Du draugai
Vyresniajam, Frenkui, buvo dvidešimt. Jaunesniajam, Tedui,- aštuoniuolika. Nuo pat vaikystės jie buvo neišskiriami draugai. Nusprendė kartu eiti į kariuomenę savanoriais. Išvykdami tėvams ir vienas kitam pažadėjo rūpintis vienas kitu.
Iš pradžių sekėsi – paskyrė į tą patį batalioną, tačiau netrukus buvo pasiųsti į priešakines fronto linijas. Kurį laiką Frenkas ir Tedas buvo bataliono būstinėje, kurią saugiai dengė aviacija. Tačiau vieną vakarą atėjo įsakymas įsiveržti į priešo teritoriją. Kariai žygiavo visą naktį, nepaisydami pragariškų bombardavimų. Ryte batalionas apsistojo gyvenvietėje. Tedo nebuvo. Frenkas puolė ieškoti bičiulio tarp sužeistųjų ir žuvusiųjų. Užtiko jo vardą dingusių be žinios sąraše. Žengė prie vado.
– Prašau leidimo ieškoti draugo,- tarė.
– Per daug rizikinga,- atkirto vadas.- Tavo draugo nebėra. Nenoriu netekti ir tavęs.Toje pusėje be paliovos šaudo.
Tuomet Frenkas savavališkai paliko stovyklą. Po kelių valandų surado mirtinai sužeistą Tedą. Užsikėlė draugą ant pečių. Netrukus švilpianti skeveldra pakirto ir jį patį. Jis iš paskutiniųjų šliaužė stovyklos link.
– Ar verta buvo mirti, kad išgelbėtum mirusį? – suriko vadas.
– Taip,- sušnabždėjo vaikinas,- nes prieš mirdamas Tedas man pasakė: „Frenkai, žinojau, kad ateisi“.
Tą akimirką tarsime Dievui: „Žinojau, kad ateisi.“
Bruno Ferrero
Naujausi komentarai: