Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai 2
ŽMOGUS KELYJE
Tokia tamsi naktis,
toks vėjas ir lietus,
kad noris žiburį uždegt
ir iš savęs išimti
šiltesnį žodį —
tiems, kas šiąnakt ne namie.
1962
* * *
Iš nieko
nenoriu nieko.
Jei noriu —
tik iš savęs.
Man reikia save
bent sykį
aplinkui žemę
apvest.
Man reikia
sau parodyt,
kuo didelė ji,
kuo ne.
Man reikia
save padaugint,
man reikia
pratęst mane.
Man reikia
save apgyvendint
tūkstančiuos
žemės darbų.
Man reikia mylėt:
bent meilėj
nenoriu
pakeistas būt.
1962
AMŽIAUS RETORIKA
Kasdienybė — kaip žemės trauka,
nereikalaujanti dėmesio.
Nekasdienybė — galbūt menka
išimtis iš didelio dėsnio.
Galbūt nukrypimas nuo normos,
gal nauja būties būtinybė.
Duokim daugiau taip norimos,
taip šventiškos nekasdienybės.
Nugalėkime žemės trauką
į aukštį, o ne į storį.
Aš matau kai ką raukantis —
Tai ne mano — amžiaus retorika.
Gal kai ko jinai neįtikina.
Ką gi, nebūkim apmaudūs:
pagal amžiaus retoriką tikrina
kol kas tiktai kosmonautus.
1963
AUTOANALIZĖ
Jau iš daugelio šaltinių mano gerta.
Netikėtai abejot imu,
ar dar verta, ar iš tikro verta
vandenį laikyt pažinimu.
O tokia nežemiška didybė
žemėje, žolėj ir žmoguje!
Niekas niekam nieko nepavydi,
nes kiekvienas pilnas savyje.
Nes kiekvienas didelis kaip lašas,
o visi — su saulėm artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
jeigu jis tik buvo savimi.
Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,
prijaukintos tupia į rankas.
Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,
kas už mintį atsakingas?
Kas?
O mįslingi amžiaus labirintai,
peraugę į didmiesčių gatves!
Pažiūrėkit —
jau, atrodo, švinta,
o kažkas vis ieško pats savęs.
1962
JUDĖJIMAS
Akis įsmeigę, rankas ištiesę,
apakę savo šviesa,
eina ir eina žmonės į tiesą,
nors patys yra tiesa.
Patys ją nešasi savo kūne,
žino — nežino — vis tiek.
Patys sau supila naują viršūnę,
kad būtų ko siekt.
Eikite, eikite, eikit, žmonės,
eikit protinga minia.
Šitoj žmogaus ir tiesos kelionėj
kažkur jūs rasit mane.
Saulė po kojom tekės ir leisis, —
viskas bus kelyje.
Paskui saulę eisi ir eisi,
rankom sukdamas ją.
Vakaras aukštą laužą kūrena,
degina tavo stabus.
Tik vieną kartą perėjai sceną —
aplodismentų nebus.
1962
ŽVAIGŽDŽIŲ LIETUS
Ir keliai, ir žmogus pavargsta,
ir nėra kur nuovargio dėt.
Ir taip keista — visai be garso
krinta žemėn žvaigždė.
Gal toksai jau žvaigždžių likimas —
savo esmę išreikšt kritimu…
Jų kritimas — tartum šaukimas
iš tolimų tolumų.
Ir taip keista — per visą padangę
šaukia krintanti mano žvaigždė.
O tylu, taip tylu, kad net spengia,
kad net krintančios žvaigždės girdėt.
1963
NE NAMIE
Nemėgstu daiktų-atminimų.
O vis dėlto — vis dėlto:
kad bent vienas tavo prisilietimas
staiga iš ko nors blyksteltų!
Iš knygos, kėdės ar stalo —
pagaliau nesvarbu iš ko.
Kad tik žinočiau: jis tavo.
Ir kur jo dabar ieškot.
Turiu tiktai kūną, kurį esi lietus.
Akis, kurios pilnos tavęs.
Aš visas — tavo atmintinos vietos:
vesk mane per jas, vesk!
Aš visas — gyvas atsiminimas.
O vis dėlto — vis dėlto:
jei bent vienas tavo prisilietimas
staiga iš ko nors blyksteltų!
1963
ŠIŲ METŲ KOVAS
Grioviai ir upės atkimo —
vanduo kaip durpinis dūmas.
Kažkoks neaiškus laukimas,
kažkoks drumzlinas neaiškumas.
Dulsvą ledelio stiklą
traiškiai trupina kojos.
Dar viskas labai netikra,
viskas tartum sustojo.
Gal ne pavasaris, gal tik
naujas žiemos variantas?
Ryškėja pro sniegą ir šaltį
žemė kaip saulės krantas.
1963
* * *
Įėjau į savo amžių netikėtai —
tartum lašas į didžiulį okeaną.
Juk tai tu supi mane ir mėtai,
mano amžiau, okeane mano!
Nežinau, kas aš: ar didelis, ar mažas,
tik žinau, kad aš galiu banguoti.
Kad galiu kaip ir kiekvienas lašas
saulėje numirti. Išgaruoti.
Bet vis viena ir tada aš jausiu
okeaną. Mirdamas jo geisiu.
Aš, dalelė, visumą priglausiu
prie savęs, — ir jau nebepaleisiu.
Galit man ant nugaros užkrauti
visą amžių — patikėti galit.
Ne, nesudaužysiu. Aš bijau tik,
ar panešiu kruviną jo dalį.
O taip noriu jausti tikrą svorį,
tikrą kvapą, tikrą spalvą, tūrį.
Duokit amžių tiems, kurie jo nori
ir kurie į amžių teisę turi.
1962
ŠIRDIES UŽKARIAVIMAS
Noriu būt geras ir paprastas,
pagoniškai tyras ir šventas,
silpnybių neatrastas,
blogybių neapgyventas.
Tebūna širdis
kaip atogrąžų miškas,
atviras
saulei ir lietui,
kurio kolonizatoriaus — ydos koja
dar nebūtų palietus.
Prieš kurį klastos ir melo kirviu
dar niekas neužsimojo,
kuriame nuodėmingų metalų rūdos
dar niekas neieškojo.
Žinau, kad laivas jau statomas,
kad renkama komanda
ir gudrios koordinatės
širdį apčiuopti bando.
Tegu nuskęsta laivai,
blogybėm ir ydom pakrauti,
tegu sudūžta laivai,
išplaukę širdies užkariauti.
Strėles ir ietis galąskit,
gyvačių nuoduos
išmirkinkit,
karo kirvį
atkaskit,
ginkite širdį!
Ginkit!
1963
* * *
Aš tave tokią įsivaizduoju…
Pamiškėj nedidelis namelis
krūpteli — ir taip kiekvieną rytą
tartum glėbį langą atidaro.
O paskui — ir taip kiekvieną dieną —
į atvertą lango glėbį teka
miško čiulbesys ir pievų aistros,
vieškelių baltai dulkėtos mintys,
nuo savęs bebėgantys upokšniai,
žodžių nuotrupos ir juoko žvaigždės.
Pamiškėj nedidelis namelis
kaip medaus pasaulio prisipildo
ir, uždaręs nakčiai lango glėbį,
manyje pasaulį glamonėja.
Aš tave tokią įsivaizduoju.
1963
KAIP LAIŠKAI
Dvi miegančios akys —
tartum du užlipinti laiškai.
Tu sapnuoji dabar,
tu toli.
Tu man laiškus rašai.
Aš bijau pajudėti.
Aš bijau tavo mintį nutraukti.
Man reikia budėti.
Man reikia budėti ir laukti.
Laukti tavo laiškų —
laukti tavo akių.
Viskas bus kaip kiekvieną rytą:
atsimerkus įteiksi tu
man du laiškus.
Juose parašyta:
„Nebijok!
Ir tenai, iš kur aš grįžtu,
mes buvom kartu“.
Dvi miegančios akys —
tartum du užlipinti laiškai.
Tu sapnuoji dabar,
tu toli.
Tu man laiškus rašai.
1963
* * *
Tu tokia visur esanti,
kad galėtum būti erdve.
Tu tokia gyva,
kad galėtum judėjimu būti.
Tu tokia šviesi,
kad galėtum būt saule.
Tu tokia dosni,
kad galėtum būt žeme.
Tu tokia stipri,
kad galėtum būt vyru.
Tu tokia silpna,
kad galėtum kūdikiu būti.
O tu esi viskas drauge:
Tu esi moteris.
1962
* * *
Keliasi žemė ryto skambėjime.
Saulė sudraskė spengiančią tylumą.
Dar nepareiname. Dar tik išėjome.
Dar nesileidžiame. Dar tiktai kylame.
Tolumos, tolumos! Platumos, platumos!
Amžinos amžinu laiko srovenimu.
Jūs — neaprėpiamos. Jūs — neužmatomos.
Sako, kad jus ir vadina gyvenimu.
1962
DĖL DUONOS
Į mane mažos rankos tiesias,
žiūri penkios poros akių.
Brolių akys. Dar tyros ir šviesios.
Geros akys. Aš jom tikiu.
Tai dėl jų aš sėdau rašyti,
nes kiekvieną noriu išpraust
ir aprengęs į delną mažytį
duonos riekę ir žaislą įspraust.
Vakaruos jau dangus raudonas,
ir man pikta, kad greit sutems:
pirmą kartą rašau dėl duonos.
Ne sau — kitiems.
1956
SAPNAS
Šią naktį sapnavau, jog tu mirei:
kažkur toli, atrodo, varpas gaudė,
visam name užgeso žiburiai,
ir širdį juodas nerimas suspaudė,
ir visas aš raudojimu virtau,
ir meilės žodžiai daužėsi krūtinėj —
lig šiol, deja, nepasakyti tau,
dabar jie buvo žodžiai paskutiniai.
Aš parklupau po didele našta:
tai mano meilė, — tavo balsas tarė.
Ir pajutau, kad meilė — net ir ta —
man dvigubai sunkesnė pasidarė.
1956
SAULĖS ILGESYS
Jau aušra išsiliejo plačiai,
o dangus prieš saulėtekį grynas.
Pasistiepia išplaukę kviečiai
ir pamaldžiai nutilęs pušynas.
O jūs pušys pačiam gražume,
tarsi žvakės Prienų bažnyčioj!
Jūs iškelkit ant rankų mane,
kad saulę greičiau pamatyčiau.
1957
* * *
Aš savo laimę vienas
sugauti pabandžiau
ir kojas į rugienas
lig kraujo subadžiau.
Iš balso ją pažinęs,
virpėdamas klausiaus:
— Aš niekados, vaikine,
vienam nepriklausiau!
1957
BALTAS NERŪPESTINGUMAS
Koks baltumas, neapsakomas baltumas!
Kur dangus, kur žemė — neatskirsi.
Krinta sniegas — baltas nerūpestingumas.
Rodos, šūktelsi iš džiaugsmo ir numirsi.
Užsimerksiu, atsigulsiu kur pusnyne,
tartum saulei atsegiosiu, atlaposiu sau krūtinę —
tegu prikrenta į širdį to baltumo,
to švaraus, švelnaus ir minkšto nerūpestingumo.
1958
TROŠKULYS
Užverčiu galvą ir dangų geriu,
pilną aušros ir skambių vyturių.
Koks svaigulys, o, koksai svaigulys!
Žemė pradėjo svyruot į šalis
ir pasileido žvaigždynų keliu:
svaigstu, bet ir lūpų atplėšt negaliu.
1962
* * *
Vis sunkiau ir sunkiau sulaikyti tave.
Vien tik iš įpratimo mes dar vaikščiojam dviese.
Lyg aikštinga nenuorama tu skrieji gatve
ir, galvą užvertus, ilgai ir skambiai juokiesi.
O, šitas juokas! Aš noriu būt atviras sau —
man kaip tik šito juoko ir stinga.
Aš kažko netekau. Aš kažkur pailsau.
O ir kaip man kvatotis, jei visai nejuokinga?
Buvo laikas — ir aš pilna gerkle rijau
šitą dangų, juokingai žvaigždėtą.
Žvaigždės krinta ir krinta. Ir aš jau bijau,
kad žvaigždžių neužteks. Ir žvaigždėm nesimėtau.
Dar viską atsimenu. Ir viską kažkaip užmirštu.
Dar tikiu, kad buvau, kad esu ir kad būsiu
laimingas.
Galėčiau su tavimi juoktis ir eiti kartu,
jeigu ne jausmas prakeiktas, kad už viską esi
atsakingas.
Taip kiekvieną pavasarį, kai juokas užtvindo gatves
ir didelės žvaigždės į širdis pradeda kristi, —
aš sulėtinu žingsnį ir atsilieku nuo tavęs.
…Šitaip kasdien nuo manęs nueina mano jaunystė.
1962
BANDYMAS RASTI
1
Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,
pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.
Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,
jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.
Nes jau per žema tai, kas buvo aukšta.
Nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai.
Nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant
tie patys horizontai ir laivai.
Ir taip kankinamai ilgiesi tolumų,
ir taip kankinamai ilgiesi aukštumų.
Ir taip kankinamai be tolumų ramu,
ir taip kankinamai ramu be aukštumų.
2
O ko aš neturiu —
gal minkšto žolės nuolankumo po kojų,
gal aukšto dangaus išdidumo,
prieš kurį išdidžiai užsimoju?
Gal neturiu
namų šilumos ir ramybės,
gal neturiu
kasdieninių dienų kasdienybės?
Ak, visko, visko turiu,
ak, visko, visko užtenka —
tik, apsunkę turėjimu, —
valandos, rodos, vos slenka.
Tik laikas sustoja,
turėjimo nukankintas.
Ir žemė nesisuka,
tik, užgniauždama kvapą,
krinta,
ir krinta,
ir krinta.
3
Sulaikykite žemę —
jai pirma žaluma reikalinga.
Sulaikykite žemę —
jai pirmas sniegas sninga.
Sulaikykite žemę —
horizontams ir jūrų laivams.
Sulaikykite žemę —
žmogui ir būsimiems jo dievams.
Sulaikykite žemę —
kas dar atsimenat
pirmapradę žodžių reikšmę.
4
Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,
pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.
Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,
jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.
O paryčiu švaria kaip sąžinė gatve
parsivedžiau pavargusį save.
Ir žemė ėmė suktis, ir vėl išaušo rytas —
tik rytas ir aš pats buvau jau kitas.
KITAS.
1963
VIRŠŪNĖ
Einu prie tavęs kaip į kalną,
kasmet ir kasdien artėju.
Siekimo jausmu maitinuosi,
kalnų aukštumu aukštėju.
Ir visa kasdieniška, menka
žingsnis po žingsnio nubyra.
Aš noriu tave pasiekti
taip, kaip viršūnė — tyras.
Ką ten, apačioj, prisikroviau,
išmėtau dabar tarp kalnų tų —
kad būtų širdis pasiruošus,
kad rankos neužimtos būtų.
Kad jos į vaiskią žydrynę
pakiltų pačios savaime.
Tu man parodei siekimą —
kaip nepakartojamą laimę.
Kaip džiaugsmo bedugnę, sklidiną
artėjimu degančių sieksnių.
Tu — mano aukščiausia viršūnė,
kurios aš vis tiek nepasieksiu.
1962
* * *
Mano pasakų keistuolis princas
vis dar ieško žemėj savo tęsinio.
Vargšas princas — nuogas tartum principas.
Keistas princas — ieško dar keistesnio.
Gerą ir juokingą savo išmintį
širdyje nešiojas tartum knygoje.
Jis taip nori pats save išimti
ir kaip duoną padalyt po lygiai.
Bet akmenimis prinokus žemė
vejasi ir persekioja princą,
žmonėmis išjuokia ir pažemina
aukštą, tiesų keisto princo principą.
Ak, ta žemė! Ji nemėgsta pasakų
pasakiškoj savo kasdienybėje.
Ir keistuoliai vis dar jos nepasuka
veidu į fantastiškiausią realybę.
1963
* * *
Keliai lyg pavargę šuneliai
susirangė po kojom.
Aš dulkėtas jų nugaras glostau
šeimininko ranka.
Dega skliauto viršūnė —
mes dar būsime tuo, kuo svajojom,
nes kaip didelis šauksmas
nesibaigianti žemės ir amžiaus trauka.
Ir kelionė kaip žygis.
Žygis kaip idealas,
sukruvintom kojom prieinamas,
apkabinamas kaip atodūsis paskutinis.
Amžiaus meridianai lyg barikados
padalo
į nelygias dalis
sąžinę, širdį, krūtinę.
Gyvenimas tampa
skausmingu vienybės ieškojimu.
Tu ir likimas —
vienoje barikadų pusėje.
Nugalėta širdis
suklumpa po einančio kojomis —
gyvenime,
tu dar būsi!
1963
* * *
Tu, kursai praeini,
aš matau ir girdžiu tave,
jaučiu tavo baimę ir nuovargį,
nes tavo dulkėtas kelias
eina per mano širdį.
Kada nors,
saulei leidžiantis,
aš norėčiau tavęs paklausyti,
kokias dykumas, prarajas, kalnus,
kokius miestus ar jų griuvėsius,
kokias pievas, dirvonus, pasėlius
tau teko praeiti.
O gal visa, ką tu matei,
buvo tuščias, liepsnojantis, nusiaubtas
įnirtingų grumtynių laukas…
1967
BANDYMAS SUSIKAUPTI
Mes tampam jaukesni.
Mes tampam šiltesni.
Ir su kitais
mieliau savim dalijamės.
Pro rytmečio vartus
išeinam aukštesni,
o kelio vingiuose —
aukštų svajonių žymės.
Ir eina su mumis,
kas niekam dar nežinoma;
ir seka paskui mus,
ko jau seniai nėra.
Mes kartais praeitį
atgal susigrąžinam,
atsiremiam į ją —
tenai, kur ji gera.
Ir tampam jaukesni,
ir tampam šiltesni,
pavargę nuo klaidų
ir klaidomis protingi.
Kaip aidas kalnuose
atsiliepia many
kiekvienas
iškentėtas
kelio vingis.
Nors nieko nėr tiesaus
ir nieko nėr be skausmo,
bet mintį kaip sparnus
mėginame ištiest.
Atsikeliam anksti,
į amžių įsiklausom,
užsimetame dieną —
kaip dalgį —
ant peties.
1964
Naujausi komentarai: