, kas anksčiau buvo grindys, o dabar tapo siena. Dėdė Robertas, pavirtęs kilimėliu prieš židinį, atsitrenkė į Paršelio kėdę tuo metu, kai Paršelis norėjo nuo jos nulipti, ir kurį laiką buvo sunku susigaudyti, kur šiaurė. Po to vėl kažkas garsiai triokštelėjo, Pelėdos kambarys sudrebėjo… ir pasidarė tylu.

* * *

Kampe staltiesė sukrūpčiojo, paskui susivyniojo kaip sviedinys ir nuriedėjo per kambarį. Paskui pašoko į viršų porą kartų ir iškišo ausis. Vėl nusirito per kambarį ir išsivyniojo.
– Pūkuotuk! – susinervinęs sušuko Paršelis.
– Ką?- paklausė kažkuris fotelis.
– Kur mes?
– Pats nežinau,- atsakė fotelis.
– Mes… ar mes pas Pelėdą?
– Man rodos, mes kaip tik ruošėmės valgyti, bet dar nevalgėm.
– O Pelėdos laiškų dėžutė visad būna ant lubų?
– Ant lubų?
– Taip, žiūrėk!
– Negaliu,- pasakė Pūkuotukas.- Aš guliu žemyn galva po kažkuo. O taip, Paršeli, labai nepatogu žiūrėti į lubas.
– Tikrai ant lubų, Pūkuotuk.
– Gal ji tą dėžutę perkabino. Užsimanė permainų. Už stalo kitam kambario gale kažkas sukrutėjo, ir pasirodė Pelėda.
– A! Paršelis! – tarė Pelėda, kuri atrodė labai nustebusi.- Kur Pūkuotukas?
– Gerai nežinau,- atsakė Pūkuotukas.

Pelėda atsisuko į tą pusę, iš kur sklido balsas, ir niūriai pažvelgė į tą Pūkuotuko dalį, kuri buvo matyti.
– Pūkuotuk! – griežtai paklausė Pelėda.- Ar tu čia viską padarei?
– Ne,- liūdnai atsakė Pūkuotukas.- Nemanau, kad aš.
– Tai kas tada?
– Manau, kad vėjas,- pasakė Paršelis.- Turbūt tavo namus nupūtė.
– Šit kaip? O aš maniau, kad Pūkuotukas.
– Ne,- tarė Pūkuotukas.
– Jei čia vėjo darbas,- svarstė Pelėda,- tai Pūkuotukas nekaltas. Jokio kaltinimo jam negalima pateikti,- tardama šiuos kilniaširdžius žodžius, ji nuskrido apžiūrėti savo naujųjų lubų.
– Paršeli! – pašnibždom pašaukė Pūkuotukas.
Paršelis pasilenkė prie jo.
– Ką, Pūkuotuk?
– Ko, ji sakė, man negalima pateikti?
– Ji pasakė, kad ant tavęs nepyksta.
– A! O aš maniau… a, aišku.
– Pelėda,- pašaukė Paršelis,- nusileisk ir padėk Pūkuotukui.

Pelėda, kuri grožėjosi savo laiškų dėžute, nusileido žemyn, juodu su Paršeliu pastūmė fotelį, iš po kurio netrukus išniro Pūkuotukas ir apsidairė.
– Šit kaip,- pasakė Pelėda,- gana įdomi tvarka!
– Ką mums daryti, Pūkuotuk? Ar gali ką nors sugalvoti?- paklausė Paršelis.
– Aš jau sugalvojau,- atsakė Pūkuotukas.- Aš sugalvojau tokį dalyką.
Ir užtraukė:

Aš ant pilvo gulėjau
Ir apsimetinėjau,
Kad ilsiuosi, namuosna parėjęs.
Ant krūtinės gulėjau
Ir jau staugti norėjau,
Bet pabaisos vis nėjo ir nėjo.
O galva man galvota
Prie grindų jau priplota,
Aš, ko gero, išeisiu iš proto!
Kur matyta meškiukui,
Padoriam Pūkuotukui,
Po baldais gulėt kaip kvailiukui?!
Nuo to guzo baisiausio
Jam ant pačio pakaušio
Plaukai visiškai pasišiaušė.
Ir visų šitų pokštų
Daugiau nebetrokšta
Meškiukas, į kampą nublokštas!

– Viskas! – užbaigė Pūkuotukas.
Pelėda sukosėjo neišreikšdama didelio susižavėjimo ir pasakė, kad jei Pūkuotukas įsitikinęs, kad tai jau viskas, jie gali dabar nukreipti savo mintis Išeities Problemai išspręsti.
– Nes,- pasakė Pelėda,- mes negalim išeiti per ten, kur buvo durys. Kažkas ant jų nukrito ir prislėgė.
– O pro kur dar galima išeiti?- paklausė persigandęs Paršelis.
– Čia ir yra Problema,- atsakė Pelėda,- kurios sprendimui aš prašiau Pūkuotuką nukreipti visas savo mintis.

Pūkuotukas sėdėjo ant grindų, kurios pirma buvo siena, ir žiūrėjo į lubas, buvusias kita siena, ir į tą vietą, kur anksčiau buvo durys, stengdamasis sukaupti visas savo mintis.
– Ar tu negalėtum nuskristi prie laiškų dėžutės, paėmusi ant nugaros Paršelį?- paklausė jis.
Pelėda paaiškino apie Būtinus Nugaros Raumenis. Ji jau buvo kadaise apie juos aiškinusi Pūkuotukui ir Jonukui ir nuo tol laukė progos dar sykį paaiškinti, mat apie juos Pelėdai buvo lengva kalbėti, nes vis tiek niekas nieko nesuprasdavo.
– Matai, Pelėda, jei tu galėtum nunešti Paršelį prie laiškų dėžutės, jis galėtų įlįsti pro spragą, per kurią metami laiškai, nulipti nuo medžio ir nubėgti ieškoti pagalbos.

Paršelis tučtuojau paaiškino, kad pastaruoju metu jis gerokai ūgtelėjo, o Pelėda pareiškė, kad neseniai praplatino dėžutės spragą, nes laukia storų laiškų, ir Paršelis turbūt pralįstų; Paršelis atrėžė: „O tu sakei, kad neturi tų pačių būtiniausių”,- ir Pelėda atsakė: „Tikrai neturiu, ir nėr ko daugiau apie šitą planą galvoti”,- o Paršelis pasakė: „Geriau dar ką nors sugalvokim!”- ir ėmė galvoti.
Bet Pūkuotuko mintys ėmė suktis apie tą dieną, kai jis išgelbėjo Paršelį, ir visi taip juo gėrėjosi. O kadangi tokios progos nedažnai pasitaiko, jis būtų labai džiaugęsis, jei vėl pasitaikytų. Ir jam į galvą tučtuojau šovė mintis.
– Pelėda! – pašaukė Pūkuotukas.- Aš šį tą sugalvojau.
– O Galvotas ir Širdingas Loky! – susuko Pelėda. Pūkuotukas labai didžiavosi, kad buvo pavadintas pilvotu ir širdingu lokiu, ir kukliai pakartojo, šį tą sugalvojęs.
– Reikia pririšti virvagalį prie Paršelio ir nuskristi prie laiškų dėžutės, laikant kitą virvės galą snape; tada perkišti ją per vielas, vėl nuleisti ant grindų ir kartu su Pūkuotuku traukti virvės galą, o kitam gale Paršelis lėtai pakils. Štai mes ir būsim ten.
– Paršelis bus ten,- patikslino Pelėda,- jei virvė nenutrūks.
– O jeigu trūks?- paklausė Paršelis labai susidomėjęs.
– Mėginsim kitą.

Tai nelabai paguodė Paršelį, bet nebuvo kas daryti. Paskutinį kartą prisiminęs visas laimingas valandas, kurias buvo praleidęs Girioje, nekybodamas ant virvės, Paršelis narsiai linktelėjo galvą Pūkuotukui ir pasakė, kad tai labai p-p-p-protingas p-p-p-planas.
– Ji nenutrūks,- pakuždom guodė Pūkuotukas,- nes tu esi Mažas Gyvuliukas, ir aš stovėsiu apačioj, o jei tu mus išgelbėsi, tai bus Didelis Žygdarbis, ir apie jį visi kalbės. Aš turbūt sudėsiu dainą, ir visi sakys:
„Paršelis atliko tokį Žygdarbį, kad Pūkuotukas jo garbei dainas dainuoja.”
Paršeliui palengvėjo, ir kai viskas buvo paruošta ir jis pajuto, kad lėtai kyla prie lubų, taip ėmė didžiuotis, jog vos nesušuko: „Žiūrėkit į mane!”- tik išsigando, kad Pūkuotukas su Pelėda gali iš tikro į jį pasižiūrėti ir paleisti virvę.
– Kylam į viršų! – linksmai šaukė Pūkuotukas.
– Kopimas vyksta, kaip buvo numatyta,- smagiai kalbėjo Pelėda. Greitai viskas baigėsi. Paršelis atidarė dėžutę ir įlipo į ją. Paskui atsirišo virvę ir ėmė spraustis pro spragą, pro kurią anksčiau, kai durys dar buvo durys, buvo praslydę nemažai laiškų, kuriuos PELĖDA rašydavo sau pati. Jis spraudėsi ir skverbėsi ir, dar sykį spūstelėjęs, išlindo susijaudinęs ir džiugus. Po to dar kartą pažvelgė žemyn, norėdamas perduoti paskutinius pranešimus kaliniams.
– Viskas gerai!- sušuko jis pro spragą.- Iš tavo medžio – tik šipuliai, ir ant durų guli šaka, bet mes su Jonuku galim ją nulenkti, o Pūkuotukui atnešim virvę. Aš dabar nubėgsiu jam pasakyti, aš galiu nulipti, tai, žinoma, labai pavojinga, bet aš vis tiek galiu, ir mes su Jonuku grįšim po pusvalandžio. Iki pasimatymo, Pūkuotuk,- ir nelaukdamas, kol Pūkuotukas atsakys: „Iki pasimatymo, ačiū tau, Paršeli!”- jis dingo.
– Pusvalandis,- pasakė Pelėda patogiau atsisėsdama.- Aš kaip tik spėsiu baigti apie Robertą, kurio portretas matyti po mumis. Kurgi aš sustojau? Ak taip. Kaip tik tokią vėjuotą dieną mano dėdė Robertas…
Pūkuotukas užsimerkė.

IX SKYRIUS
kuriame Nulėpausis aptinka Pialėdyną ir Pelėda į jį persikrausto

Pūkuotukas pavaikštinėjo po Šimtamylę Girią ir sustojo prie vietos, kur anksčiau buvo Pelėdos namelis. Dabar jis buvo visiškai nepanašus į namą, o panašus į vėtros nulaužtą medį; o kai namas taip atrodo, reikia ieškoti naujo. Rytą Pūkuotukas rado po durimis pakištą tokį Paslaptingą Pranešimą: „IEŠKAU NAUJĄ NAMĄ PIALĖDAJ JŪS IRGI TRIUŠIS”. Ir kol jie laužė galvą, ką tai galėtų reikšti, pas jį atėjo Triušis ir tą laišką perskaitė.
– Aš juos visiems išnešiojau,- pasakė Triušis,- ir papasakojau, ką reiškia. Ir jie visi irgi ieškos. Skubu! Viso! – Ir nubėgo.

Pūkuotukas iš lėto nužingsniavo jam iš paskos. Jis turėjo svarbesnį darbą, negu ieškoti Pelėdai namo. Jis turėjo sudėti Pūkuotuko Dainelę apie senąjį Pelėdos namą. Jis seniai seniai buvo pažadėjęs Paršeliui, ir kai jie susitikdavo, Paršelis, žinoma, nieko nesakydavo, bet iškart būdavo aišku, apie ką jis nieko nesako; ir jei kas paminėdavo Murmelę arba Medžius, Virves, Naktines Vėtras, Paršelio nosies galiukas parausdavo, ir jis kuo greičiau pakeisdavo kalbą.
– Tai nelengva,- sakydavo sau Pūkuotukas, žiūrėdamas ten, kur anksčiau buvo Pelėdos namas.- Nes Poezija ir Murmelė yra tokie dalykai, kuriuos ne jūs pagaunate, o kurie jus pagauna. O jūs galit tik nueiti ten, kur jiems lengviau būtų jus rasti.

Jis laukė ir tikėjosi.
-Na,- prabilo Pūkuotukas ilgokai palaukęs,- pradėsiu taip: „Štai guli medis”,- nes jis iš tikrųjų guli, ir pažiūrėsiu, kas išeis.
O išėjo va kas:

Štai guli medis, neseniai stovėjęs,
Kurį Pelėda (paukštis) taip mylėjo.
Tą dieną ji su savo bičiuliu kalbėjo,
Vardu jis buvo Aš (jei negirdėjot),
Kada pakilo vėjas.

Ne vėjas – vėtra ten staiga pakilo
Ir žiauriai medį mylimą palaužė,
Ir širdį širdgėla aitri pagraužė,
Mes sielvartą pajutom gilų
Ir skausmą tylų.

Tada Paršelis man į pačią ausį,
Paršelis, taip, PARŠELIS štai ką tarė:
– Narsos,- jis tarė,- neliūdėkit,- tarė,-
O greitai duokit siūlą man storiausią
Ar virvę kuo ploniausią!

Pelėda, Pūkuotukas tik spoksojo,
O jis pateko į laiškų dėžutę,
Į plyšį, kur laiškams derėjo būti
(LAIŠKAMS, vien jiems), įgrūdo užsimojęs
Jis galvą, o paskui ir kojas.

Valio Paršeliui, taip, narsiam PARŠELIUI!
Paklausit, gal jis kartais sudrebėjo?
Ne, ne, jisai nė kiek nesuvirpėjo!
LAIŠKAMS, laiškams vien buvo skirtas kelias,
O štai praėjo juo Paršelis.

Jis lindo, lindo, o paskui pakilo
Ir tarė: „Gelbėkit Pelėdą (paukštį)!
Ir Pūkuotuką!”- šaukė jis iš aukšto,
Tol, kol išgirdo, kad visi iš šilo
Jau bėga net sušilę.

„Ei gelbėkit!”- Paršelis narsiai šaukė
Ir aiškino visiems, kad mudu kalim.
Valio Paršeliui, ei, Paršeliui!
Ir, kol duris atidarys, palaukę,
Išbėgom tuoj į lauką.

Valio Paršeliui, ei, Paršeliui
Valio!

– Šit kaip!- tarė Pūkuotukas, padainavęs triskart iš eilės.- Ne visai kaip norėjau, bet taip jau išėjo. Einu, padainuosiu Paršeliui.

* * *

IEŠKAU NAUJĄ NAMĄ PIALĖDAJ JŪS IRGI TRIUŠIS
– Ką tai reiškia?- paklausė Nulėpausis. Triušis paaiškino.
– O kas jos senam namui nutiko?- paklausė Nulėpausis. Triušis paaiškino.
– Niekas man nieko nepasakojo,- pasiskundė Nulėpausis.- Niekada nieko nepranešė. Penktadienį sukaks septyniolika dienų, kai niekas su manim nešnekėjo.
– Iš kur septyniolika dienų?!
– Penktadienį sukaks,- patikslino Nulėpausis.
– O šiandien šeštadienis,- pasakė Triušis,- vadinasi, jau vienuolika. O aš pas tave buvau prieš savaitę.
– Bet nebuvo šnekos,- paaiškino Nulėpausis.- Iš pradžių vienas, o paskui kitas. Pasakei: „Labas”,- ir nukūrei. Kol apgalvojau, ką čia tau atsakius, tavo uodegėlė jau buvo toli. Jau buvau manęs pradėti nuo: „Ką?”- bet, žinoma, buvo vėlu.
– Aš skubėjau.
– Jokių Minčių Mainų,- toliau šnekėjo Nulėpausis,- jokio Pasikeitimo Nuomonėmis. „Labas!”- „Ką?”- Mano galva, tai tušti žodžiai, ypač kai vietoj rimto pokalbio tau lieka tik pašnekovo uodega.
– Tu pats kaltas, Nulėpausi. Tu niekad mūsų neaplankai. Riogsai čia savo užkampy ir lauki, kol kiti pas tave ateis. Kodėl pats negali pas juos nueiti?

Nulėpausis patylėjo kažką svarstydamas.
– Tavo žodžiai gal šį tą ir reiškia, Triuši,- prabilo jis.- Aš išties jus apleidau. Turiu daugiau žmonėtis. Užeidinėti.
– Teisingai, Nulėpausi! Užeik pas mus, kai turėsi noro.
– Ačiū, Triuši. O jei kas garsiai pasakys: „Oi, kaip nemalonu, vėl Nulėpausis”,- aš galėsiu išeiti.
Triušis pastovėjo ant vienos letenėlės.
– Na,- pasakė jis,- reikia eiti. Šiandien man karšta diena.
– Iki pasimatymo! – tarė Nulėpausis.
– Ką? A, viso! Jei netyčia aptiksi Pelėdai namą, pranešk mums.
– Apie nieką kitą ir negalvosiu,- pasakė Nulėpausis. Triušis dingo.

* * *

Pūkuotukas susirado Paršelį, ir juodu kartu nužingsniavo atgal į Šimtamylę Girią.
– Paršeli! – droviai tarė Pūkuotukas po to, kai jie gerą gabalą paėjo tylėdami.
– Ką, Pūkuotuk?
– Atsimeni, aš sakiau, kad… na žinai, apie ką reikia parašyti Dainelę-Murmelę.
– Negi sakei, Pūkuotuk?- nustebo Paršelis, ir jo snukučio galas paraudo.- Taip, rodos, sakei.
– Ji jau parašyta, Paršeli!

Raudonis lėtai nuslinko nuo Paršelio snukučio iki ausų.
– Tikrai, Pūkuotuk?- paklausė jis kimiu balsu.- Apie… tą laiką… kada?.. Tikrai parašyta?
– Taip, Paršeli!
Paršelio ausų galiukai staiga suliepsnojo, ir jis pabandė ką nors pasakyti, bet, net porą kartų sustenėjus, jam nieko neišėjo. Pūkuotukas šnekėjo toliau:
– Ji septynių posmų.
– Septynių?- paklausė Paršelis, apsimetęs visiškai abejingu.- Tavo Murmelės retai būna septynių posmų, ar ne, Pūkuotuk?
– Nė karto dar nebuvo,- atsakė Pūkuotukas.- Manau, kad apskritai tokio atvejo nėra buvę.
– O kiti žino?- paklausė Paršelis, pačiupęs pagalį ir nusviedęs jį į šalį.
– Ne,- atsakė Pūkuotukas.- Aš norėjau tavęs paklausti, kaip nori, kad aš tau dabar ją pamurmėčiau, ar palaukčiau, kol visus suieškosim. Paršelis susimąstė.
– Mano manymu, būtų geriausiai, Pūkuotuk, jei man pamurmėtum dabar… o… paskui pamurmėtum visiems. Jie klausytų, o aš galėčiau pasakyti: „A, Pūkuotukas man jau dainavo!”- ir apsimesčiau, kad neklausau.

Ir Pūkuotukas pamurmėjo jam visus septynis posmus, o Paršelis nesakė nieko, tik stovėjo ir raudonavo. Niekas niekad dar nebuvo šaukęs Valio Paršeliui (PARŠELIUI). Kai dainelė buvo baigta, jis norėjo paprašyti padainuoti dar kartą vieną posmą, bet neišdrįso. Tą posmą, kuris prasidėjo „Valio Paršeliui!” Jam atrodė, kad taip pradėti posmą itin išradinga.
– Ar iš tikrųjų viskas taip buvo?- pagaliau paklausė jis.
– Supranti,- paaiškino Pūkuotukas.- Poezijoje – eilėraštyje – buvo, nes eilėse pasakyta, kad buvo. Ir visi sužinos.
– A! – pasakė Paršelis.- Nes aš… aš maniau, kad trupučiuką drebėjau. Iš pradžių. O čia pasakyta: „Gal jis kartais sudrebėjo? Ne, Ne!”- Štai kas.
– Tu drebėjai tik viduje,- pasakė Pūkuotukas.- O drąsiausias žygdarbis, kurį gali padaryti Labai Mažas Gyvuliukas – nedrebėti iš paviršiaus. Paršelis atsiduso iš laimės ir pradėjo galvoti apie save. Pasirodo, jis NARSUS.

Priėję Pelėdos namus, jie rado ten visus, išskyrus Nulėpausį. Jonukas aiškino jiems, ką daryti, Triušis dėl viso pikto viską kartojo, jei kas buvo neišgirdęs, ir paskui jie visi darė. Pririšę virvę jie traukė Pelėdos fotelius, paveikslus ir kitokius daiktus iš seno namo, kad būtų galima greičiau sutvarkyti naują. Kenga apačioj nešiojo daiktus ir šaukė Pelėdai: „Tau turbūt nereikia tos senos purvinos pašluostės, o tas kilimas visas skylėtas!”- o Pelėda atsakinėjo pasipiktinusi: „Aišku, reikia kilimo, jei moki išdėstyti baldus, ir ten jokia ne pašluostė, ten mano skara!”- Riukas pasikeldavo virve ir nusileisdavo apžergęs naują daiktą, ir erzino Kengą, nes ji nespėdavo susigaudyti, kur reikia jį daboti. Ji liejo pyktį ant Pelėdos ir sakė jai, kad jos namai – tikra bausmė, visi prišiukšlinti ir purvini ir kad pats laikas buvo jiems nuvirsti. „Pasižiūrėkit, sakykim, į šituos šungrybius, kurie auga tiesiog ant grindų!”- Pelėda pasižiūrėjo truputį nustebusi, nes tai buvo jai naujiena, o paskui sarkastiškai nusikvatojo ir pasakė, kad tie šungrybiai – jos kempinės, o jei kas neatskiria paprasčiausios kempinės, tai tada nėra ko ir kalbėti. „Šit kaip!”- tarė Kenga, o Riukas nėrė žemyn klykaudamas: „Noriu pamatyti Pelėdos kempinę! A, štai kur ji! Pelėda, Pelėda, ten ne kempinė, ten pampinė! Ar žinai, Pelėda, kas yra pampinė? Kai kempinė pripampsta vandens…”- O Kenga tučtuojau suriko: „Riukai, ką tu ten kalbi?”- nes nederėjo taip kalbėti su paukščiu, kuris moka teisingai parašyti „trečiadienis”.

Šiaip jie visi buvo labai linksmi ir, Pūkuotukui su Paršeliu atėjus, sustojo pailsėti ir pasiklausyti naujos Pūkuotuko dainelės. Paskui jie visi pasakė:
– Kaip šaunu! – O Paršelis atsainiai pridūrė:- Tikrai šaunu, ar ne? Aš turiu galvoje, kad Pūkuotukui dainelė šauniai pavyko.
– O kaip naujas namas,- paklausė Pūkuotukas Pelėdą,- ar jau radai?
– Ji jau sugalvojo jam pavadinimą,- tingiai tarė Jonukas kramtydamas žolytę.- Lieka tik surasti namą.
– Aš pavadinsiu jį šitaip,- reikšmingai pasakė Pelėda ir parodė, ką pati buvo padariusi. Tai buvo kvadratinė lentutė su užrašu:
PIALĖDOS NAMELIS

Tą jaudinančią akimirką kažkas prasibrovė pro brūzgynus ir bakstelėjo Pelėdą. Lentelė nukrito, Pūkuotukas su Paršeliu šoko jos kelti.
– A, tai tu! – piktai pasakė Pelėda.
– Labas, Nulėpausi! – tarė Triušis.- Štai ir tu. Kur buvai?- bet Nulėpausis į juos nė nepažiūrėjo.
– Labas rytas, Jonuk! – pasisveikino jis, pastumdamas Pūkuotuką su Paršeliu ir sėsdamas ant lentgalio.- Mes vieni?
– Taip,- atsakė Jonukas šypsodamasis.
– Man buvo pasakyta… Naujienos pasiekė net tolimą Girios užkampį… kad vienas asmuo ieško namo… Aš jį jau radau.
– Puiku! – džiugiai susuko Triušis.

Nulėpausis lėtai atsisuko į jį ir vėl atsigręžė į Jonuką.
– Kažkas įsiterpė į mudviejų kalbą!- garsiai sušnibždėjo jis.- Nieko. Mes nekreipsim dėmesio. Jei nori su manim eiti, Jonuk, aš galiu tau tą namą parodyti.
Jonukas pašoko.
– Eime, Pūkuotuk,- pasiūlė jis.
– Eime, Tigre!- sušuko Riukas.
– Ar eisi, Pelėda?- paklausė Triušis.
– Palūkėk,- atsakė Pelėda, imdama lentgalį, kuris vėl išvydo dienos šviesą.

Nulėpausis nustūmė juos.
– Mudu su Jonuku einam Pasivaikščioti,- pasakė jis.- Pasivaikščioti, o ne Stumdytis. Jeigu jis nori pasiimti Pūkuotuką su Paršeliu, aš labai džiaugsiuos jų kompanija, bet reikia, kad būtų kuo Kvėpuoti.
– Gerai! – sutiko Triušis, apsidžiaugęs, kad teks pavadovauti.- Na, Tigre, kurgi virvė? Kas tau, Pelėda?
Pelėda, pamačiusi, kad iš naujo adreso liko vien dėmė, reikšmingai atsikrenkštė, parodė į Nulėpausį, bet nieko nepasakė, o Nulėpausis oriai nužingsniavo su užrašu „PIALĖDOS NAMELIS” ant užpakalio.
Netrukus jie priėjo namą, kurį buvo radęs Nulėpausis, ir dar iš tolo Paršelis kumštelėjo Pūkuotuką, o Pūkuotukas ėmė kumščiuoti Paršelį ir sakyti vienas kitam: „Čia jis!”- „Negali būti!”- „Ne, tikrai jis!”

Kai jie prisiartino, ten tikrai buvo jis.
– Va,- išdidžiai parodė Nulėpausis, sustodamas prie Paršelio namų.- Ir lentelė yra, ir viskas, ko reikia.
– O! – sušuko Jonukas, nežinodamas, ar jam juoktis, ar verkti.
– Pats tas Pelėdai! Sakysi, ne, jaunasis Paršeli? Ir čia Paršelis atliko Kilnų Poelgį. Atliko tarytum sapne, visą laiką prisimindamas kilnius žodžius, kuriuos buvo murmėjęs Pūkuotukas.
– Taip! Pats tas Pelėdai,- pasakė jis tauriai.- Tikiuosi, kad ji čia bus labai laiminga,- ir dukart sukukčiojo, nes jis pats čia buvo labai laimingas.
– Ką tu manai, Jonuk?- paklausė Nulėpausis, nelabai tvirtu balsu, nes pajuto, kad čia kažkas ne taip.
Jonukas iš pradžių norėjo pasiklausti vieno dalyko ir nežinojo kaip.
– Taip,- pagaliau tarė jis,- čia labai geras namas, o kai tavo namai nupūsti, juk reikia kur nors gyventi, ar ne, Paršeli? Ką tu darytum, jei tavo namai būtų nupūsti?
Už Paršelį atsakė Pūkuotukas:
– Jis ateitų gyventi pas mane, ar ne, Paršeli? Paršelis ištiesė letenėlę:
– Ačiū, Pūkuotuk,- pasakė jis.- Mielai.

X SKYRIUS
kuriame Jonukas su Pūkuotuku ateina į Užburtą Vietą, ir mes juodu ten paliekam

Jonukas rengėsi išvykti. Niekas nežinojo kur. Niekas nežinojo ko. Niekas net nežinojo, iš kur yra žinoma, kad Jonukas išvyksta. Bet, šiaip ar taip, visi Girioje jautė, kad tai turi įvykti. Net Pats Mažiausias iš Triušio draugų ir giminiečių, tas, kuris manė, kad kartą buvo matęs Jonuko pėdas, tik nebuvo visai tikras, kad ten buvo jo, o ne kieno kito pėdos, net Pats Mažiausias sakė sau, kad Padėtis Keičiasi, o Anksti ir Vėlai, kiti du Triušio draugai ir giminiečiai, tarė vienas kitam: „Na, Anksti?”- ir: „Na, Vėlai?”- tokiu beviltišku balsu, kad net nebuvo ko laukti atsakymo.

Kartą pajutęs, kad ilgiau neištvers, Triušis iškabino skelbimą, ir štai kas jame buvo parašyta:
„Skelbiamas Susirinkimas Visi susirenka Pūkuotynėj priimti Rizaliuciją ką Daryti pasirašė Triušis”.

Jam teko jį perrašyti du ar tris kartus, kol Pūkuotynė ir Rizaliucija atrodė taip, kaip jis norėjo, kad atrodytų, pradėdamas rašyti, o kai viskas buvo baigta, nešiojo visiems ir skaitė, ir visi sakė, kad ateis.
– Kokia staigmena! – tarė Nulėpausis, pamatęs, kad visi eina prie jo namelio.- Negi ir aš pakviestas?
– Nepaisyk Nulėpausio!- sušnibždėjo Triušis Pūkuotukui.- Aš jam dar šiandien rytą viską papasakojau.

Visi sakė: „Sveikas, Nulėpausi!”- o Nulėpausis atsakinėjo, kad jis visai nesveikas, nors tai niekam neįdomu. Paskui visi susėdo, o Triušis vėl atsistojo.
– Jūs visi žinote, ko mes čia susirinkome,- prabilo jis.- Bet aš paprašiau savo bičiulį Nulėpausį…
– Vadinasi, mane,- nudžiugo Nulėpausis.- Nuostabu!
– Aš paprašiau jį pasiūlyti Rizaliuciją.- Triušis atsisėdo.- Na, Nulėpausi!
– Neragink manęs,- pasakė Nulėpausis, iš lėto keldamasis,- nenaksėk.- Jis išsitraukė iš už ausies popierių ir išvyniojo.- Niekas apie tai nieko nežino,- toliau kalbėjo jis.- Tai staigmena,- Nulėpausis reikšmingai atsikosėjo ir pradėjo.- Šiaip ar taip, ar anaip, kol nepradėjau, arba, tiksliau, kol nebaigiau, turiu perskaityti jums Poezijos kūrinį. Iki šiolei… (Šis žodis reiškia… ne, patys tuoj pamatysit, ką jis reiškia…). Iki šiolei, kaip jau sakiau, visus eilėraščius Girioj rašė Pūkuotukas, gana malonus Lokys, tačiau stebinantis nuostabiu Smegenų Neturėjimu. Poema, kurią jums dabar perskaitysiu, yra parašyta Nulėpausio, kitaip tariant Mano – Laisvalaikiu. Jei kas nors teiksis atimti iš Riuko saldainį bei pažadinti Pelėdą, mes visi galėsime ta poemą pasimėgauti. Aš pavadinau ją Poema.
Ji tokia:

Jonukas išvažiuoja.
Aš bent taip manau.
O kurgi?
Šito nežinau.
Bet jisai važiuoja,
Tiksliau, išvažiuoja,

(Rimuojasi su „važiuoja”),

O ar mums nuo to liūdniau?

(Rimas „nežinau”)

Žinoma, liūdniau!
Ir vis labiau!

(Neradau rimo tam „kurgi?”
trečioj eilutėj. Blogai.)
(Dabar nerandu rimo „blogai”. Blogai.)

Užtat tie du „blogai” vienas su kitu rimuojasi!
Eiliuoti sunkiau,
Negu maniau.
Reikėtų verčiau

(Neblogai išėjo!)

Iš naujo surimuoti.
Bet gerokai lengviau.
Iš viso daugiau
Nebeeiliuoti.
Jonuk mieliausias!
Nulėpausis

(Puikiai išėjo!),

Nulėpausis
Ir visi tavo draugai
Siunčia,
Tai yra, mes, tavo draugai,
Siunčiam

(Nulėpausi, į šoną nuklydai!)

Linkėjimus.
Apskritai
Mylim tave karštai,
Jonuk geras.
Galas.

– Jei kas nori paploti,- pasakė Nulėpausis baigęs,- dabar pats metas. Visi ėmė ploti.
– Dėkoju,- tarė Nulėpausis.- Esu maloniai nustebintas, nors plojimai ir nelabai karšti.
– Eilės daug geresnės negu mano,- su pasigėrėjimu pasakė Pūkuotukas. Jis tikrai taip manė.
– Ką gi,- kukliai paaiškino Nulėpausis,- taip ir turėjo būti.
– Rizaliucija,- pasakė Triušis,- štai tokia, mes turime pasirašyti ir nunešti Jonukui.

Ir jie pasirašė: PUKOTUKAS, PARŠIALIS, PIALĖDA, NŪLEPAUSIS, TRIUŠIS, KENGA, DĖMĖ, JUODULYS

Ir visi nužygiavo Jonuko namų link.
– Sveiki, bičiuliai! – pasisveikino Jonukas.- Labas, Pūkuotuk! Jie atsakė: „Sveikas!”- ir staiga visiems pasidarė nesmagu ir liūdna, nes jie juk atėjo atsisveikinti, tik nenorėjo apie tai galvoti. Taip jie stovėjo ir laukė, kol kas nors prašneks, kumščiojo vienas kitą ir ragino: „Pradėk!”- ir galų gale išstūmė Nulėpausį į priekį ir susigrūdo jam už nugaros.
– Kas atsitiko, Nulėpausi?- paklausė Jonukas.
Nulėpausis mostelėjo uodega tarytum drąsindamasis ir pradėjo:
– Jonuk,- tarė jis.- Mes atėjom pasakyti… įteikti… tai vadinasi… parašyta… bet mes visi… nes mes girdėjom… mes visi žinom… na, supranti… šitą… nes… tu… na, trumpai tariant, štai ką!- jis piktai atsigręžė ir pasakė:- Visi čia grūdžiasi Girioj! Nebėra kuo alsuoti! Niekad nemačiau tokių įkyrių gyvulių, ir visi ne savo vietose. Argi jūs nematot, kad Jonukas nori pasilikti vienas. Aš išeinu.- Ir nuėjo.

Patys nežinodami kodėl, kiti ėmė trauktis atbuli, ir kai Jonukas perskaitė POEMĄ ir norėjo padėkoti, prieš jį stovėjo tik Pūkuotukas.
– Ačiū,- pasakė Jonukas, sulankstęs popierių ir įsikišęs į kišenę.- Eime, Pūkuotuk.- Ir jie greitai nuėjo.
– Kur mes einame?- paklausė Pūkuotukas skubėdamas paskui jį ir svarstydamas, ar čia bus Ekspuodicija ar Šisbeitas.
– Niekur,- atsakė Jonukas.

Ten jie ir nuėjo, ir netrukus Jonukas paklausė:
– Ką tu labiausiai mėgsti veikti, Pūkuotuk?
– Visų labiausiai,- atsakė Pūkuotukas,- aš…- ir čia jam teko sustoti ir pagalvoti; valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka, prieš pat valgant, kai būna dar smagiau, tik jis nežino, kaip ji vadinasi. Paskui pagalvojo, kad būti su Jonuku irgi labai smagu ir su Paršeliu smagu; ir viską šiaip ar anaip apgalvojęs, jis pasakė:- Visų labiausiai man patinka, kai mudu su Paršeliu ateinam pas tave ir tu klausi: „Gal užkąstume?”- o aš sakau: „Neatsisakysiu, o kaip tu, Paršeli?”- tokią dieną ir murmelės lengviau kuriasi ir paukščiai gražiau čiulba.
– Man irgi patinka,- pasakė Jonukas.- Bet jei mane kas paklaustų, ką aš labiausiai mėgstu daryti, atsakyčiau:- Nieko.
– O kaip tu darai Nieko?- paklausė Pūkuotukas, ilgokai pagalvojęs ir pats niekaip nesupratęs.
– Na, supranti, tave kas nors pašaukia ir klausia: „Ką tu žadi daryti, Jonuk?”- O tu atsakai: „O, nieko!”- Taip ir darai.
– Šit kaip! – pasakė Pūkuotukas.
– Mes ir dabar tą darom.
– Šit kaip! -vėl pasakė Pūkuotukas.
– Va taip vaikščioti, visko, ko negalima išgirsti, klausyti ir nieko nepaisyti ir reiškia nieko neveikti.
– A! – pasakė Pūkuotukas.

Taip juodu sau vaikštinėjo, galvodami apie šį ir apie tą, ir priėjo Užburtą Vietą, pačią aukščiausią Girioje, kuri vadinosi Kapitono Tiltelis ir kur ratu augo šešiasdešimt keli medžiai; Jonukas žinojo, kad ji užburta, nes niekas ligi šiol negalėjo suskaičiuoti, ar ten šešiasdešimt trys, ar šešiasdešimt keturi medžiai, net jei aprisdavo visus suskaičiuotus medžius virvutėmis. Kadangi vieta buvo užburta, net žemė ten buvo ne tokia kaip visoje Girioje – sausos šakutės, samanos ir viržiai,- o tikra žolė, tanki, minkšta ir žalia. Tai buvo vienintelė vieta Girioje, kur atsisėdęs tučtuojau nepašokdavai, ieškodamas kitos vietos. Sėdėdami čia jie matė visą pasaulį iki pat tos vietos, kur jis susisiekia su dangumi.

Jonukas staiga ėmė pasakoti Pūkuotukui apie įvairius dalykus: apie žmones, kurie vadinasi Karaliai ir Karalienės; apie kažkokius Daugiklius; apie vietą, kuri vadinasi Europa; apie salą vidury jūros, kur nesilanko laivai; apie tai, kaip pasigaminti Siurblį (jei prireiks); kada Riteriai buvo Įriterinti ir kas atvežama iš Brazilijos. Prisišliejęs prie vieno iš šešiasdešimt kelių medžių, susidėjęs letenėles, Pūkuotukas sakė: „O!”- arba- „Aš ir nežinojau!”- ir galvojo, kaip gera turėti Tikras Smegenis. Pamažu Jonukas išvardino viską, nutilo, sėdėjo ir žiurėjo į pasaulį norėdamas, kad taip būtų visada.

Pūkuotukas irgi galvojo ir staiga pasakė Jonukui:
– Turbūt labai įdomu būti Nakteriu.
– Kuo?- tingiai paklausė Jonukas, įsiklausydamas į ką kita.
– Ant žirgo,- paaiškino Pūkuotukas.
– Riteriu?
– Taip, taip, Ryteriu,- pasakė Pūkuotukas.- O aš maniau, Nakteriu… Ar jis toks įžymus kaip Karalius ir visi kiti Daugikliai, apie kuriuos tu pasakojai?
– Jis ne toks įžymus kaip Karalius,- atsakė Jonukas, tačiau pastebėjęs, kad Pūkuotukas nusivylė, pridūrė:- Bet įžymesnis negu Daugikliai.
– Ar galėtų juo būti Lokys?
– Žinoma, galėtų! Aš tuoj tave įšventinsiu.- Jis paėmė pagaliuką, palietė juo Pūkuotuko petį ir pasakė:- Kelkis, Pūkuotuk, Loky-Riteri, ištikimiausias mano pavaldiny!

Pūkuotukas pakilo, atsisėdo ir tarė:
– Ačiū! – ką ir reikia sakyti, kai esi įšventinamas į Riterius, ir vėl nugrimzdo į svajones, kuriose ir ponia Brazilija, ir ponas Siurblys, ir Daugikliai gyveno visi drauge, turėjo žirgą, buvo ištikimi Ryteriai (išskyrus Daugiklius, kurie prižiūrėjo žirgą) ir tarnavo Geram Karaliui Jonukui… ir kartkartėmis kratė galvą ir kartojo: „Ne, turbūt ne taip…” Paskui jis ėmė galvoti apie tuos dalykus, kuriuos Jonukas papasakos grįžęs iš ten, kur išvažiuoja, ir kaip sunku bus Mažo Protelio Meškiukui viską suprasti… „Ko gero,- liūdnai pamanė jis,- Jonukas daugiau man nieko nepasakos”, ir jis panoro sužinoti, ar Ištikimas Ryteris vis tiek būna ištikimas, jei nesupranta, kas jam pasakojama.

Tada Jonukas, kuris vis dar rymodamas žiūrėjo į pasaulį, staiga pašaukė Pūkuotuką.
– Ką?- atsiliepė Pūkuotukas.
– Kai aš… aš… Pūkuotuk!
– Ką, Jonuk?
– Dabar aš jau negalėsiu Nieko nedaryti.
– Niekad?
– Na, ne taip dažnai. Ten neleidžiama.
Pūkuotukas palaukė, gal Jonukas dar ką pasakys, bet jis tylėjo.
– Ką, Jonuk?- paragino Pūkuotukas.
– Pūkuotuk, kai aš… na žinai… kai aš negalėsiu Nieko nedaryti… ar tu ateidinėsi šičia?
– Aš?
– Taip, Pūkuotuk.
– O ar tu čia būsi?
– Taip, Pūkuotuk, tikrai būsiu. Pažadu, kad būsiu, Pūkuotuk.
– Tai gerai! – pasakė Pūkuotukas.
– Pūkuotuk, pažadėk, kad niekad manęs neužmirši. Net kai man sukaks šimtas metų.
Pūkuotukas susimąstė.
– O man kiek tada sukaks?
– Devyniasdešimt devyni. Pūkuotukas linktelėjo.
– Pažadu,- pasakė jis.

Vis dar žiūrėdamas į pasaulį, Jonukas ištiesė ranką ir paėmė Pūkuotuko letenėlę.
– Pūkuotuk,- rimtai tarė Jonukas,- jei aš… jei aš būsiu nelabai…- jis stabtelėjo ir pradėjo iš pradžių.- Pūkuotuk, kad ir kas man atsitiktų, tu suprasi, tiesa?
– Ką suprasiu?
– Nieko,- jis nusijuokė ir pašoko:- Eime!
– Kur?- paklausė Pūkuotukas.
– Kur nors,- atsakė Jonukas.

* * *

Ir juodu nuėjo. Kad ir kur jie nueitų, kad ir kas jiems pakeliui nutiktų, Užburtoje vietoje, pačioj Girios aukštumoj, berniukas su savo Lokiu visada žais.

Iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepaitis
Iliustravo Ernestas Šepardas
(C) A.A. Milne. The World of Pooh, Methuen Children’s Books, London, 1958.