Ar yra Dievas? Ar yra kokių nors Dievo egzistavimo įrodymų?

Ar egzistuoja Dievas? Galime matyti, kiek daug dėmesio skiriama toms diskusijoms. Paskutinės apklausos rodo, kad šiandien apie 90 proc. žmonių pasaulyje tiki Dievo ar kokios nors kitos aukštesnės jėgos egzistavimu.

Tačiau atsakomybė įrodyti, kad Dievas iš tiesų egzistuoja, uždedama ant tų, kurie tiki Dievo egzistavimu.

Nežiūrint to, Dievo buvimo neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Biblija sako, kad mes tikėjimu turime priimti tai, kad Dievas egzistuoja: „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra, ir kad Jo uoliai ieškantiems Jis atsilygina“ (Hbr 11, 6). Jei Dievas to norėtų, Jis galėtų paprasčiausiai pasirodyti, ir taip apreikšti visam pasauliui apie savo egzistavimą. Bet jeigu Jis taip pasielgtų, tikėjimas būtų nereikalingas. „Tada Jėzus tarė jam: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29).

Iš tiesų tai nereiškia, kad iš vis nėra Dievo egzistavimo įrodymų. Biblija sako: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina Jo rankų darbą. Apie tai diena pasakoja dienai ir naktis duoda žinią nakčiai be jokio kalbesio ir be jokių žodžių. Negirdėti jų balso, bet žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių “(Ps 19, 1-4). Žvaigždės danguje, bekraštė visata, gamtos stebuklai, saulėlydžio grožis – visi šie dalykai rodo į Dievą-Kūrėją. Ir tai dar ne viskas – Dievo buvimo pajautimas yra įdėtas į mūsų širdis. Ekleziasto 3, 11 kalba mums: „…Jis įdiegė amžinybę į jų širdį …“ Supratimas, kad yra kažkas daugiau už šio gyvenimo ir šio pasaulio ribų, yra giliai mūsų viduje. Mes galime neigti tai savo protu, bet Dievas vis tiek veikia mumyse ir per mus. Nežiūrint viso to, Biblija įspėja, kad kai kurie ir toliau neigs Dievo egzistavimą: „Kvailys sako savo širdyje: „Dievo nėra“ (Ps 14, 1). Jei daugiau nei 98 proc. žmonių visose kultūrose ir civilizacijose, visuose žemynuose per visą istorijos bėgį tikėjo kokiu nors dievu – tai turi būti kokia nors to tikėjimo priežastis.

Be biblinių Dievo egzistavimo argumentų, yra ir loginiai argumentai. Visų pirma – tai ontologinis argumentas. Viename populiariausių ontologinių argumentų yra naudojama Dievo supratimo sąvoka. Ji prasideda Dievo apibrėžimu: Dievas, kaip „tas, už kurį galingesnio neįmanoma įsivaizduoti“. Toliau įrodoma, kad egzistavimas yra galingesnis, nei neegzistavimas, ir todėl įsivaizduojamas galingiausias turi egzistuoti. Jei Dievas neegzistuoja, tai Jis negali būti ta įsivaizduojama galingiausia būtybė, o tai prieštarauja pačiai Dievo definicijai.

Antrasis argumentas – teologinis argumentas, remiasi supratimu, kad jei visatos konstrukcija yra tokia nepaprasta, tai turi būti dieviškas tokio tobulumo projektuotojas. Pavyzdžiui, jei Žemė būtų keletu šimtų kilometrų arčiau ar toliau Saulės, joje negalėtų egzistuoti ir vystytis tiek daug gyvybės formų. Jei mūsų atmosferos elementai bent keliais procentais skirtųsi, visa kas gyva žemėje mirtų. Kad viena proteino molekulė galėtų atsitiktinai susiformuoti, šansų yra 1 iš 10243 (tai reiškia 10 su 243 nuliais), tuo tarpu kai vieną ląstelę sudaro milijonai proteino molekulių.

Trečias Dievo egzistavimo argumentas yra taip vadinamas kosmologinis argumentas. Kiekvienas reiškinys turi savo priežastį. Visata ir visa kas joje yra reiškinys, todėl turi būti priežastis, dėl kurios visa tai atsirado. Galiausiai turi būti pirminė priežastis, davusi pradžią visam kam. Ir ta pirminė priežastis yra Dievas.

Ketvirtas argumentas yra moralės argumentas. Kiekviena kultūra istorijos bėgyje paklusdavo tam tikroms įstatymo formoms. Kiekvienas žmogus turi teisumo ir neteisingumo pojūtį. Žmogžudystė, melas, vagystė, amoralumas visais laikais buvo laikomi netinkami. Iš kur daugiau galėjo atsirasti šis blogio ir gėrio pojūtis, jei ne iš Šventojo Dievo?

Nepaisant to, Biblija sako, kad žmonės ir toliau atmes aiškius ir nepaneigiamus Dievo egzistavimo įrodymus, vietoj to tikėdami melu. Laiškas Romiečiams 1, 25 skelbia: „Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui – kuriam šlovė per amžius. Amen“. Biblija taip pat skelbia, kad žmonėms, kurie netiki Dievu, nėra pateisinimo: „Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš Jo kūrinių, taigi jie nepateisinami“ (Rom 1, 20).

Žmonės tvirtina netikintys Dievu, nes tai „nemoksliška“ arba tai „neįrodoma“. Tikroji to priežastis yra ta, kad jei žmonės pripažintų Dievo egzistavimą, tai suvoktų, kad yra atsakingi prieš Dievą, ir kad jiems reikia Dievo atleidimo (Rom 3, 23; 6, 23). Jei Dievas yra, tai mes turime atsiskaityti prieš Jį už savo poelgius. Jei Dievo nėra, mes galime daryti ką tik norime, nebijodami Jo teismo ir bausmės. Tad akivaizdu, dėl ko tiek daug žmonių mūsų visuomenėje laikosi įsikibę evoliucijos teorijos – ji duoda žmonėms alternatyvų tikėjimą. Bet Dievas yra, ir beveik kiekvienas mūsų žino, kad Jis yra! Netgi tas faktas, kad daugelis taip agresyviai bando paneigti tai, yra Jo egzistavimo patvirtinimas.

Ir dar vienas, paskutinis argumentas Dievo egzistavimo naudai. Iš kur aš galiu žinoti apie Jo buvimą? Aš žinau tai, nes kiekvieną dieną su Juo bendrauju. Aš negirdžiu Jo kalbant savo ausimis, bet jaučiu Jo buvimą, žinau, kad Jis veda mane, pažįstu Jo meilę. Daugelį dalykų, kurie vyksta mano gyvenime, galima paaiškinti tik Dievo buvimu. Dievas stebuklingai išgelbėjo mane ir taip pakeitė mano gyvenimą, kad aš negaliu nešlovinti Jo už tai, kad Jis yra. Kaip ten bebūtų, nei vienas šių argumentų negalės įtikinti to, kuris nusprendė neigti tai, kas ir taip neabejotinai aišku. Galiausiai, Dievo buvimą reikia priimti tikėjimu (Hbr 11, 6). Tikėjimas Dievu tai nėra rizikingas žingsnis į tamsą, tai išgelbėjimo žingsnis į gerai apšviestą kambarį, kur jau stovi apie 90% žmonių.

Straipsnis paimtas iš http://www.gotquestions.org