Pasivažinėjimas dviračiu

Nuotrauka: Morgan Childers

Iš pradžių Dievą aš įsivaizdavau kaip stebėtoją, kaip teisėją, kuris užsirašo viską, ką padarau blogai. Taip Jis žinos, ar po mirties aš būsiu užsitarnavęs rojų, ar pragarą. Jis visuomet buvo man kažkas panašaus į prezidentą. Atpažindavau Jo atvaizdą, kai pamatydavau, bet niekada iš tiesų Jo nepažinojau. Vėliau, kai jau geriau pažinau savo galias, supratau, jog gyvenimas – tai lyg pasivažinėjimas dviračiu, ir būtent dviviečiu dviračiu. Tada ir pastebėjau, kad Dievas, sėdėdamas ant užpakalinės sėdynės, padeda man minti pedalus.Nežinau, kada Jis man pasiūlė apsikeisti vietomis, bet nuo to karto gyvenimas tapo nebepanašus į ankstesnįjį. Gyvenimas, vedamas aukštesnės galios, labiau jaudino. Kai aš galėjau kontroliuoti, aš žinojau, kaip veikti. Buvo nuobodu, bet aš galėjau numatyti. Visuomet buvo tik trumpiausias ir plačiausias kelias tarp dviejų atitolusių taškų. Bet kai tik vairą Jis perėmė į savo rankas, Jis žinojo, kaip sutrumpinti kelius – aukštyn per kalnus, per uolėtas vietoves, lekiant pasiutusiu greičiu. Viskas, ką galėjau daryti tai tik įsikibti ir laikytis iš paskutiniųjų. Netgi tuomet, kai viskas atrodė lyg beprotybė, Jis nenustojo man kartojęs: „Mink. Mink“. Jaudinausi. Susirūpinęs klausiau: „Kur tu mane veži?“ Jis tik juokdavosi ir nieko nesakydavo. Pastebėjau, jog po truputį pradedu Juo pasitikėti. Greitai pamiršau savo nuobodų gyvenimą, įsitraukiau į įvairiausius nuotykius ir kai tik pasakydavau: „ Aš bijau“, Jis tuoj pat palinkdavo prie manęs ir paliesdavo ranką.Jis nuvedė mane pas žmones. Pas tuos, kurių man reikėjo, kurie mane priėmė, džiugino ir gydė. Jie davė man savo dovanas – mano kelionei. Ne, mūsų kelionei. Taip, būtent taip – Viešpaties ir mano kelionei. Mes ir vėl buvome kelyje. Jis man tarė: „ Atiduok dovanas, kurias gavai. Jos mums per sunkios vežtis. Per daug sveria“. Aš taip ir padariau. Atidaviau žmonėms, kuriuos sutikome kelyje. Supratau, kad atiduodamas aš gaunu, bet mūsų našta buvo lengva. Taip. Iš pradžių aš Juo nepasitikėjau., nepatikėjau Jam savo gyvenimo kontrolės. Galvojau – Jis viską sužlugdys. Bet Jis žinojo visas dviračio paslaptis, žinojo, kaip jį pakreipti darant staigius posūkius, žinojo kaip peršokti pilnas akmenų duobes, kaip sutrumpinti baugias perėjas. Aš mokausi užsičiaupti ir nenustoti minti keisčiausiose vietose. Pradedu džiaugtis vaizdu, šaltu vėjeliu, pučiančiu man tiesiai į veidą. Visa tai darau su savo kompanioniu, su Aukščiausiuoju. Ir kai atrodo, jog neturiu jėgų žengti toliau, Jis tiesiog nusišypso ir sako: „Mink…“
Iš knygos „Atgaiva sielai. Antras žingsnis“